Apie viską išsamiai – žemiau. Darius taip pat dalinasi įžvalgomis apie garsųjį tajų masažą, dramblių ir ūkininkystės reikšmę Tailando kultūroje bei netradicinių Bankoko maršrutų idėjomis.
Pirmąją Dariaus pasakojimo dalį apie pažintį su Tailandu ir vedybas su tailandiete skaitykite čia.
– Dariau, kokius vidinius pokyčius ir kultūrinius suvokimus jums atnešė Tailandas?
Mano gyvenime kiekviena didelė kelionė buvo stimulas kasdienybės permąstymui, jos papildymui įgytomis žiniomis, patirtimis bei dažnai paskata didesniems pokyčiams, jei kažkas toje kasdienybėje nebetenkino. O Tailandas man tapo ne šiaip didele kelione, bet svarbia mano kasdienybės dalimi, ypač po vedybų.
Kadaise aš, kaip ir nemaža dalis Tailandą aplankiusių žmonių, atsisėdęs į namo skraidinantį lėktuvą patirdavau tą iki ašarų liūdinantį gailestį, kad visas šis rojus, bent jau šiam kartui, (man) baigėsi. Kai pavasarį skridom namo iš bene nuostabiausių atostogų Tailande per visus ligšiolinius apsilankymus, aš sėsdamas į savo vietą lėktuve staiga suvokiau, kad to liūdesio nebejaučiu. Priežastis buvo labai paprasta – svarbiausia MANO Tailando dalis – mano žmona ir dukrytė – vyko namo kartu su manimi.
Taigi, didžiausi pokyčiai, kuriuos į mano gyvenimą atnešė Tailandas, yra žmonės, kurių be Tailando neturėčiau: tai visų pirma mano dukrytė ir žmona, tuomet mūsų šeima ir draugai Tailande bei didelis draugų tailandiečių ir jų šeimų ratas mūsų namų mieste Anglijoje. Taip pat, kaip minėjau, siekdamas geriau suprasti Tailandą, aš susipažinau su budizmo istorija ir jo mokymų pagrindais. Tos žinios ir mintys, kaip ir viskas ką išmokstame per gyvenimą, taip pat tapo mano kasdienybės bei pasaulėžiūros dalimi.
Dar vienas dalykas, ką patiria visi, į kurių gyvenimą Tailandas ateina ne tik gražių kraštovaizdžių bei gardaus maisto, bet ir artimų žmonių pavidalu, yra tai, kas laisvu vertimu skamba kaip „myli mane – pamilk ir mano šeimą“.
Šeima (ši sąvoka tailandiečiams reiškia maždaug tokio platumo žmonių ratą, kurį lietuviams atitiktų giminės sąvoka) tailandiečiams yra svarbiausia tiek jų gyvenimo, tiek identiteto dalis. Su tuo susidūrus pirmą kartą, daugelis į individualizmą bei smulkius šeimos vienetus orientuotos vakarietiškos kultūros atstovų patiria didesnį ar mažesnį kultūrinį šoką, kuris su laiku tampa arba nuolatinių įtampų su Tailando partnere(-iu) priežastimi, arba gyvenimą praturtinančiu džiaugsmu. Mano atveju tai antrasis variantas.
– Žmona jus priartino prie dar vienos reikšmingos Tailando kultūros dalies – tajų masažo. Koks jūsų santykis su šia profesija?
Tiesa, tajų masažas – dar viena naujovė, kurią į mano gyvenimą atnešė santuoka su tailandiete. Mat pradėjusi gyventi Anglijoje ir save, kaip būdinga tailandiečiams, išbandžiusi krūvoje veiklų – nuo juvelyrikos iki tajų restorano šefės, mano sutuoktinė galiausiai draugių dėka ėmėsi tobulintis tajų masažo srityje bei atrado turinti tam įgimtą talentą. Jau keli metai tai yra pagrindinė jos profesija.
O aš turėjau galimybę tiek stebėti jos kelią nuo pirmųjų mokymųsi ir juos sekusių nuolatinių tobulinimųsi iki patenkintų klienčių gausos, tiek dalyvauti tame kelyje kaip mokymosi priemonė, o vėliau ir kaip mokinys, tiek pažinti tajų masažo bei masažisčių kasdienybę bendraudamas ne tik su mano žmona, bet ir su mūsų bičiulėmis tapusiomis jos kolegėmis.
Kelios asmeninės įžvalgos iš šios patirties, kurios galbūt kam nors pasirodys naudingos:
Masažą atlieka ne salonas, o žmogus, tad klausdami rekomendacijų orientuokitės ne į rekomenduojamą vietą, o į konkrečią masažistę.
Kiekvieno mūsų kūnai yra skirtingi, kaip ir kiekvienos specialistės rankos, fiziniai duomenys ir technika yra skirtingi, ko pasekoje to pačio žmogaus atliekamą masažą skirtingi klientai gali patirti ir įvertinti visiškai skirtingai. Tad neužmirškite, kad net ir geriausios rekomendacijos tėra kažkieno kito patirtis, o jums teks atrasti jūsų kūną ir poreikius geriausiai atitinkančią masažistę.
Nebijokite tiek prieš seansą, tiek jo metu, ypač jei tai pirmas vizitas pas konkretų specialistą, išsakyti savo specifinius poreikius, fizines kondicijas, individualius norus spręsti konkrečias sveikatos problemas bei pojūčius masažo metu. Geras specialistas mielai atsižvelgs į jūsų norus, o pastabos apie savijautą, ypač pirmo seanso metu, padės greičiau adaptuoti techniką jūsų konkrečiam kūnui.
– Jums taip pat tenka prisidėti prie savo šeimos ūkio priežiūros. Papasakokite apie tailandiečių ūkininkystės ypatumus.
Ūkis Tailande nėra kokia tai nauja mūsų su žmona veikla, o labiau didesnio šeimos ūkio dalis ir tąsa. Tailandas apskritai yra stipriai į smulkų žemės ūkį orientuota šalis, mat turėdami vienas derlingiausių žemių pasaulyje, vietiniai ūkininkai iš ganėtinai nedidelių žemės lopinėlių gali sėkmingai pramaitinti savo šeimas.
Tipinis pavyzdys – Surino provincija: čia gyvena apie 1,5 milijono gyventojų, bet apart maždaug Alytaus dydžio provincijos centro ir dar kelių 20–30 tūkstančių gyventojų turinčių miestelių, absoliuti dauguma žmonių gyvena kas 1–2 kilometrus paprastai palei kelią išsimėčiusiuose nedideliuose kaimeliuose-gyvenvietėse, kaip ir mūsiškis po kelis šimtus – tūkstantį gyventojų. Dalis, kuriems labiau pasisekė, turi dažniausiai paveldėtą žemės sklypą kur nors šalia kaimo, kuris ir sudaro dalį žmonių pajamų ar yra bent jau „nemokamo“ maisto šeimai šaltinis.
Ne išimtis yra ir mūsų šeima, šalia savo kaimo turinti kelių šimtų arų sklypą, pasidalintą tarp tėvukų ir seserų. Kadaise tėvukams tai buvo jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis auginant kiaules, buivolus bei ryžius. Šiuo metu dėl garbingo amžiaus jie lenkti nugarų ūkyje jau nebegali, bet savo ūkį, žemę ir aplinkinę gamtą labai myli, tad dienas daug mieliau leidžia ne dideliame šeimos name gyvenvietėje, o nedideliame mūriniame ūkyje stovinčiame namelyje.
Ir aš juos puikiai suprantu: kieme kudakuodamos laksto dešimtys vištų su šimtais viščiukų, tvarte jų visad išsiilgusios laukia keliolika karvyčių, už kelių metrų nuo namuko teliuškuoja pora tvenkinukų su auginama žuvimi, kitoj pusėj keliuko ramybės suteikia nedidukė šventykla, pagrindinis kelias ir gyvenvietė už gero puskilometrio, aplink tik keli panašūs ūkininkų namukai ir kiek akys aprėpia žaliuojantys laukai – absoliuti kaimo idilė.
Tad mums suvokiant, kad iš toli kasdien negalėsime fiziškai padėti, norėjosi padaryti tą ūkio priežiūrą kiek galima lengvesne. Savo žemėje iškasėme nebūdingą Tailando ūkiams ilgą ir siaurą tvenkinuką, kuriame ne tik auga žuvys, bet jo vanduo drėkina ir iš abiejų pusių prisodintus vaismedžius. Kitus vaismedžius drėkina paprasta automatinė laistymo sistema imanti vandenį iš poros sklype esančių gręžinių.
Per 6–7 metus paaugę vaismedžiai jau duoda savo vaisius ir leidžia šeimai mėgautis gausiu derliumi, jų pertekliumi pasidalinant ir su aplinkiniais. Žuveliokai augantys dviejuose iš trijų nuolat rotuojamuose tvenkiniuose leidžia tiek šeimai turėti pakankamai žuvies visiems asmeniniams poreikiams, tiek prisidurti vieną kitą tūkstantį batų ją parduodant, tiek man ir žmonos sesers vyrui pasimėgauti ramiais kaimo rytais ar vakarais sumerkus meškerikes traukiant žuvį.
Užsiimant ūkio priežiūra Tailande pagrindinis iššūkis buvo, kaip ir daugeliui užsieniečių, suvokti tailandietišką ypatumą, kad jei nori kažką padaryti kaip užmanei – darykis pats. Mat darbas pagal instrukciją neatitinka tailandiečių dvasios bei pasaulėžiūros, tad patikėjus kokią nors užduotį darbininkui ar rangovui turi susitaikyti, kad jie tą darbą atliks ne pagal tavo prašymus ar nurodymus, o taip kaip jiems atrodys tinkamiausia ir teisingiausia. Jeigu nenori sau beprasmiškai gadintis nervų, reikia tiesiog priimti ir prisitaikyti prie šio tailandiečių būdo ypatumo.
– Kuo, jūsų nuomone, Tailandas išsiskiria nuo kitų Pietryčių Azijos šalių?
Lyginti šiandieninio Tailando ir kaimyninių valstybių iš savo patirties negaliu, kadangi man neteko lankytis kitose Pietryčių Azijos šalyse (apart vieno atvejo, kai kontrabanda buvau trumpam pervežtas į Laosą). Tačiau netiesiogiai su jų kultūra susiduria visi Tailando lankytojai, nes pačiame Tailande dėl jo istorijos yra susipynę daugelis aplinkinių šalių ir tautų kultūrų.
Nuo malajiško Pietų Tailando, su kuriuo geriausiai susipažinę daugelis lietuvių turistų ir kuris daugumai tailandiečių yra toks pat tolimas ir egzotiškas kaip kuršiai – lietuviams, iki trečdalį Tailando užimačio Isan regiono, kur tajų kalba tik jauniausios kartos tarpe pagaliau išstumia istoriškai čia dominavusią Laoso kalbą.
O Surino provincija ne tik yra Tailando ir Isano, bet dar ir buvusios Chmerų imperijos dalis, tad čia persipynusios visų šių tautų kultūros bei kalbos. Čia, beje, galima rasti išlikusius ir nemažai seniausių chmerų kultūros šventyklų griuvėsių. Mano žmona taip pat augo apsupta net 4 kalbų – tajų, laoso, kambodžos bei senosios vietinių Kuy žmonių kalbos (dar vadinamos dramblių kalba, nes ja yra kalbamasi su drambliais), kuriomis visomis ji laisvai kalba nuo vaikystės.
– Ką patartumėte patirti kiekvienam, apsilankiusiam Tailande?
Patarčiau nesivaikyti varnelių kažkieno kito sukurtuose „top 5/10/20 būtinų pamatyti vietų“, o neskubant ir pasigardžiuojant mėgautis tuo, kas Jums asmeniškai yra mieliausia ir patraukliausia Tailande.
Kažkas gerokai protingesnis nei aš yra pasakęs, kad džiaugsmo laukimas taip pat yra džiaugsmas. Tad esant galimybei pasimėgaukite rinkdamiesi informaciją ir planuodamiesi kelionę dar prieš atvykdami, tuomet atvykę turėsite mažiau organizacinių rūpesčių ir daugiau džiaugsmo tiesiog mėgautis kelionės malonumais.
O jei turite mažiau laiko ruoštis kelionei – pasinaudokite šio tinklaraščio (Tailandieciai.lt) įkūrėjų ir globėjų paslaugomis, jie savo profesionalumą ir gilias žinias jau seniai įrodė šimtais įdomių straipsnių ir tūkstančiais patenkintų keliautojų. Tad keli jų asmeninėms konsultacijoms išleisti pinigėliai jums atsipirks dešimteriopai ne tik finansiškai, bet ir kokybiškesnių patirčių dėka.
Aš galiu tik pridėti kelis punktus man asmeniškai Tailande labiausiai patinkančių vietų ir patirčių, kurios kažkam taip pat gali pasirodyti vertos dėmesio:
Bankokas
1. Man labai patinka Bankokas, jo įvairovė, taip pat ir architektūrinė. Vienas smagiausių būdų tai patirti – Sky Train. Turėdamas laiko tiesiog šoku į Sky Train, atsistoju prie priešingoje nuo platformos pusėje esančių durų, kurios veik niekad neatsidaro, ir pro jų langą stebiu bėgančią panoramą. Turint daugiau laiko – išlipu kiekvienoje stotelėje ir pasivaikščiodamas aukštai esančia laukimo platforma grožiuosi vis kitokia Bankoko panorama.
2. Bankokas vadinamas Azijos Venecija ne šiaip sau. Pavargus nuo nesibaigiančio jo šurmulio vienas didžiausių džiaugsmų yra sėsti į maršrutinį laivą ir atsipalaidavus gėrėtis bėgančiais Bankoko vaizdais nuo vandens. Tam puikiai tinka tiek maršrutiniai laivai pagrindinėje upėje, tiek mažesni maršrutiniai laivai kursuojantys intakais. Norintiems pasilepinti labiau tiks 1,5–3 val. kelionės laivais-restoranais.Mano mėgstamiausias maršrutas yra nuo Bangkok Sathorn prieplaukos plaukti į šiaurę iki pat maršruto galo ir atgal, išlipant, pavyzdžiui, nuostabioje Wat Arun šventykloje.
Grįžtant galima išlipti Phra Arthit arba Tha Maharaj prieplaukose, čia pasigavus tuktuką nulėkti arba pasivaikščioti iki Saket (Golden Mount) šventyklos. Ši ant kalno esanti nedidukė jauki šventykla man yra dar vienas labai mielas Bankoko perlas, o iki valios atsidžiaugus šventyklos prieigomis papėdėje, trumpu kopimu auštyn ir nuo kalvos atsiveriančiais vaizdais, nusileidžiu į vos už kelių dešimčių metrų esančią Panfa Leelard prieplauką, iš kur maršrutiniu laivu į rytus besidriekiančiu kanalu praskrieju bent iki Pratunam prieplaukos (kelios minutės nuo centralwOrld), o jeigu leidžia laikas tai ir tolyn kiek bus noro, vėliau grįžtant iki tos pačios Pratunam prieplaukos.
3. Bankokas turi daug įdomių turgų, bet man bene mieliausias, kuriame geriausiai jaučiuosi tiesiog užsukęs smagiai praleisti vakarą su šeima ir draugais, yra savaitgalio vakarinis turgus Bankoko rytuose – Srinagarindra Train Night Market. Gal todėl, kad kaip ir šios vietos savininkas bei įkūrėjas, jaučiu nostalgiją praeito amžiaus vidurio gražiems amerikietiškiems automobiliams ir keliais dešimtmečiais jaunesnei roko muzikai. Ten sau kažką įdomaus atras ir norintys skaniai pavalgyti, ir ieškantys įdomesnių niekučių savo garderobui ar interjerui.
4. The Ancient City. Didžiausias Tailando etnografinis muziejus po atviru dangumi, kuriame rasite bene visų pagrindinių Tailando rūmų ir šventyklų kopijas vienoje vietoje. Man asmeniškai labai graži ir daug turinti pasiūlyti vieta, verta visos dienos išvykos. Ar tai jūsų skoniui, nesunkiai galite susidaryti vaizdą iš tūkstančių šios vietos nuotraukų.z
Jeigu nuspręsite apsilankyti – patartina tai daryti antroje apsilankymo Tailande pusėje, kai jau būsite aklimatizavęsi ir lengviau pakęsite ilgesnius laiko tarpus ant kojų, mat teritorija gana didelė. Tiesa, parkas siūlo visus įmanomus palengvinimus, nuo važinėjimosi po teritoriją savo automobiliu iki golfo automobiliukų ir dviračių nuomos, bet man tai (važinėjimas savo automobiliu) nepasiteisino – viskas atrodė įdomu ir norėjosi sustojus išlipti bei apžiūrėti kas keliasdešimt metrų, tai tiesiog pėsčiomis būt buvę greičiau ir paprasčiau.
Surino ir aplinkinės provincijos
Surinas, kaip ir visas Isano regionas, yra toli nuo pagrindinių (užsieniečių) turistinių kelių, nes absoliučiai didžiąją dalį užsienio turistų į Tailandą atvilioja jo paplūdimiai. Vienok aš tikrą Tailando džiaugsmą ir palaimą patiriu būtent čia, Tailando provincijose, kur mano akimis slypi tikroji Tailando dvasia. Idealių mano atostogų kaime sudedamosios yra:
- ankstyvi pusryčiai terasoje kol ryto gaivos dar nepakeitė dienos kaitra;
- maudynės vietinėje upėje;
- žvejyba savame ežeriuke;
- apsilankymas vietiniuose vakariniuose maisto turguose;
- popietė su šeima ir draugais paežerės pramogų nameliuose ant vandens, kurie čia yra tokie populiarūs, kad juos reikia užsisakyti gerokai iš anksto;
- lankymasis kaimų ir miestelių šventyklose, kurios kiekviena yra savaip miela ir graži;
- ir galiausiai nuostabiausias Surino perlas, kuriuo Surinas garsėja visame Tailande – Surino drambliai. Surinas nuo viduramžių buvo laikomas Tailando dramblių sostine, vietiniai Kuy žmonės ir dabar sudaro absoliučią didumą Tailando dramblių prižiūrėtojų, o dauguma Surine dar išlikusių naminių/prijaukintų dramblių augintojų prieš kelis dešimtmečius susibūrė į vieną gyvenvietę, kuri, kiek žinau, yra didžiausia tokio tipo gyvenvietė visoje Azijoje. Čia tebegyvena keli šimtai naminių dramblių ir juos auginančių šeimų.
Gyvenvietė yra atvira visiems norintiems apsilankyti, tad artėjant auksinei vakaro valandai aš dažnai išvažiuoju pasivažinėti ir pasigrožėti apylinkėmis, ir mano kelias per aplinkinius kaimus ir gyvenvietes paprastai mane atveda būtent iki šio nepaprasto dramblių kaimelio, kur tiesiog stebiu žmones bebaigiančius savo dienos darbus bei vedančius savo dramblius iš nuo dienos kaitros saugančių milžiniškų pavėsinių vakariniams pasivaikščiojimams ir maudynėms į vietinę upę bei ežerą.
Laimei, į visus man kylančius klausimus, susijusius su šiais didžiais, tailandiečiams beveik šventais gyvūnais, atsakymus galiu gauti iš savo šeimos bei draugų. Mat tipiškas surinietis dramblių klausimais yra didesnis žinovas nei tipiškas lietuvis krepšinio klausimais.
O mūsų šeimoje dar nesena Kuy žmonių gija, paskutiniai su karališkais drambliais dirbę vyresnieji buvo mano žmonos senelis ir dėdė. Dėdė iki šiol prižiūri šventyklėlę, kurioje religinių švenčių metu atlieka apeigas ir aukojimus Kuy žmones globojančioms dvasioms (virtos kiaulės galvos, alus ir kitos žemiškos gėrybės – labai smagus reginys!).
Daugiau istorijų apie Tailandą rasite tailandieciai.lt.
