1959 m. 12 šalių, įskaitant Čilę, Japoniją, Australiją ir Jungtines Amerikos Valstijas, pasirašė Antarktidos sutartį, kuria įsipareigojo, kad septintasis žemynas bus naudojamas tik „taikiems tikslams“. Todėl ten nėra karinių bazių, nors kariniai lėktuvai ir laivai gali gabenti žmones ir atsargas.
Tai reiškia, kad tik keli tūkstančiai žmonių gali pasakyti, jog gyveno Antarktidoje.
Ir nepaisant to, kad tenka nakvoti su nepažįstamais žmonėmis, sugebėti nusiprausti per 90 sekundžių ir neturėti jokio privatumo, yra drąsių keliautojų, kurie mano, kad visi iššūkiai yra to verti.
Viena iš jų – Keri Nelson. Iš Minesotos kilusi K.Nelson pirmą kartą į Baltąjį žemyną išvyko 2007 m. dirbti valytoja Makmerdo mokslinėje stotyje, vienoje iš trijų JAV bazių. Dabar ji yra jau 16 sezonų Antarktidoje praleidusi veteranė, dirbusi visose trijose JAV stotyse.
Didžiausioje bazėje – iki 1000 žmonių
„Jei norėčiau tai apibūdinti muzikine forma, sakyčiau, kad Makmerdas tai tarsi smarkus, purvinas bliuzas, Pietų ašigalis – kaip simfoninė muzika, o Palmerio stotis – kaip labai banali, linksma popmuzika“, – sako K.Nelson.
Vasaros mėnesiais, nuo spalio iki kovo mėnesio, Makmerdo bazėje gali būti iki 1000 žmonių – nuo mokslininkų iki dailidžių ir indų plovėjų. Daugelis pagalbinio personalo darbuotojų dirba kelis darbus.
Pavyzdžiui, Antarktidos vėliavos kūrėjas Evan Townsendas, būdamas bazėje, dirbo virtuvėje, prižiūrėjo barą ir vadovavo amatų kambariui.
„Tai lyg visas miestas. Gali ištisus sezonus važinėti aplink ir niekada nesutiksi daug žmonių, o tose stotyse tiesiog labai daug darbo. Ten visą laiką šurmulys, šurmulys, šurmulys“, – sako Keri Nelson.
Taip yra ne tik dėl didžiausios Makmerdo bazės dydžio, bet ir dėl darbuotojų rotacijos, nes žmonės sezono metu keliauja iš vienos stoties į kitą arba išvyksta į ekspedicijas ir mokslines keliones.
Bazėje yra keletas modernių patogumų – kambarys, kuriame galima žiūrėti filmus, rankdarbių kambarys, treniruoklių salė – klubo atmosfera suteikia daug galimybių bendrauti.
Vos už trijų kilometrų nuo Makmerdo yra ir Naujosios Zelandijos Skoto bazė. Kartais darbuotojai keliauja per Roso salą aplankyti savo kolegų iš JAV – rengiami knygų klubo susitikimai ir filmų žiūrėjimo maratonai. Kai kurie darbuotojai netgi savanoriškai veda jogos, kalbų ar kitų dalykų pamokas.
„Antarktidoje išmokau hiphopo šokių ir tailandietiško masažo“, – sako Chrisas Longas.
Ch.Longas, kuris teigia esąs iš „labiausiai nutolusios Naujosios Zelandijos šeimos“, daugiau laiko praleido gyvendamas ne civilizacijoje, nei joje.
Būdamas 19 metų, jis paskutinę minutę įsidarbino į Antarktidą plaukiančio Rusijos ledlaužio laivo virtuvėje. Jis nekentė šio darbo, bet pakeliui atrado savo pašaukimą. Po tų kelių mėnesių, kai dėl negailestingų Pietų vandenyno vandenų laivas nuolat svyravo 45 laipsnių kampu, Ch.Longas persikvalifikavo į darbą, susijusį su mokslininkų logistikos valdymu Skoto bazėje, o dabar dirba pagalbiniu personalu keliautojams, kurie laivu atvyksta į Antarktidą.
Tai netradicinis gyvenimas, kai pusę metų tenka praleisti keliaujant pirmyn ir atgal per chaotišku vadinamą Dreiko sąsiaurį į Pietų Ameriką, tačiau Ch.Longas sako neįsivaizduojantis kitokio gyvenimo būdo.
Gražaus gyvenimo aprašymo neužtenka
Laura Bullesbach Antarktidos sezonas, kuris baigėsi 2024 m. kovą, buvo ramesnis. Ji buvo viena iš pusės tuzino žmonių, aptarnaujančių piečiausią pasaulio paštą, Jungtinės Karalystės Antarktidos paveldo fondo administruojamą Port Lockroy. „Sala yra futbolo aikštės dydžio, taigi mažytė. Gyvenate viename namelyje, kuriame iš esmės yra du kambariai. Neturime vandentiekio, todėl nėra dušų, nuleidžiamų tualetų“, – pasakoja ji.
L.Bullesbach sako, kad vienas iš paplitusių klaidingų įsitikinimų yra tas, kad gyvenimas atokiame žemyne yra nuobodus. Port Lokrojuje buvo kasdienių užduočių, kurios visus užimdavo, pradedant pagrindinėmis kasdienėmis reikmėmis, pavyzdžiui, pakaitomis gaminti maistą, ir baigiant rimtesnėmis užduotimis, tokiomis kaip vandens stebėjimas, tikrinimas, ar nėra išplauto plastiko ir salos pingvinų kolonijos stebėjimas. Be to, yra ir edukacinis komponentas.
Kai privatūs, moksliniai ar komerciniai laivai atplaukdavo į Port Lokrojų, kuris yra pirmoji Jungtinės Karalystės įkurta mokslinė bazė Antarktidoje, L.Bullesbach ir kiti komandos nariai eidavo į laivą vesti mokomųjų paskaitų, pardavinėti suvenyrų ir atsiimti pašto. Tačiau buvo ir privalumų – jie dažnai galėdavo naudotis laive esančiais dušais, o kartais ten būdavo šviežių vaisių ir daržovių, kuriuos galėdavo parsivežti į salą, kad papildytų konservuotų ir džiovintų maisto produktų atsargas.“
Visgi norintiems dirbti Antarktidoje neužtenka tik gražaus gyvenimo aprašymo. Ilgai gyvenant tokioje aplinkoje reikia tam tinkamos asmenybės.
„Galite būti nuostabus inžinierius ar mokslininkas, bet jei negalite gyventi mažame namelyje ar mažoje stotyje su trimis kitais žmonėmis, o vasarą – gal ir su 40 kitų žmonių, tuomet šiam darbui netinka“, – sako Ch. Longas.
L.Bullesbach prisimena, kad kai pateko į paskutinį pokalbių dėl darbo vietų Port Lokrojuje etapą, ji kartu su kitais kandidatais išvyko į kaimo vietovę, kurią vadina „atrankos stovykla“. Ten kandidatai buvo suskirstyti į skirtingas komandas ir gavo užduotis, pavyzdžiui, statyti palapinę užrištomis akimis. Tikslas buvo dvejopas: įvertinti kiekvieno praktinius įgūdžius ir gebėjimus, taip pat įvertinti, kaip jie moka spręsti problemas ir dirbti su kitais.
Pasiruošimas visiems galimiems atvejams
Tai vienas dažniausių klausimų, kylančių ketinantiems vykti į Antarktidą: ką susipakuoti?Bullesbachui atsakymas buvo „nedaug“. Ji ir jos kolegos galėjo pasiimti tik po du krepšius.
„Turite tris džemperius, dvi poras kelnių, daug kojinių, ir to tarsi pakanka. Dėžę su kitais asmeniniais daiktais, tokiais kaip higienos priemonės, turime atsiųsti iš anksto. Kiekvienas taip pat atsinešė po vieną ar du stalo žaidimus, kad vakarais galėtume pramogauti“, – pasakojo L.Bullesbach.
Vis dėlto pasirinkus gyventi ir dirbti, kaip Ch.Longas sako, labiausiai negyvenamoje vietoje žemėje, kyla tam tikra rizika.
Didesnėse stovyklose, tokiose kaip Makmerdo, yra apmokyti medicinos specialistai, galintys atlikti įvairias procedūras. Tačiau jei kam nors reikia rimtesnės operacijos ar skubaus gydymo, pacientas turės laukti laivo ar valties, kuri jį nugabens į artimiausią miestą, o tai gali užtrukti nuo dviejų iki 10 dienų.
Ch. Longas prisimena, kai kruizinio laivo keliautoja nukrito ant ledo ir susilaužė ranką. Laimei, laive esantis gydytojas sugebėjo ranką sugipsuoti, ir keliautoja kitas dvi savaites tęsė kelionę, kaip buvo suplanuota. Tačiau buvo ir atvejis, kai rusų mokslininkas, kuris taip pat buvo gydytojas, suprato, kad jam sprogo apendiksas, ir pats sau atliko skubią operaciją.“Jis žinojo, ką daro, todėl žinojo, kad jei to nepadarys, mirs. Taigi jis pabandė, padarė tai ir liko gyvas. Taip elgiesi, kai nėra kitos išeities“, – sako Longas.
Parengta pagal CNN inf.
