Dr. Jacobas Weaselis, traumatologas, praėjusią gegužę sėkmingai įveikė Everesto viršūnę po beveik metus trukusio pasirengimo.
„Be jokių problemų užsidėdavau 50 kg sveriančią kuprinę ir dvi valandas kopdavau laiptais, todėl maniau, kad esu gana geros formos“, – CNN pasakojo J. Weaselis. Visgi chirurgas nustebo sužinojęs, kad jo fizinio pasirengimo toli gražu neužtenka norint įkopti į Everestą.
„Žengdavau penkis žingsnius ir turėdavau pailsėti nuo 30 sekundžių iki minutės, kad atgaučiau kvapą“, – sako J.Weaselis prisimindamas savo kovą su deguonies trūkumu kylant į Everestą.
Alpinistai, siekiantys įveikti viršūnę, paprastai atlieka aklimatizacijos pratimus, kad plaučiai prisitaikytų prie mažėjančio deguonies kiekio, kai tik pasiekia kalną. Šio proceso metu alpinistai keliauja aukštyn į vieną iš keturių paskirtų Everesto stovyklų ir ten praleidžia nuo vienos iki keturių dienų, o paskui keliauja atgal žemyn.
Ši programa kartojama bent du kartus, kad organizmas prisitaikytų prie mažėjančio deguonies kiekio. Tai padidina alpinisto šansus išgyventi ir pasiekti viršūnę.
„Jei paimtumėte žmogų ir tiesiog numestumėte jį į Everesto aukštutinę stovyklą, net ne ant viršūnės, jį tikriausiai per 10–15 minučių ištiktų koma. Per valandą žmogus mirtų, nes organizmas nėra prisitaikęs prie tokio mažo deguonies kiekio“, – sakė J.Weaselis.
Nors J.Weaselis sėkmingai įveikė dešimtis kalnų, įskaitant Kilimandžarą, Čimborasą, Kotopaksį ir neseniai, sausį, Akonkagvą, jis teigė, kad nė vienas iš jų neprilygsta Everesto kalnui.
„Nes, kad ir kaip gerai būtumėte treniruoti, pasiekus žmogaus organizmo galimybių ribą, būna tiesiog sunku“, – tęsė jis.
Didžiausiame aukštyje Everestas beveik nepajėgus palaikyti žmogaus gyvybės, todėl dauguma alpinistų, pasiekę 7 km aukštį, naudoja papildomą deguonį. Deguonies trūkumas kelia vieną didžiausių grėsmių viršūnę bandantiems pasiekti alpinistams, nes pasiekus Everesto „mirties zoną“ deguonies kiekis sumažėja iki mažiau nei 40 proc.
Susidurti tenka ir su haliucinacijomis
Pirmasis alpinistų tikslas – Everesto bazinė stovykla maždaug 5 km aukštyje, į kurią alpinistai kopia apie dvi savaites. Tada jie kyla į likusias tris stovyklas, išsidėsčiusias išilgai kalno.
Ketvirtoji stovykla, paskutinė prieš viršūnę, yra prie mirties zonos krašto, beveik 8 km aukštyje, todėl alpinistai susiduria su itin plonu oro sluoksniu, minusine temperatūra ir dideliu vėju, kuris yra pakankamai stiprus, kad nuneštų žmogų nuo kalno.
„Ten sunku išgyventi“, – CNN sakė J.Weaselis. Jis prisimena, kad praeiti pro ant kalno žuvusių alpinistų kūnus nėra neįprasta. Žuvusių alpinistų kūnai yra gerai išsilaikę – dėl didelio šalčio jie beveik nesuyra.
„Tikriausiai esu geriau susipažinęs su mirtimi ir gyvybės netektimi nei dauguma žmonių. Man tai buvo tik priminimas apie situacijos rimtumą ir gyvybės trapumą... tai dar labiau primena įvertinti šią galimybę“, – sakė chirurgas.
Didelio aukščio sukelta smegenų edema yra viena dažniausių ligų, su kuriomis susiduria alpinistai, bandantys pasiekti viršūnę.
Tai reiškia, kad smegenys patinsta bandant atgauti stabilų deguonies kiekį, todėl atsiranda mieguistumas, sunku kalbėti ir mąstyti. Šią sumaištį dažnai lydi neryškus matymas ir pavieniai kliedesių epizodai.
„Turėjau klausos haliucinacijų, kai girdėdavau draugų balsus, kurie, mano manymu, sklido iš už nugaros. Buvo ir regos haliucinacijų. Mačiau savo vaikų ir žmonos veidus, išnyrančius iš uolų“, – prisiminė J.Weaselis.
J.Weaselis prisiminė, kad susidūrė su drauge Orianne Aymard, kuri dėl traumos buvo įstrigusi ant kalno. „Prisimenu, kaip žiūrėjau į ją kokias penkias minutes ir tiesiog pasakiau: „Man labai gaila“.
„Daugiau nei dešimtmetį mokiausi padėti žmonėms kaip chirurgas, o atsidurti tokioje padėtyje, kai kažkam reikia tavo pagalbos, o tu negali suteikti jokios pagalbos... su tuo bejėgiškumo jausmu buvo sunku susidoroti“, – CNN pasakojo J.Weaselis.
Orianne Aymard išgyveno. Ji buvo išgelbėta ir patyrė kelis kojos kaulų lūžius, be to, stipriai nušalo rankas. Nepaisant visų sužalojimų, O.Aymard laikoma viena iš laimingųjų.
Kūnai įšąla į kalną
Everestas jau seniai tapo alpinistų, kurie jo šlaituose žuvo dėl atšiaurių sąlygų ar nelaimingų atsitikimų, kapu.
Pasak alpinistų trenerio Alano Arnetto, kuris 2014 m. įveikė Everesto viršūnę, kai ant kalno sunkiai susižeidžia arba žūsta artimas žmogus ar kolega alpinistas, įprasta juos palikti, jei nepavyksta jų išgelbėti.
„Dauguma komandų iš pagarbos tam alpinistui perkelia kūną ten, kur jis mažiau matomas“, – sakė jis, tačiau pridūrė, kad tai – ne visada įmanoma.
„Kartais tai tiesiog neįmanoma dėl blogų oro sąlygų arba dėl to, kad jų kūnai įšąla į kalną. Taigi, juos perkelti labai sunku“, – CNN sakė A.Arnettas.
Pasak kalnų trenerio, pamatyti lavoną Evereste prilygsta siaubingai automobilio avarijai. „Jūs neapsisuksite ir negrįšite namo. Jūs pagarbiai sulėtinate greitį arba sukalbate maldą už tą žmogų, o tada tęsiate kelionę.“
Šiemet skaičiuojama 10 metų nuo vienos daugiausia žūčių pareikalavusios nelaimės aukščiausiame pasaulio kalne, kai lavina pražudė 12 gidų. Visgi praėję 2023 m. buvo paskelbti mirtingiausiais metais Evereste, kai ant kalno žuvo 18 žmonių, įskaitant penkis žmones, kurie vis dar laikomi dingusiais be žinios.
Kūnų atgavimo procesas yra ilgas, o kartais apskritai neįmanomas. Gelbėjimo sraigtasparniais ir paieškos misijos yra sudėtingos dėl didelio aukščio ir dažnai klastingų sąlygų, todėl kai kurie gelbėtojai žūsta bandydami išgelbėti kitus.
Saulėlydžio stebėjimas iš beveik 9 km aukščio
900 m kopimas nuo ketvirtosios stovyklos iki viršūnės gali trukti nuo 14 iki 18 valandų, todėl alpinistai paprastai palieka stovyklą naktį.
„Visą tą naktį buvo šalta, tamsu, vėjuota. Tačiau ryte paaiškėjo, kad buvo verta“, – aiškino J.Weaselis.
„Stebėti saulėtekį iš beveik 9 km aukščio ir matyti, kaip Everesto kalno šešėlis uždengia apačioje esantį slėnį... Tai tikriausiai buvo vienas gražiausių dalykų, kuriuos esu matęs gyvenime“, – tęsė jis.
„Keista stovėti ten ir žinoti, kad visa kita planetoje yra žemiau, nei tu stovi.“
Chirurgas teigė, kad kalno dydis yra pribloškiantis. „Dar niekada nesijaučiau toks mažas. Šis nuolankumo ir ryšio su kažkuo didesniu už tave mišinys yra tinkama vieta, iš kurios turėtume žvelgti į savo egzistenciją šioje planetoje.“
Maždaug po 20 minučių ar valandos alpinistai paprastai pradeda leistis atgal į kalno papėdę.
Pasak A.Arnetto, šiais metais Nepalo vyriausybė išdavė leidimą kopti į kalną maždaug 300 žmonių. Jis sakė, kad šis skaičius yra mažesnis nei ankstesniais metais.
„Manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad pernai žuvo 18 žmonių, ir žmonės supranta, kad Everesto kalnas yra pavojingas.“ Tačiau jis nemano, kad tai turėtų atbaidyti alpinistus nuo bandymo pasiekti viršūnę. „Labai tikiu, kad įkopę į šiuos kalnus namo grįžtate geresni“, – CNN sakė Arnette'as.
Tiesa, treneris pripažįsta, kad nors Everestas tapo per daug komercializuotas, tačiau žmonės patiria daug džiaugsmo tai darydami.
„Ir tai yra priežastis, dėl kurios mes kopiame į kalnus“.
Parengta pagal CNN inf.
