Antys ir žąsys lindo į palapinę
Nuostabaus grožio slėniai palei Reino upę, nuokalnės ir įkalnės, žydinčių saulėgrąžų, tabako, kukurūzų laukai, ūkininkų valdose besiganantys arkliai ir karvės, jaukūs kaimeliai, saugios miestų gatvės – visa tai Vokietijoje iš labai arti pamatė dviračiais 1150 kilometrų įveikę panevėžiečiai Daiva ir Vidmantas Visockai.
„O kiek išvydome gyvūnų! Daugybė paukščių, asiliukų, kiškių, lapių, įvairių rūšių ančių ir žąsų – tos tai lindo tiesiog į palapinę“, – juokėsi D.Visockienė, prisimindama praėjusios vasaros kelionę.
V.Visockas pritarė, kad važiuodamas automobiliu įveiki didesnius atstumus ir pamatai daugiau lankytinų objektų, bet iškeliavęs dviračiu kur kas atidžiau ištyrinėji aplinką, pastebi daugybę mielų smulkmenų.
O kur dar žmonių geranoriškumas, smalsūs klausimai, iš kur jiedu mina ir kurlink keliauja, patogūs dviračių takai, dėmesingi automobilių vairuotojai. Žinojo, kad nepražus kas beatsitiktų – tiesiog gali sėsti į traukinį ar autobusą ir vykti, kur tik tinkamas.
Dukra su žentu nutilo
Visockų tikslas buvo dviračiais numinti pas dukrą Vidmantę ir žentą Nikolą, gyvenančius Heiteršeimo mieste netoli Prancūzijos.
Iki tol panevėžiečiai jau buvo daug savarankiškai keliavę automobiliu. Idėja apie dviračius kilo užpernai spontaniškai, kaip tik viešint pas dukrą Vokietijoje.
Tuomet Vidmantei jie nuvežė dviratį, kuriuo ji važinėdavosi Panevėžyje.
„Besišnekučiuojant ji prisiminė, kad artėja mūsų su Vidmantu tuoktuvių 30 metų jubiliejus. Sako, reikia pažymėti. Aš iš karto sutikau, pasakiau, kad ta proga minsime dviračius – visai kaip per savo povestuvinę kelionę, kai iš Panevėžio numynėme į Druskininkus“, – šypsojosi pašnekovė.
Tik šįkart ne į Druskininkus, o pas juos – į Vokietiją.
Po šitų žodžių dukra su žentu trumpam nutilo. Po to Nikolas pasiūlė bent jau nevažiuoti per Lenkiją, verčiau Klaipėdoje keltu persikelti į Kylį. Patarimas buvo išties geras.
Neprireikė nė vienos tabletės
Taip 50-metį perkopę Visockai ėmė ruoštis kelionei dviračiais pas dukrą. Jie tikino, kad ypatingo fizinio pasiruošimo ar išskirtinių dviračių nereikia, bet norintiems pasekti jų pavyzdžiu patarė pasitreniruoti.
„Jei žmogus pirmą kartą sės ant dviračio ir bandys įveikti keliasdešimt kilometrų, jo kelionė gali baigtis jau tą pačią dieną“, – įspėjo V.Visockas.
Panevėžiečiai ir šiaip mėgdavo dviračiais aplėkti aplink miestą, 10–15 kilometrų jiems ne naujiena. Bet prieš vykdami į Vokietiją nusprendė įsitikinti, kaip organizmas atlaikys ilgus atstumus.
Vieną sykį jiedu numynė iki Joniškėlio, ten paskanavo vietinių koldūnų ir sugrįžo. Kitą kartą pasiekė Krekenavą. Įsitikino, kad įveikti 80 kilometrų nėra sunku. Po to kelionėje maždaug tiek vidutiniškai ir numindavo.
Kompiuterininku dirbantis V.Visockas susiplanavo apytikslį maršrutą, nakvynės vietas. Muziejų ir pilių sutarė nelankyti, bet sutuoktinė svajojo apžiūrėti Bremeną, pavaikščioti po senamiestį, aplankyti trečią pasaulyje pagal aukštį Kelno katedrą. Taigi ir juos įtraukė į kelionės planą.
Patirtis parodė, kad susiplanuoti reikia, antraip gali būti sunku susiorientuoti vietoje.
Pasiėmė svarbiausius daiktus: palapinę, miegmaišius, kilimėlius, drabužių, virimo įrangą. Vyras vežė 25 kilogramų svorį, sutuoktinė – 15 kilogramų.
D.Visockienė, slaugytoja ir kosmetologė, įsidėjo vaistinėlę su įvairiais vaistais. Bet kelionėje neprireikė nė vienos tabletės.
Lijo beveik visas dienas
Keliaudami Visockai iš pradžių stengėsi atsikelti ankstėliau, bet po to nusprendė, kad persistengti neverta. Paprastai išvykdavo apie 9 valandą. Iš viso keliavo 16 parų.
Nepatogumų sukėlė tik oro sąlygos, nes per visą tą laiką nelijo tik vieną dieną. Nepylė lyg iš kibiro ištisas dienas, bet lendi iš palapinės – o jau, žiūrėk, lyja.
To nenumačiusiems panevėžiečiams iš pradžių kilo keblumų dėl peršlapusių kedų ar stringančios navigacijos. Bet kartą permirkę lietuje, jiedu netruko perprasti, kur patogiau išsiskalbti ir išdžiovinti drabužius. Pavyzdžiui, viešbutuke ant šildomų grindų ar ant virvės, ištiestos per kambarį.
5 naktis panevėžiečiai miegojo viešbučiuose, o 10 – palapinėje kempinge. Vokietijoje palapinės bet kur nepasistatysi, taisyklės aiškios ir griežtos.
„Labai nesmagu važiuoti šlapiais kedais. Iš pradžių sakiau Vidmantui, kad su šlepetėmis ir kojinėmis, kaip jis, tai jau neminsiu. Bet po kurio laiko ir aš taip myniau“, – juokėsi D.Visockienė.
Pamatę, kad artinasi lietus, jiedu nusiaudavo kedus, paslėpdavo giliai kuprinėse, po to persimaudavo sausas kojines ir išsitraukdavo sausus kedus.
Nutrūko dviračio grandinė
D.Visockienė šypsojosi, kad jie patys dėl nieko nesijaudino. Užtat jaudinosi jų dukra.
Didžiausią nerimą dukrai sukėlė prognozė dėl ateinančios smarkios audros – esą gali stoti traukiniai, virsti medžiai.
Bet panevėžiečiai nusprendė nelikti viešbutyje – juk laukiama ne uragano. Vis dėlto oras buvo išties baisus, vėjuotas, ir jiedu nuvažiavo kur kas mažiau – 45 kilometrus.
Likimo ironija, bet D.Visockienės dviračio grandinė nutrūko likus vos 40 kilometrų iki kelionės tikslo.
„Turėjome atsarginių detalių, padangų ir įrankių, bet prireikė ne to. Sunerimau, ar pavyks grandinę sutaisyti. Būtų buvę apmaudu sėsti į traukinį, kai liko taip nedaug“, – prisipažino V.Visockas. Bet grandinę pavyko sutaisyti.
Likus 20 kilometrų iki Heiteršeimo, panevėžiečius pasitiko dukra su žentu. Tuomet dviračius jau mynė keturiese. Ir taip nutik, kad likus 10 kilometrų sprogo D.Visockienės dviračio padanga!
„Sakiau, ai, nebevarkit, nusistumsiu, bet žentas greitai viską sutvarkė“, – juokavo panevėžietė.
„Ne tokie jau buvo baisūs“
Nebuvo nė dienos, kad būtų kilusi mintis nutraukti kelionę.
„Vokietija – tai ne Rumunija, kur nepažymėti keliai ir eismo juostos, ir tuo labiau ne kokia Italija, kur vietinis man ženklais yra rodęs, kad papjaus, jeigu nepraleisiu“, – lygino D.Visockienė.
Keliauti dviračiais Vokietijoje yra saugu ir patogu. Nuo vieno miesto iki kito numini dažniausiai asfaltuotais dviratininkų takais, o jei tokių nėra, tai ribojamas automobilių greitis. Pastarieji dviratininkus visur praleidžia. Galbūt tai lemia ir didžiulės bausmės partrenkus dviratininką.
Panevėžiečiai sutiko daug vietinių gyventojų, minančių dviračius. Daug jų važinėja į darbą. Daugelis dėvi specialią dviratininkų aprangą. Ji saugo nuo traumų ir nuo lietaus. Šalmas visiems būtinas, bet ir pavažiavęs be specialių pirštinių nepamatysi, kaip ant rankų iškils nuospaudos.
„Dukrą įspėjau, kad po ilgos kelionės mes kaip bomžai. Kai ji mus pamatė, tik numykė, atseit ne taip jau ir baisiai mes atrodome“, – juokėsi pašnekovė.
Visur – ir kaimeliuose, ir miestuose – panevėžiečiai sulaukdavo smalsuolių dėmesio.
„Sustoji pavalgyti – ir kas nors jau kalbina. Silpnokai mokame ir vokiškai, ir angliškai. Susišnekėti galime, bet kažko daugiau nelabai papasakosim“, – kalbėjo V.Visockas.
Kai rado užrakintą kempingą, iškart priėjo vyras, pasisiūlė pakviesti savininką. Galop atėjo moteris su karštos kavos puodeliais ir pakvietė panevėžiečius į savo kemperį sušilti.
Netaupydami keliautojai iš viso išleido apie tūkstantį eurų.
