Pirmiausia, aišku, be galo norėjau savo akimis pamatyti senuosius, imperatoriškuosius rūmus, kurie pusę tūkstantmečio buvo pagrindinė Japonijos Imperatoriaus rezidencija. Iš anksto nusižiūrėjau gerą ekskursiją po rūmų kompleksą, vedamą anglų kalba. Laimei, pasitaikė labai įdomi gidė: pagyvenusi, bet energinga ir neeilinio išprusimo. Nutaikiusi progą, ji visos grupės paklausė, ar turėtumėm kantrybės išklausyti, kol ji mums per tris minutes išklos pagrindinius Japonijos istorijos faktus.
Visi, aišku, mandagiai patylėjome, o vadovė su didele meile ir, lyg atlikdama garbingą pareigą, papasakojo štai ką: „Japonijos imperatorius-šintoizmo, Japonijos pagrindinės religijos, pradininkas. Pirmąjį imperatorių, kuris gimė 600-tus metų prieš mūsų erą, t.y., prieš 2600 metų, japonai išpažįsta buvus tikru Saulės sūnumi. Dabartinis Japonijos imperatorius-125-tos kartos atstovas ir niekados nenutrūkusios pasaulio karališkosios giminės palikuonis. Pačioje pradžioje imperatorius buvo vienintelis šalies valdovas.
Jo galiai sumenkus, iškilo karvedžių visuomenės sluoksnis, vadinamieji šogunai, kurie gynė imperatorių, mainais tapdami tikraisiais šalies valdytojais. Dabartiniame amžiuje Japonijos imperatoriaus vaidmuo – šintoizmo religijos vadovo, kuriam per metus priklauso dalyvauti 320-tyje religinių apeigų. O šintoizmo pagrindinis principas – sielos tyrumas.“
Pačiai pamačius, kaip jautriai ir sąmoningai japonai apsieina su gamta ir visu kuo, kas gyva, labai priminė Lietuvoje nuo amžių viešpatavusią pagonybę. Šių abiejų religijų pagrindas – gamtos kultas. Amžių tėkmėje imperatoriškieji rūmai buvo lyg visų meno rūšių epicentru, kuriame vietinė kultūra buvo išgryninta ir iškelta į neįsivaizduojamas aukštumas. Ir tai tikrai labai jaučiasi, vaikščiojant plačiomis, kaip Manhatten’o aveniu, alėjomis, pabarstytomis smulkute, balta skalda, dairantis po lyg atskirus rūmų dvarus ir apžiūrint vidinius kiemelius bei interjerą tų kelių pastatų, kurie atveriami lankytojams tik labai retai.
Dabartinė Japonijos imperatorių rezidencija yra įsikūrusi Tokijuje, taip pat gilią senovę menančiuose rūmuose, apsuptuose dideliu parku. Nuo 1869-tųjų rūmuose Kijote šalies imperatoriaus apsilanko vien retomis ir tik itin svarbių iškilmių progomis.
Senoji Kijoto imperatorių rezidencija – ne šiaip, vien rūmai, o lyg ištisas miestas, muziejus po atviru dangumi, apjuostas patikima, bet ir su meniškais akcentais, aukšta tvora, kaip siena, plius dar su stogeliu. Galima tik spėti, kad kadaise mažai kuriam mirtingajam nuskildavo pamatyti, koks gyvenimas vyko kitoje tvoros pusėje. Kaip papasakojo ekskursijos vadovė, anais laikais imperatoriaus rūmų teritorijoje esančius dvarus kasdien aptarnaudavo apie 1000 žmonių! Dabar, gi, vaikščiojant ir apžiūrint aplinką, matėsi sodininkų, atsiklaupus geninčių krūmelius ir čia pat surenkančių prigenėtas šakeles į didelius, plačius krepšius.
Kita grupelė prie pagrindinės imperatorių rūmų dalies, iškilmių pastato-salės, nuo šviesaus žvirgždo nurinkinėjo vėjo suneštus lapelius ir šakeles. Tas karališkas pastatas tapdavo sale, kai nurinkdavo vidines pertvaras ir suveriamas duris, taip sukuriant apie 5-kių aukštų, platų pastatą su vientisa, atvira erdve, uždengta kapitaliniu stogu, lyg kokia karūna. Baltasis žvirgždas, anot ekskursijos vadovės, japonų laikomos šventu, nes jie tiki, kad, atsistojus ant jo, žmonių sielos tampa tyresnėmis.
Beje, visa didžiulė aikštė priešais pagrindinį iškilmių pastatą yra delikačiai užtverta virvele. Tik tolumoje bolavo žemę aprankiojančių aplinkos tvarkytojų siluetai. Kaip dideli akcentai, akį traukė prie pastato laiptų augantys šimtamečiai medžiai, japonams simbolinės prasmės turintys vyšnia ir slyva. Tik nepaskubėkit įsivaizduodami, juos buvus aukštų, išsikerojusių medžių! Žiūri ir savo akimis netiki, kada pasako, kad čia net senesni, negu šimtamečiai, medžiai, nes jie – krūmų dydžio!
Tai, kiek reikia genėti, kad medis niekados neišaugtų krūminio vainiko? Ir su kiek žiedų jie aplimpa pavasarį, kai pražysta? Čia ir yra maža, bet gili japonų kultūros paslaptis ir prasmė. Juk jie 2600-tus metų šalies viduje tobulino gyvenimo sąlygas, niekeno netrukdomi. Antras pasaulinis karas, aišku, buvo neįsivaizduojama tragedija, kaip ne vienai šaliai, bet Japonijos kultūrai tai galėjo pasijusti, kaip 5-ios minutės, palyginus su visa ligtoline istorija.
Nors dauguma Kijoto imperatoriškųjų rūmų pastatų užverti lankytojams, pati rūmų komplekso teritorija prieinama visiems, lyg koks miesto parkas. Matėsi paauglių, lakstančių krosiukus palei vidinių dvarų sienas, šeimų su vaikais, pasivaikščiojančių plačiausiomis alėjomis-akmenėliais išpiltais takais, arba ramiai sėdinčių ir besišnekučiuojančių ant suoliukų. Visur tyku, ramu. Tądien girdėjosi tik senų medžių viršūnėse tupinčių juodvarnių kranksėjimas. O jie – didžiuliai, kaip ir Tokijuje. Iki tol nebuvau mačiusi tokio didumo juodvarnių.
Iš tikrųjų, gal ir nekeista, kad būtent šie paukščiai yra prisitaikę net prie Tokijo, pasaulio didmiesčio, sąlygų. Jame, kuo puikiausiai išgyvena, ir visai neatrodo suvargę. Tik primenu, kad Tokijuje itin švaru, nė šiukšlelės, ir gatvėse jokių konteinerių pasirausimui! Imperatoriškųjų rūmų žaliuosiuose plotuose šie paukščiai jaučiasi, kaip namie. Gal net dar labiau. Sodininkai ir aplinkos prižiūrėtojai joms net lyg truputį po padu! Mat, juodvarniai, ieškodami lesalo, labai išpešiodavo takų apvaduose dailiai susodintas samanėles.
Kiti ekskursijos dalyviai paklausė, kam virš samanų ruožo zigzagais ištampyta ir priraišiota baltų siūlų? Pasirodo, net japonai nesurado kitokio būdo, kaip atgrasinti juodvarnius nuo samanų darkymo. Tik bijodami įsipainioti su tais neraliuotais siūlais, samanomis nustoja domėtis. Prieš eilę metų, norėdama gauti Ilinojaus valstijos mokytojos licenciją, turėjau be kitą ko išlaikyti valstybinį egzaminą iš vidurinės mokyklos lygio matematikos kurso. Čia, kaip bendro išsilavinimo dalį, ne mokomą dalyką. Tada užtikau labai gerą knygą, kurią vėliau persiunčiau į Lietuvą, savo buvusiai puikiąjai algebros ir geometrijos mokytojai iš J. Jablonskio mokyklos Kaune.
Toje knygoje matematika buvo nušviesta ir istoriškai, ir praktiškai, kiek jos visur apstu kasdieniniame gyvenime, taip pat apžvelgti mokslo kursai ir taisyklės. Kaip vienas iš labiausiai man įsiminusių matematikos eksperimentų, buvo aprašytas pavyzdys būtent apie juodvarnius. Tikri mokslininkai pastebėjo juodvarnių stebėtiną sugebėjimą suskaičiuoti daiktus. Tirdami, tiksliai iki kelių suskaičiuos, javų lauke pastatė kaliausę ir netoliese surentė būdelę, neva, sargui, prižiūrinčiam laukus. Susirinkę juodvarniai, pastebėjo, kad iš tos būdelės išlįsdavo žmogus, į juos nusitaikydavo pabaidydamas ir po to vėl sugrįždavo vidun.
Tik tada paukščiai galėdavo, kuo ramiausiai sau lesti. Pradžioje palaukdavo, kol išeidavo ir sugrįždavo vienas. Po to, kai žmonių skaičių padidino iki dviejų ir trijų, juodvarniai vis tiek kantriai sulaukdavo, kol abu arba visi trys sulįs atgal į namelį. Ir taip toliau. Spėkit, iki kelių žmonių suskaičiavo? Ogi iki 38! Juodvarniai pametė skaičių tik ties 39. Sakytum, grynų gryniausios pasakos, jeigu knyga nebūtų buvusi vadovėlinio pobūdžio, be jokių prikurtų pagražinimų. Tai, štai kokie protingi juodvarniai, kurie net ranką atmušusius japonus priverčia griebtis gudrybių.
Ekskursijos metu grupės vadovė papasakojo, kiek per istoriją rūmuose buvę gaisrų, kiek kartų atsatytas nevienas pastatas, kurie iš jų iškilmių Tokijuje proga buvo išrinkti iki siūlo, pervežti 500 km, ir, parvežus atgal, vėl pastatyti, lyg niekur nieko. Seniau, lankydamasi pagrindinėje Čikagos meno galerijoje, iš gidų esu sužinojusi, kad japonų dailidės yra laikomi pačiais geriausiais iš viso pasaulio. Amžiais jie tik pakeičia senų, medinių namų dalis, taip viską išlaikydami autentiškais, t.y, kuria tobulas kopijas. Pagrindinė, vietinė statybų medžiaga-japoninių kedrų mediena, kuri kuo taupiausiai panaudojama.
Namai surenčiami be nė vieno vinies, sijų dalis sujungiant mediniais kaiščiais arba tam tikru būdu surišant tvirtomis virvėmis. Vinys – niekam tikusios, anot ekskursijos vadovės, nes greitai surūdija. O Japonijoje lyja maždaug tiek pat arba gal net dar daugiau, negu Lietuvoje. Prisideda dar ir karštis, nes netoli pusiaujas, tad klimatas, kaip džiunglėse.
Siekiant kuo labiau padidinti namų ventiliaciją, tiek rūmų pastatai, tiek eilinių žmonių nameliai, pastatyti ant nedidelių pastolių, kad po jais susidarytų oro masių judėjimas, bent šioks toks skersvėjukas. Per amžius pasišventusio darbo dėka japonai ištobulino statybos meną, kad iki šiol, oi, kaip yra, į ką pasižiūrėti ir, kuo pasigrožėti! Stogų dangai pritaikoma japoninių kedrų žievė specialiu būdu, atsargiai nulupama nuo medžių kamieno ir per 8-erius metus vėl užauga, kaip buvusi.
Čia irgi pasireiškia vienas iš japonų religijos, šintoizmo, principų, kad gamtą būtina tausoti, nes ji – gyva, kaip žmogus. Dar dėl pastatų išorės, vienas ekskursijos dalyvis paklausė, kodėl kolonos ir kiti fasadų akcentai nudažyti ryškiai oranžine spalva. Pasirodo, tai yra elementas, senovėje perimtas is Kinijos, kur taip pat tikima, kad tokia spalva atbaido blogąsias dvasias.
Man, kaip aklai vištai grūdas, papuolė, kad tądien patekau į dar du, apie lankymą iš anksto lankytojams nepaskelbtus, imperatoriškųjų rūmų objektus. Vienas iš jų-imperatoriaus arbatos ceremonijų namelis ir jį supantis sodas. Šiaip, į Kijote esantį rūmų kompleksą įėjimas nemokamas, ir ten galima apsilankyti be jokio išankstinio pasiruošimo. Tuo tarpu į Tokijuje įsikūrusius imperatorių rūmus reikia internetu užsirašyti maždaug prieš du mėnesius, anketoje įrašyti paso duomenis ir tada sulaukti atsakymo, pagal viską, dažniausiai teigiamo. Taip susiklostė, kad, lankantis Tokijuje, tenykščiai rūmai buvo uždaryti ir neįleido lankytojų ištisą mėnesį. Laimei, šitą šiokią tokią nesėkmę pavyko su kaupu kompensuoti Kijote.
Bilietas į imperatorių arbatos ceremonijų namelį ir sodus tekainavo, išvertus į amerikietišką valiutą, tik apie 2 dolerius. O įspūdis apsilankius, kaip už kelis milijonus! Kaip angliškai paaiškino vietoje, ši rūmų komplekso dalis tąkart buvo atverta lankytojams vos porą savaičių. Juolab džiaugiausi, ten patekusi pačiu laiku. Ir iš tikrųjų, tikėtis buvo galima visko, tik ne to, ką pamačiau. Jokios pompastikos, jokių plačių takų imperatoriaus didenybei, jokių erdvių salių! Vietoje to nedidelis, bet be galo jaukus pagrindinis kambarys, siauručiai takeliai link paties namelio ir palei greta tvyrantį tvenkinį.
Viskas bylojo apie tai, kad čia kadaise susirinkdavo tiesiog žmonės, didūs ir ne visai, lėtai sau gurkšnodavo arbatą iš mažų puodelių be ąselių ir tiesiog mėgaudavosi supančia lyg rojaus ramybe. Japonams pavakarių arbatėlė-daugiau, negu vien troškulį numalšinanti sveikatinga, žalioji arbata. Kiek pastebėjau, japonams pavalgymas visų pirma reiškia dvasinį atsipalaidavimą, poilsį ir branginamą pertraukėlę tarp dienos darbų. Arbatos ceremonija irgi yra labiau pretekstas, kad suburtų žmones į tokią vietelę, kur niekas nebe atrodys svarbu, išskyrus poilsį nuo kasdienos rūpesčių ir gryną palaimą.
Kai kadaise pirmą kartą išgirdau, kad į arbatos namelius, kurie pastatyti atskirai, nuošaliau nuo gyvenamųjų namų, šeima ir svečiai įeina pasilenkę, per žemutes, sulig juosmens aukščio, dureles, tiesiog įlenda per atvirą angą.
Senovėje net kariai-šogunai, prieš įeinant, turėdavo lauke palikti ilgus kardus, nes pro angą net neįtilptų. Pats takelis, tradiciškai išdėliotas iš didelių, apvalių akmenų, verste versdavo sulėtinti žingsnį ir tuo pačiu gyvenimo ritmą. Aplinkui vien samanos, nes žolė nuo pastovios drėgmės ir medžių paaunksmės net neauga. Lyja, lynoja, tuoj prapliups, arba, atvirkščiai, lauke tiek kepina saulė, kad taip ir norisi, kur nors įlįsti, kur pagaliau surastum pavėsio ir atgaivos. Tokie, tad, tradiciniai japonų arbatos ceremonijų nameliai.
Sodas aplinkui, kaip ir priklauso, sukurtas tobulo gamtos pasaulio principu. Čia pat nei per didelis, nei per mažas tvenkinys su prie kuolo pririšta valtele be bortų, tokiu, pusiau plaustu. Bet, kadangi imperatorius vis tiek niekur neskubėdavo ir visi jam ištisai patarnaudavo, pasiplaukioti tokiu laiveliu neturėjo būti nei nepatogu, nei, juolab, bent kiek rizikinga.
Galbūt, labiau atvirkščiai, iš tokio valties formos plausto pasijusdavo glaudesnis ryšys su vandeniu ir tvenkinio augalais? Čia pat netoliese, kaip paveikslėlyje, tobulai įkomponuotas tiltelis, jeigu kartais imperatoriui atsibostų irstytis valtele, ir jis užsinorėtų tvenkinį ir sodą apžvelgti iš aukščiau.
Kiekvienu metų laiku vis, kas nors nauja ir gražaus. Visų nuostabiausia man pasirodė tai, kad nuo mažiausio žemės kauburėlio iki sodelio ir tvenkinio – viskas ne atsiradę natūraliai, o sukurta žmonių rankomis, sekant gamtos pavyzdžiu. Sukurtas toks mini pasaulis, su viskuo, kas žemėj visų gražiausia. Imperatoriai po arbatėlės dar ir eiles kurdavo, rengdavo poezijos skaitymus.
Dvasinės aukštumos ir malonumas, kiek beįmanoma pasiekti! Tądien Kijoto imperatoriškųjų rūmų komplekse visai neplanuotai praleidau apie 5 valandas. Karštis buvo alinantis, dangus pritvinkę debesimis pranašavo liūtį.
Orai spaudė ir stūmė link ribos, kad jau tuoj imsi ir daugiau nebeištversi. Patys japonai vaikščiojo po baltais lietsargiais nuo saulės, kurių apačia juoda, arba vėdinosi vėduoklėmis, nes trūko oro, ir iš mažų buteliukų gėrė vandens. Beje, čia jis kainavo ne brangiau, o tiek pat, kiek ir visur kitur, maždaug vieną amerikietišką dolerį.
Tokiom orų sąlygom vis tiek buvo verta leistis į dar vieną ekskursiją su vadovu, irgi tik į kelias savaites lankytojams atvertą imperatorių japoniškąjį sodą. Japoniško stiliaus sodas Japonijos imperatoriams? Nuotraukose pasižvalgykite patys. Tai – lyg visas pasaulis, sutrauktas į vieną vietą, kad būtų, kur paganyti akis žiemą-vasarą.
