Žagarės ozas
Iki Žagarės, važiuojant nuo Joniškio, tėra 25 kilometrai, bet nuo Vilniaus ar Kauno – nemenkas gabalas kelio. Savaitgalio kelionėms į Šiaurės Lietuvą, o gal – ir į Latviją išsirengiantys žmonės pakeliui suskumba apžiūrėti tai, ką rekomenduoja turizmo informacijos centrai ar regioniniai parkai.
Žagarės regioninis parkas turi savitus lankytojų sutikimo vartus – Žagarės ozą. Tai viena iš aukščiausių vietų tose apylinkėse, nuo kurios atsiveria metų kaitos nuolat gražinama kraštovaizdžio panorama.
Pasak Žagarės regioninio parko lankytojų centro administratorės Modestos Bielskienės, Žagarės ozas yra ilgas, siauras kalvagūbris, kurį iš smėlio ir žvyro suformavo paskutiniai – maždaug prieš 10 tūkst. metų praslinkę ledynai.
Šis ozas prasideda Latvijoje, ir, anot Lietuvos geologijos tarnybos duomenų, mūsų šalyje jis yra ilgiausias – jo ilgis siekia apie 50 kilometrų.
„Tačiau šis gražus, siauras ir ilgas kalnas buvo tarsi „sukapotas į gabalus“, nes sovietmečiu jame buvo atverti smėlio bei žvyro kasybos karjerai, ir šiuo metu yra išlikę tik atskiros ozo kalvos.
Mažiausia žmogaus rankų paliesta ozo dalis – maždaug 830 metrų ilgio – yra prigludusi prie Žvelgaičio ežero, tiksliau – prie tvenkinio, XVI amžiuje susiformavusio buvusiame karjere.
Šioje vietoje atskirų ozo kalvų aukštis pasiekia maždaug 20 metrų ir papuošia lygumų kraštą“, – kalbėjo M.Bielskienė.
Ozo kalvomis aplink Žvelgaičio ežerą vingiuoja Žagarės ozo pažintinis takas.
Populiarus pavadinimas
„Žvelgaičių piliakalnis taip pat yra ozo dalis. Buvo manoma, kad apie XIII a. ant piliaklnio savo pilį buvo pasistatęs kunigaikštis Žvelgaitis.
Su juo susijusių legendų mūsų krašte – gausybė, bet istorija kartais ima ir iš jų pasišaipo. Mat, naujausiais archeologinių tyrimų duomenimis, ant piliakalnio stovėjo medinė Livonijos ordino pilis, kaip atsvara kitapus Švėtės upės, Latvijoje, stovėjusiai žiemgalių piliai.
Nepaisant, kad kunigaikščio Žvelgaičio tuose kraštuose net nėra buvę, jo vardu vadinamas ir ežeras, ir piliakalnis, ir kaimas, ir gatvė Žagarės miestelyje.
Piliakalnio papėdėje yra šaltinis, kuriam prieš keletą metų rinkome pavadinimą, kaupdami ir vietos gyventojų pasiūlymus. Nors būta jų juo įvairiausių, galiausiai ir iš po žemės trykštantis vanduo buvo pavadintas Žvelgaičio šaltiniu“, – pasakojo Modesta.
Ten pat, ant ozo kalvos, yra išlikusios senos liuteronų bei laisvamanių kapinaitės. Pasak žmonių pasakojimų, anksčiau, kol dar nebuvo kelio, vedančio į Žagarę, netoliese ant dar vienos ozo kavos stovėjo liuteronų bažnyčia.
Ji buvo susprogdinta Antrojo pasaulinio karo metais, ir, išvežus plytas, jos vietoje buvo atvertas dar vienas žvyro karjeras. Taigi liuteronų kapinaitės išliko, bet bažnyčios neliko nė pėdsako.
Pasak M.Bielskienės, Žagarės ozas yra svarbus ir gamtiniu požiūriu. Tai viena iš „Natura2000“ teritorijų, esančių Žagarės nacionaliniame parke.
„Aplinkui ežerą specialiai yra įrengta poilsiaviečių, kad žmonės, naudodamiesi infrastruktūra, nepadarytų gamtai neigiamo poveikio – nepadarytų žalos augalų ar paukščių buveinėms“, – užsiminė Modesta.
Dolomito atodanga
Žagarės miestelyje, ties Žvelgaičių ir Dolomito gatvių sankirta, medinė pastogė nuo aplinkos poveikio saugo dar vieną gamtos dovaną – dolomito atodangą, išlikusią prie pat žemės paviršiaus.
Tai geologinis gamtos paveldo objektas – maždaug pusketvirto metro aukščio ir poros šimtų metrų ilgio dolomito siena. Tai buvusio dolomito karjero sienelė.
Anot M.Bielskienės, prieš Antrąjį pasaulinį karą karjere dolomitas buvo kasamas rankomis, vėliau – pasitelkus techniką. Šis karjeras veikė iki 1964-ųjų.
Karjere dirbę Žagarės gyventojai pasakojo, kad iškastą dolomitą pildavo į kalkių degimo krosnis, kurias kūrendavo malkomis ir kelmais.
Išdegtos kalkės buvo vežamos į Joniškio geležinkelio stotį, iš kur, pagal užsakymus, vagonais dažniausiai buvo siunčiamos daugiausia į Rusiją.
Dolomito skalda buvo naudojama ir keliams tiesti, blokai – statyboje, kalkėms ir apdailos medžiagoms gaminti. Šiaurės Lietuvoje, ypač – Žagarėjo jo klodai slūgso ypač negiliai.
„Nė neverta iš žagarvyšnių sodinukų sodinti kituose regionuose, medeliai – skurs, ir uogų gausos nebus. Nes būtent išskirtinis Žagarės dirvožemis yra palankus vyšnioms“, – patikino pašnekovė.
Žagarės gyventojų kiemuose šuliniai taip pat yra ypatingi – iškasti dolomite. Nukėlus jų dangčius perbėga šiurpas, – ne vienas jų yra išlikęs ten, kur žmonės seniai nebegyvena.
Parko lankytojų centras
Ir dar viena vieta Žagarėje, nuo kurios paprastai ir prasideda žmonių pažintis su Žagarės regioniniu parku. Tai lankytojų centras, įkurtas restauruotuose Žagarės dvaro rūmuose.
Juose yra įrengtos kelios ekspozicijos. Viena įspūdingiausių – dvaro palėpėje įkurdinta medžioklės trofėjų ekspozicija. Ragų kolekcija, ant sienų – milžiniškos žvėrių iškamšos ir prietama ne vieną lankytoją verčia susigūžti.
Užtat ypač patraukli yra interaktyvi ekspozicija apie Žagarės regioninį parką ir jo vertybes, kaip ir virtualios realybės pasakojimas – žaidimas, susijęs su dvaro istorija.
Pasak M.Bielskienės, miestelio Senamiestis, įspūdinga gamta, pažintinis takas pelkėje – tai išskirtinės Žagarės regioninio parko vertybės.
Apskritai Žagarės miškai vadinami Lietuvos tauriųjų elnių gimtine, todėl ne atsitiktinumas yra ir tai, kad, įžengus pro duris į dvaro rūmus, žvilgsnis pirmiausia atsiremia į foje „maurojančio“ elnio medinę skulptūrą.
