„Kopimui į Everesto viršūnę ruošiausi trejus metus: fiziškai, morališkai, galų gale – finansiškai. Labai svarbi čia – ir apranga. Visų pirma, žinoma, jos funkcionalumas, galintis išsaugoti gyvybę. Tačiau neslėpsiu, kad man svarbus – ir grožis.
Pasiekus bazinę stovyklą, užklupo koronavirusas. Deguonies kiekis mano kraujyje buvo sumažėjęs taip drastiškai, kad medikai negalėjo patikėti, jog dar stoviu ant kojų. Praleidus porą dienų ligoninėje ir kiek atsigavus, gydytojas palinkėjo gero kelio namo. Tačiau mano kryptis buvo į priešingą pusę. Leidausi į šešių dienų kelią atgal link Everesto ir pakeliui užkopiau į 6 tūkst. metrų Lobuče viršūnę“, – pristatyme pasakojo D. Bičkūnienė.
Grįžusi į Lietuvą, moteris iš karto ėmė ruoštis naujam iššūkiui: bėgimui Monblano kalnų masyve, kur sėkmingai įveikė 100 km distanciją su 6 km peraukštėjimu. D. Bičkūnienės teigimu, sportininkai bei keliautojai dažnai turi norą priartėti prie savo ribos ir pabandyti ją peržengti.
Alpinistei pritarė ir A. Valujavičius.
„Kiekvienas žygis ar iššūkis leidžia save pažinti iš naujo, vis kitaip. Tokių kelionių žavesys slypi tame, kad jos – nenuperkamos. Niekas už tave neperirkluos vandenyno, neužkops į viršūnę. Turi tai padaryti pats, čia ir dabar“, – kalbėjo dviračiu didžiąją dalį Europos bei Indoneziją apvažiavęs, į daugelį Čilės ugnikalnių įkopęs keliautojas.
Žygyje svarbus kiekvienas gramas
Pirmasis į bene pavojingiausia laikomą K2 viršūnę įkopęs lietuvis bei pirmasis 4 aukščiausias Karakorumo kalnyno viršukalnes įveikęs alpinistas Saulius Damulevičius įsitikinęs, kad sėkmę lemia ne tik fizinis bei moralinis pasirengimas, bet ir kiekvienas su savimi nešamas gramas.
„Net etiketes nuo drabužių nupjaustome. Kiekvienas į viršūnę nešamas daiktas – detaliai apčiupinėtas, daugybę kartų patikrintas, nes nuo jo priklauso tavo sėkmė. Jei koks užtrauktukas nesuveiks ar batai spaus, tai gali sugriauti visą žygį ar net sveikatą“, – sakė S. Damulevičius.
Aprangos svoris, funkcionalumas bei universalumas – itin svarbūs ir važiuojant dviračiu, tikino A. Valujavičius.
„Kartą birželį išvažiavau iš Kauno su vienu termo drabužių komplektu bei plona striuke, su tais pačiais drabužiais po pusės metų namo grįžau gruodį. Kelionėje nusipirkau tik pirštines ir pasikeičiau batus. Gera apranga turi būti lengva, kompaktiška ir dėvima sluoksniais. Taip, kad apsirengęs viską, patogiai jaustumeisi nulio temperatūroje, o tik su marškinėliais – prie plius dvidešimties“, – kalbėjo keliautojas.
„Norint pradėti, svarbiausia yra žengti pirmąjį žingsnį. Būna, grįžtu po ilgos ir sunkios darbo dienos, visiškai nenoriu bėgti, tačiau prisiverčiu peržengti namų slenkstį ir toliau viskas jau – labai paprasta. Bėgi ir tiek. Mane labai įkvėpė vienas posakis: „Nėra vieno kelio. Nėra teisingo kelio. Yra tiesiog kelias“, – norinčius pradėti žygiuoti bei keliauti drąsino D. Bičkūnienė.
Pasak S. Damulevičiaus, turintiems tikslų ir svajonių nėra kada švaistyti laiko.
„Blogiausia, ką gali daryti būdamas ant kalno, tai sėdėti ir laukti. Nes žinai, kad tavo laikas – labai ribotas. Turi arba kilti į viršų, arba leistis žemyn. Taip ir gyvenime – nors atrodo, kad laikas yra begalinis, tačiau iš tiesų jo turime labai nedaug. Todėl, jei turite svajonę ar ambiciją, tiesiog imkite ir darykite, čia ir dabar“, – kalbėjo alpinistas.
