Kaip žmogus, ankščiau niekada negalvojęs apie kalnus ar alpinizmą, tapo įkvėpimu ir savo meile pamatyti tai, kas neatrasta, užkrėtė kitus? Susitikimo su Andriumi teko palaukti, nes šį vyruką veikiau užtiksite snieguotose viršukalnėse nei Laisvės alėjos žemumose. Kviečiame skaityti išskirtinį interviu ir sužinoti, kokiomis nekasdienėmis istorijomis keliautojas pasidalino su „Kas vyksta Kaune“ skaitytojais.
– Nuo ko prasidėjo jūsų meilė kalnams? Kada įkopėte į savo pirmąją viršūnę?
– Prieš penkerius metus kalnai ištiko, iki tol nebuvau buvęs kalnuose, bet mes su šeima išvažiavome slidinėti ir vaikai tas kelias dienas slidinėjo, o aš bėgiojau iš paskos. Man tai nelabai patiko, todėl paskutinę dieną sugalvojau žemėlapyje susirasti tiesiog atsitiktinį taką, apsiaviau batus, kokius turėjau, ir išėjau. Buvo žiema, ėjau vienas, buvo labai smagu: visur apsnigta, rūkas, nieko nesimatė tuo metu. Visą dieną lipau tuo taku, pakeliui radau kažkokią trobelę, atidariau duris, žiūriu – šilta, ji veikia, įėjęs pamačiau, kad ten ir meniu turi, tai pasiėmiau šiltos sriubos, sušilti po žvarbaus lipimo.
Tuomet išėjęs pamačiau, kad tas takelis tęsiasi ir yra jau pramintas – nusprendžiau eiti dar toliau. Kol ėjau, su laiku po truputį sklaidėsi rūkas, pradėjo matytis kalnų akmeninės viršūnės.
Niekada dar to nebuvau matęs, tai atėmė žadą ir jaučiausi kaip vaikas, viską pamatęs pirmą kartą. Tuomet tęsiau savo lipimą, jau kopiau į tokį statų šlaitą pramintais keliais, buvo susidarę tarsi laiptukai, jei jų nebūtų buvę, gal būčiau ir nebėjęs toliau. Ir vienu momentu pakėlęs galvą pamačiau, kad tos viršūnės jau išlindusios, o rūkas ir debesys apačioje. Buvau labai nustebęs, kad žiemą man pavyko išlipti virš debesų.
Po to sužinojau, kad žiemą debesys būna žemiau ir nereikia tiek aukštai lipti, kad pamatytum tokį vaizdą. Nors buvau labai pavargęs, fizinė forma tuo metu nebuvo pati geriausia, bet jaučiausi apkerėtas grožio, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Buvau tuo metu visiškai vienas, aplink nebuvo jokių žmonių ir tada pagalvojau, kad čia taip faina, gražu ir aš čia stoviu vienas, tuomet atsirado viduje jausmas, kad negaliu vienas tokių dalykų matyti ir privalau tai kažkam parodyti.
Kai grįžau, jau žinojau, kad atsivesiu čia kažką. Parašiau keliems draugams, sakau „varom už mėnesio į kalnus, jūs turit tai pamatyti“. Išvažiavom tada jau su draugais, užlipome ten pat, tada pakviečiau kitus žmones, nuvažiavome į naują vietą, vėl užlipom į kitas viršūnes ir taip prasidėjo.
– Kaip reagavo draugai ir artimieji supratę, kad ekstremalus hobis tapo jūsų gyvenimo dalimi?
– Pradžioj nereagavo niekaip, nes nebuvo tokių ekstremalumų. Pirmas kalnas, į kurį užlipom Slovakijoj, buvo gana nesudėtingas, 2450 metrų aukštis man rodos, aš į jį dabar vedu naujokus. Bet tuo metu buvo „vau“, užlipai į 2450 metrų ir ta emocija, kad pirma viršūnė, tikrai labai sužavėjo.
Vėliau, kai prasidėjo sudėtingesni lipimai, taip, žmona visada pergyvena. Kai važiavau į Pamyrą, sakė „tu neskambink, aš žinau kada grįši“. Nes baisu laukti žinių, ne visada ryšys yra. Turi priimti ir pasitikėti, nes jei to nedarai, bandai žmogui uždaryti galimybę, per kitur išlįs kažkas. Draudimas visuomet padidintos rizikos, bet su kiekvienu važiavimu tu ir skaitai tas rizikas. Pasiruošti kalnams tam tikrus dalykus gali, bet turi ten važiuoti daug kartų ir išmokti skaityti rizikas, vietą, laiką, orus, šlaitus, viskas per daug lipimų būna.
– O kaip įsižiebė ta ugnis kalnams? Į kuriuos krypo žvilgsnis po šeimos kelionės?
– Tada išėjo toks vaikiškas žaidimas. Po Slovakijos sakom „koks yra, tarkim, lenkų aukščiausias kalnas?“, na ir ten 2499 m, važiuojam, pabandysim. Nuvažiavom, įlipom. Gerai, dabar reikia kitos valstybės kalno, kad viršūnių metrai po truputį augtų. Slovėnija, Triglavos kalnas, 2864 m, važiuojam irgi. Susirinkom su draugais (draugai keisdavosi, bet buvo kelių žmonių branduoliukas, kuris išlikdavo, avantiūristai tokie), nuvažiavom, pavyko mums ir ten užlipti, bet nepasiėmėm kur gyventi, dar ne sezonas buvo. Taip išėjo, kad kažkokią močiutę trobelėj sutikom, kuri ruošėsi sezonui, priėmė mus nakvoti.
Sulipom mes į tą viršūnę, nusileidom, gerai, dabar jau vėl reikia žiūrėti aukščiau. Na ir prasidėjo, Austrijos aukščiausias kalnas, apie 3800 m, važiuojam į Austriją, ten jau sunkus kalnas buvo. Bet pasižiūrėjom maršrutą, nieko daugiau nežinojom ir varėm. Tą irgi dar pavyko sulipti. Ir nepaisant to, kad kalnai sunkėjo, apetitas jiems augo. Būtent Austrijoje ir pamatėme daugiau sunkumų, daugiau alpinizmo dalykų, supratom, ko nemokam. Parsivežėm video, kurį tuo metu patalpinau į „“. Tie, kas supranta alpinizmą, pamatė ir sako „ką jūs darot? Virve net naudotis nemokat“.
Kai sulipom 3800 m, galvoju, ką daryti toliau? Reikia Alpių. Jau noriu 4 kilometrų aukščio. Ten irgi trise išsirinkome kalną, suradome, kuris buvo vos vos virš 4 kilometrų. Nuvažiavom, išsinuomojom inventorių, virvę, tai net gėda sakyti… Virvės ten brangios ir jų nelabai norisi nuomoti, nes nežinai, kokia būklė, ar užlipsi, sunku jas patikrinti, tai reikia savo turėti. Na, nuvažiavau į „Senukus“, pažiūrėjau tokią storą kaproninę virvę, gal 30 metrų, o mes trise, galvoju, bus gerai, tiks.
Nusipirkom, nuvažiavom ir buvo pirmas kalnas, kur jau reikėjo žinių. Buvo sienose sugręžtos kilpos, reikėjo tam tikro inventoriaus. Priėjom prie tos sienos ir žiūrim, kad prieš mus ėję alpinistai kaip ėjo, taip ir nuėjo, mes atėjom ir sakau „o tai kur jie yra?“. Prie to kalno supratom vieną dalyką, na aš supratau, nes tikriausiai tuo metu buvau labiausiai užsivedęs dėl kalnų. Man buvo labai gaila, kad tiek nuvažiavom, tiek laiko užtrukom ir neįlipom. Pirmą kartą neįlipom po visų kalnų, apėmė tikrai tokia neviltis, nusivylimas, prasidėjo apmąstymai. Supratau, kad vien noro, entuziazmo, jėgos tikrai nepakaks – reikia žinių, reikia treniruočių.
– Ar prieš susidomėdamas alpinizmu turėjote specialių fizinio pasirengimo treniruočių, gilinote žinias? Ar tai pradėjote daryti supratęs, kaip minėjote, kad tik didelio entuziazmo nepakaks?
– Po neįlipto kalno prasidėjo labiau kelias į žinias, nusipirkau žiemos kursus Tatruose, ten su instruktoriais, su gelbėtojais gyveni trobelėje, mokaisi, jie rodo, sako, kiekvieną dieną išeini į kalnus ir dirbi. Grįžau iš Tatrų, pasidariau vieną praktinę kelionę su inventoriumi, kad nepamirščiau, tada Lietuvoje nusipirkau dar vienus kursus pas „Miegančių dramblių“ instruktorių. Po to vyko daug kelionių, pradėjome jas organizuoti patys.
– Kiek laiko ruoštis ir kokių treniruočių reikia, kad galėtum kopti į aukščiausias viršukalnes?
– Čia jau ne viskas nuo treniruočių priklauso. Jei kalbam apie aukštuminį alpinizmą arba sunkiausio lygio kalnus, mano misija yra parodyti tam tikrus iššūkius, kad žmogus patirtų trasas, kalnus, viršūnes taip, kad po to pats galėtų nuspręsti, ar nori daugiau. Kadangi mes važiuojame, pavyzdžiui, aštuoniese, man pagrindas yra saugumas. Negaliu peržengti savo ego, negaliu peržengti kažkokios ribos, už kurios pastatyčiau žmones į visiškai nesaugią situaciją.
Gal kai kieno akyse atrodau silpnas ar per daug atsargus, bet man yra svarbiau supažindinti žmones iki tam tikro lygio, kad po to jie galėtų užkopti ir aukščiau. Kalnai nėra skirstomi vien pagal aukštį, yra dar sunkumo lygiai. Su grupe negali kopti sunkių maršrutų, juos turi eiti su patikrintu partneriu, kuriuo gali pasitikėti. O raumenis treniruoji įvairiais būdais: bėgioji, važinėji dviračiu, laipioji. Bet būtinai turi pasibaigti kursus. Žmogus psichologiškai turi nuspręsti, ar jis nori to sunkiausio, ir tada asmeniškai pradėti siekti.
– Ar formuodami grupes kartu vykti į kalnus darote specifinę atranką, ar priimate visus norinčius?
– Ne, fainas dalykas, kad būna mūsų išvykos į Tatrus, tuos paprastesnius kalnus. Išvykos yra bendruomeninės, tai nėra kelionių organizavimas. Susiburia grupelės, į kurias gali prisijungti visi. Aš, aišku, pažiūriu ir fizinį pasirengimą, pasako, kad pirmas kartas, bet tai nėra esmė, svarbiau, ar žmogus yra fiziškai aktyvus, ar ne. Yra, kas važiuoja į tuos kalnus ir veda miško takeliais, yra agentūros, kurios tuo užsiima.
Pas mane šiek tiek kitaip. Aš visada lipu į viršūnes ir visada yra kažkoks iššūkis, didesnis tempas, krūvis, tad pasiklausiu, ar žmogus bėgioja, ar užsiima kažkokia fizine veikla. Kai šitos žmonių grupelės išvažiuoja į kalnus, ten pradeda formuotis grupės į tuos kitus kalnus. Aš jau daugiau mažiau pažįstu tuos žmones, esu matęs, žinau, koks tai žmogus, kaip reaguoja, kaip psichologiškai pasiruošęs, ar nepradeda nervintis po sunkios dienos. Tokia natūrali atranka išeina per kelionę.
– Kokia buvo įsimintiniausia kelionė ir kodėl?
– Manau, galima išskirti dvi. Tai pirmoji, apie kurią padarėme filmą (galite peržiūrėti čia), ten matyti, su kokiomis problemomis susidūrėme: akmenų kritimas, slydimas, mintys nutraukti kelionę, kito tako atradimas ir maršruto koregavimas. Ir tada praeitų metų mūsų ekspedicija, apie kurią dariau parodą ir vėl darysiu Žemaitijoje, iš Pamyro, 7134 metrų aukštis, apie šį kalną irgi padarėme video (prieinamas čia). Vien užlipti užtrukome 14 dienų, gyvenome palapinėse, buvo šalta.
Man ji buvo išskirtiniausia, nes truputį kitoks lygis. Ten daug reikia gyventi palapinėse, ištverti didesnius šalčius, žymiai daugiau jėgų aukščiuose, reikia aklimatizuotis. Jau buvo visai kitas lygis.
– Kuris kalnas jums metė daugiausia iššūkių ir į kurį nebenorėtumėte sugrįžti?
– Nežinau, ar galiu blogai atsiliepti, bet grįžus iš Pamyro, su kita grupe išvažiavome į Kazbeką, Gruzijoje. Jis yra virš 5 kilometrų aukščio. Dėl aukščio, „užsidėti“ pasiekęs tą ribą kaip ir gali, nuvažiavome ir įlipome į aukščiausią Gruzijos kalną, bet realiai tai kalnas, į kurį nežinau ar reikėtų grįžti.
– Ar yra tekę kalnuose pažvelgti mirčiai į akis? Kokios klaidos dažniausiai alpinistams baigiasi tragiškai?
– Ne, tokių situacijų nebuvo. Atrodo, daug kas klausia būtent šito, bet dėl tų incidentų, kaip ir pradžioje minėjau, atsargumas, manau, yra mano pagrindinė užduotis, kad tokių situacijų išvengtume. Su grupe neleidžiu, kad prieitų, o pats asmeniškai kartas nuo karto tik palipu tokį kalną kaip Pamyre, bet nelaimingų atsitikimų nebuvo.
Daugiausia nelaimių įvyksta per nusileidimą. Nes fiziškai sunkiau yra užlipti į kalną ir tuo metu būni labiau susikoncentravęs, o viršūnėje pagauna euforija, atsipalaidavimas, palaima ir tuomet esi jau fiziškai pavargęs. Leisdamasis daugiau atsipalaiduoji, pasikeičia svorio centras ir yra žymiai didesnė galimybė paslysti.
– Kaip žiūrite į itin komercializuotą Everesto alpinizmą? Ar jus domintų užkopti į aukščiausią pasaulio kalną, kurį įveikti gali praktiškai bet kas, turintis pakankamai gilias kišenes?
– Aš turiu dar mažai patirties aukštuminiame alpinizme, tikrai nesu ekspertas šitoje vietoje, tačiau bet kokiu atveju, kad ir turi daug pinigų, tau vis tiek reikia ten lipti, nesvarbu, kad tave lydi gidas, nešikas, tau suteiktos tam tikros paslaugos. Nepaisant to, vis tiek tai yra aukštas kalnas, ekstremalios gamtos sąlygos, bet kokiu atveju ten žūsta žmonės. Negalima Everesto pavadinti nevertu dėmesio, tik tiek, kad taip, jis smarkiai komercializuotas, kaip ir visų valstybių aukščiausi kalnai.
Toje pačioje Slovakijoje visos viršūnės yra nemokamos, bet pavyzdžiui Gerlachas, aukščiausia šalies viršūnė, turi tam tikras taisykles – paprasti turistai turi imti gidą ir lipti su juo, pačiam negalima. Yra išimčių, bet nuo alpinizmo komercijos nepabėgsi. Pats asmeniškai neturiu tokios avantiūros įlipti į Everestą, pasibandžiau Pamyrą, pasiekiau 7 kilometrus, jis man buvo išskirtinis, bet nepaliko tokio įspūdžio, kad užsikabinčiau ant aukštuminio alpinizmo. Man labiau patinka greitas, trumpas, aktyvus ir įspūdingas lipimas, kai pabūni kelias dienas, nusileidi, grįžti, gauni daug gerų prisiminimų ir emocijų.
– Kaip atsirado idėja sukurti „Facebook“ puslapį „Kalnais ir Miškais“? Ar Lietuvoje daug alpinizmu besidominčių ir užsiimančių žmonių?
– Realiai neatsimenu, tikrai, kaip kilo idėja sukurti „Kalnais ir Miškais“. Kiti kurdami verslą turi kažkokią idėją, planą, mintį, veiksmus ir dirba ties tuo. O mano atveju buvo, kad tiesiog netikėtai ištiko kalnai, atsirado kalnų meilė ir tada sugalvojau, kad reikia feisbuke puslapio, nes norėjau pasidalinti tais įspūdžiais ir kelionėmis. Kažkada galvojau, kaip galėtų vadintis tas puslapis, pamąsčiau, „na, kur mes einam?“ – kalnais einam ir miškais.
Ankščiau labai daug žygiuodavom ir miškais, dabar labiau „kablys“ ant kalnų yra, bet šiaip ir miške darydavom žygius. Taip ir atsirado pavadinimas „Kalnais ir Miškais“. O žmonių tikrai daug susidomėjusių, kol nesi toje bendruomenėje, gali atrodyti, kad jų nėra. Bet kai susipažinau su kitais entuziastais ir įsitraukiau į bendruomenę, pamačiau, kad tikrai nemažai žmonių domisi ir užsiima alpinizmu.
– Nuo ko pradėti alpinizmu norinčiam užsiimti žmogui? Į kurias Lietuvos ar kaimyninių valstybių viršukalnes žvalgytis?
– Mėgstu taip paprastai sakyti – pradžioj reikia nusipirkti batus ir išeiti į kalnus. Bet kur, tarkim, nuvažiavus į tą pačią Lenkiją, Zakopanę, į Slovakiją, ir tiesiog išeiti į kalnų žygį. Ir tada pamatysi, lengva buvo ar sunku, norėtum daugiau smailesnėmis viršūnėmis palaipioti? Pats sau tokius klausimus gali pradėti kelti. Manęs irgi klausė „kaip pradėjai? Kaip tai atsitiko?“ Tiesiog ėmiau ir išėjau.
Pradžioj reikia pajusti kas tai yra ir pasiekti savo kad ir nedidelę viršūnę. Nėra tokio, kad nevažiuosiu į kalnus ir čia kažkur imsi mokytis teoriją. Kur pradžioje mokaisi, skaitai knygas, vaikštai į kursus ir tada kažkada atseit būsi pasirengęs kažką daryti ir važiuoti į kalnus. Ne, atvirkščiai. Važiuoji, bandai, pažiūri kas yra kalnai, ko reikia ir tada eini į mokymus.
– Ar turite „svajonių“ kalną, į kurį ketinate įlipti, bet dar neturėjote galimybės?
– Po Pamyro galvojau, kad neturiu, bet šiaip, turbūt, turiu. Šiuo metu nėra taip, kad būčiau labai užsidegęs, norėčiau dar pagilinti alpinizmo žinias, ką šiais metais ir darau. Nevažiuoju niekur labai aukštai, bet dirbu su instruktoriais ir mokausi technikos.
O tas svajonių kalnas yra Nepale, Himalajuose, toks Ama Dablamas. Jis nesiekia 7000 metrų, bet yra labai gražus ir smailas kalnas. Manau, jei vyks toks išskirtinis lipimas, tai bus ši viršukalnė. Bet ten neorganizuosiu grupės, o jau pats pirksiu paslaugą ir lipsiu su patyrusiais gidais, iš jų mokysiuosi, nes tokiam kalnui reikia daug patirties ir žinių, kad lipimas būtų saugus ir sėkmingas.
Norintys pamatyti kvapą gniaužiančius vaizdus ir sužinoti daugiau apie A. Andrulevičiaus keliones gali pasekti jo „Facebook“ puslapį. O jei patys norėtumėte įveikti pirmąjį savo kalną, kviečiame prisijungti prie Andriaus renkamų grupių ir galbūt tai taps neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi.
