Liepos mėnesį Pietų Europoje termometro stulpelis dienomis dažnai kilo per 40 laipsnių, naktimis rodė apie 32 laipsnius šilumos, o Viduržemio jūros vanduo įšilo iki 29 laipsnių. Nemažai lietuvių, iš anksto suplanavusių atostogas svetur, nėrė į šią karščio bangą.
Tie, kas ne pirmą kartą tokiu oru atostogavo, džiaugėsi saulės spinduliais, šiltu vandeniu, nes nuo maudynių vėsioje Baltijos jūroje galėtų gelti ir sąnarius. Tačiau alinama kaitra kai kuriuos, nepratusius prie to, įvarė į kampą – nebuvo įmanoma keliauti ir susipažinti su apylinkėmis, o visą dieną ištverti paplūdimyje irgi ne pyragai.
Kitokie įspūdžiai laukė poilsiautojų, vidurvasarį atostogavusių Lietuvos pajūryje.
Aš liepos viduryje penkioms dienoms susiruošiau į Nidą ir likau patenkinta lietuvišku gaiviu oru ir maudynėmis vėsiose Baltijos bangose.
Žinoma, ištisas dienas nemirkau vandenyje, kaip daugelis laiką leidžia prie Viduržemio jūros. Susipažinau su Kuršių nerijos nacionaliniame parke esančiu kurortu tarsi iš naujo. Atvykus į vieną gražiausių šalies gamtos kampelių neįmanoma iki soties juo pasigrožėti, vis atrodo, kad dar trūko laiko ir nespėjai pamatyti, patirti, užuosti.
Dienomis oras įšildavo iki 19–22, vanduo – iki 17–19 laipsnių. Porą dienų bangavimas buvo 2 balai, dėl to paplūdimyje plevėsavo raudona vėliava – tai reiškė, kad draudžiama maudytis. To ir nedariau, juk ne veltui yra įspėjamieji ženklai. Kai kurie poilsiautojai dėl stipraus vėjo nenusirengė net drabužių. Kai kurie šildėsi kopose, nes jos užstojo nuo jūros kylančius vėjo gūsius.
Nors vaikštant pajūriu ar braidant pakrantėje bangos stiprokai šiaušėsi ir tėkšdavosi palei kojas, vandens temperatūra atrodė pakenčiama. Kitomis dienomis, kai bangavimas siekė 0 ar 1 balą, tarsi atsigriebdama už prarastą malonumą išsimaudydavau po keturis kartus.
Iš lėto bridau į jūrą ir atplūstančios gaivios bangos netrukus pripratino kūną prie ekstremalių maudynių, nes tokios atrodytų saulės išlepintiems.
Po vieno kito bangų užliejimo nesinorėjo staiga išlipti iš vandens – vėsi jūra teikė žvalumo, energingumo.
Bet visur svarbiausia saikas – kad ir kaip smagu, jutau, kada baigti maudynes ir pasišildyti ant smėlio.
Gerai, kad mėtėsi iš kopų kažkieno atitemptos šakos, tad jomis iš abiejų pusių prispaudžiau užtiesalą, kad vėjas nenupūstų ir kad galėčiau atsigulti. Jokiame pasaulio kurorte tokio natūralaus paplūdimio nerasi, tik čia, Nidoje.
Tačiau ištisas dienas pajūryje lepintis vėjo gūsiais, vėsia jūra, trumpu lietumi ir ne nuolat švysčiojančia saule mažai kas gali – nebent atvyksta labai trumpam, tai yra dienai ar dviem. O ką veikti daugiau, jeigu ne maudynės ir ne saulės vonios?
Atvykstantys į Nidą poilsiautojai atsiveža dviračius, paspirtukus arba vaikšto pėsčiomis. Aš rinkausi pastarąjį keliavimo būdą – ne tik iš kurorto centro į paplūdimį (atstumas 1,8 kilometro) ir atgal, bet ir kopiau į Parnidžio kopą, Urbo kalną ir Raganų kalną Juodkrantėje.
Nors Nidoje oras nelepino kaip Ispanijos Maljorkoje, pasivaikščiojimui pažintiniu taku į Parnidžio kopą pasirinkau pirmą dienos pusę, nes smėlynuose karščiau nei pušynuose ar prie jūros.
Žygį pradėjau ties pažintiniu taku, esančiu arčiau jūros, o baigiau nusileidusi laiptais palei Kuršių marias.
Šio tako ilgis – 1,7 kilometro, aukščiausias taškas – 52 metrai (Parnidžio kopa). Užtrukau daugiau nei porą valandų, nes per atostogas neverta niekur skubėti.
Didelė kelio atkarpa driekėsi minkštomis samanomis, kai kur smėliu ir kankorėžiais nuklotu taku per mišką. Visur nuorodos, neįmanoma nuklysti nuo maršruto.
Kai kurie pažintiniu taku bėgiojo, mankštino kojas, o aš gėriau akimis vaizdus – žalumą po nemenkos atkarpos keitė smėlynai ir nuo apžvalgos aikštelių atsiveriantis su niekuo nepalyginamas kraštovaizdis.
Nuo Saulės laikrodžio atsiverianti panorama verta milijono: priešais – smėlio dykuma, dešinėje – žaliuojantis miškas, o kitoje pusėje – raibuliuojančios marios. Šis vaizdas galėtų būti lietuviško pajūrio vizitine kortele, pritraukiančia daugiau turistų, taip, kaip Graikijos vizitine kortele tapusi Tyros (Santorino) sala su baltais namukais žydros jūros fone.
Nors fotografuojantis ant Parnidžio kopos ir grožintis gamtos kūriniu kepino saulė, atsikvėpti buvo galima ant suolo po aukšta sena plačiašake pušimi. Ir čia buvo justi švelnus vėjelis.
Nors daug kas norėtų šioje vietoje pasimėgauti saulės voniomis, įspėjamieji ženklai nurodo, kad tam skirta vieta – tik prie jūros esančiuose paplūdimiuose.
Eiti per smėlynus taip pat draudžiama, užtverti nusileidimai nuo kopos, tačiau vis vien buvo matyti žmogaus pėdų.
Negi smalsumas svarbiau už gamtos saugojimą? Ne veltui daug kur yra stendai, kuriuose lietuvių ir anglų kalbomis primenama, kad kylant ir leidžiantis stačiais šlaitais išjudinamos tonos smėlio.
Išjudintą smėlį vėjas neša į marias, taip kopos žemėja ir nyksta.
Jau daugiau kaip 200 metų keliaujančioms kopoms gaudyti naudojamos šakų užtvaros. Būtent tokiomis tvorelėmis pavyko sustabdyti Kuršių nerijos smėlynus ir juos apželdinti.
Kol smėlynai nebuvo gaudomi, vėjas užpustė pirmąją ir antrąją Nidą, tad gyventojams ir poilsiautojams liko vadinamoji trečioji Nida, buvusi žvejų gyvenvietė, šiais laikais tapusi prabangiu kurortu.
Kartais jis lyginamas net su Malaga Ispanijoje. Tačiau norėdamas grožėtis išskirtinėmis lietuviškomis kopomis gali kišenėje neturėti nė cento. O ispaniškame jūros ir kalnų apsuptame kurorte kiltų daugiau pagundų leisti pinigus dizainerių drabužių parduotuvėse, aukštos klasės restoranuose. Aš verčiau renkuosi pasivaikščiojimą po Nidos kopas.
Sudėjus kelionę Parnidžio pažintiniu taku ir vėliau ėjimą prie jūros nužingsniavau kiek daugiau nei 13 kilometrų. Užtat naktį saldžiai miegojau.
Kita kopa, buvusi apželdinta, palei kurią veda kelias iš centro į paplūdimį, – Urbo kalnas. Anksčiau prie jo nebuvo jokių nuorodų, pastaruoju metu atsirado netgi edukacinis takas, skirtas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Stenduose žaismingai pasakojama 51 metro aukščio Urbo kalno istorija: „Pamažu artėjau prie Nidos pašto stoties, bažnyčios ir žvejų kaimo. Planavau juos palaidoti po savimi. Bet maždaug prieš 150 metų žmonės sugalvojo mane sustabdyti. Ir padarė tai mane apželdinę mišku. Medžių šaknys įsikibo man kupron ir sulaikė keliaujantį smėlį. Sustingau Nidos pašonėje ir pamažu pasidengiau žaliuoju rūbu, kurį aplink matai ir šiandien.“
Ant Urbo kalno išliko nemažai senų medžių, nors audros juos kasmet po truputį retina. Matyti pušų tankumyne įstrigusių senų kamienų, užkertančių kelią per mišką. Tačiau stabtelėjus pailsėti labai netikėta išgirsti pušų girgždėjimą, kurį sukelia siūbuojančios viršūnės. Kaip vėjai nuo jūros pūtė, taip ilgakamienės pušys tarsi ritmingai ir palinkusios, išskirtinį įvaizdį suteikdamos tik šiam kalnui.
Ant šios „užkonservuotos“ kopos viršūnės lyg karūna puikuojasi Nidos švyturys. Jis iškilęs 79 metrus virš jūros lygio. Signalas matomas už 22 jūrmylių (apie 40 kilometrų). Specialus sutartinis signalas informuoja jūreivius, kad čia nėra uosto. Tam tikromis valandomis leidžiama užlipti į švyturio apžvalgos aikštelę ir pasigrožėti plačia panorama.
Akivaizdu, kad vaikščiodami po Urbo kalną matome daugiau žalumos, o smėlynų telikę menki lopinėliai, kurie taip pat aptverti, kad nežengtų žmogaus koja. Ši kopa netgi labiau mėgstama žmonių, nes vietiniai žino, kur noksta uogos, auga grybai, o poilsiautojai trumpina kelią jūros link eidami miško takais, rytais dažnai kas nors bėgioja.
Ir nors pasaulyje yra daug nerijų, kopų ir pušynų, tokį dramatišką žmogaus ir gamtos sambūvį išgyveno tik Kuršių nerija.
Panašią legendą seka ir Raganų kalnas Juodkrantėje. Šis kalnas – 42 metrų aukščio senoji parabolinė kopa.
Iš Nidos ją pasiekiau autobusu, iš šio kurorto į Smiltynę kursuojančiu kas valandą. Apie porą valandų truko pasivaikščiojimas po legendų ir pasakų herojų medinėmis skulptūromis nusagstytą kalną.
Sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia keldavo velniai ir raganos. Įkvėptas tokių pasakojimų Juodkrantės girininkas Jonas Stanius sugalvojo šias legendas atgaivinti ąžuolo skulptūrų pavidalu. Nuo 1979 metų iki šių dienų pastatyta per aštuoniasdešimt tautodailės kūrinių. Jie įkurdinti ties pažintiniu taku, sumaniai įkomponuoti kraštovaizdyje.
Tačiau pats kalnas tankiai apžėlęs medžiais, kai kur atsiveria žaliuojančios įdubos, skardžiai. Tai netgi labiau gniaužia kvapą nei mediniai stebuklai – ilganosės raganos ar liežuvį rodantys velniai. Tačiau vaikai turbūt pasakytų kitaip, nes jie vis dar tiki pasakomis.
Nueiti į renginius, pasiklausyti koncerto galima ir mieste. Kuršių nerijoje verta paieškoti kitokių pramogų – būdingų šiam regionui ir įprasminančių atostogas.
Nidoje pasirinkau pasiplaukiojimą kreiserine jachta „Montė“ ir mediniu kurėnu „Kuršis“ – viena ir kita leido pajusti tikrąją kurorto dvasią ir net romantiką, suprasti buriavimo skirtumus ir buriuotojų kasdienybę. Abu šie buriniai laivai – originalūs, rankų darbo, statyti lietuvių.
Nors šią pramogą pasirinkau neplanuotai – vaikštinėdama Nidos uosto laivų prieplaukoje, įsitikinau, kad tai buvo geriausi sprendimai. Juk ir buriuotojai nežino, ar nurodytomis valandomis susirinks žmonių, norinčių pasiplaukioti Kuršių mariose.
Reikia mažiausiai aštuonių keleivių, kad „Montė“ ar „Kuršis“ pajudėtų. Šiokiadieniais surinkti tiek keleivių ne visada pavyksta, tad jachtos lieka stovėti prieplaukoje.
Kai vidurdienį dairiausi, kuria iš šių dviejų jachtų plaukti, paaiškėjo, kad kiti poilsiautojai pirmenybę atiduoda „Montei“, o į „Kuršį“ niekas nesiveržė. Šio fakto nepamiršo ir po poros dienų man jau įlipus į kurėną kapitonas Aurelijus Armonavičius tarsi su nuoskauda priminė, kad pirmiau rinkausi ne jo buriuojamą senovinį laivą. „Bet aš grįžau“, – ištariau, nors nesupratau, kodėl turėčiau teisintis.
Buriuotojams Nidoje ne geriausi laikai, palyginti su tais, kai poilsiautojų būdavo daug. Juk nereikėdavo beveik nieko šnekinti, kad kas sėstų į jachtą. „Jeigu žmogaus neužkalbinsi, gali visai neišplaukti“, – patikino „Montės“ kapitonas Sigitas Atkočaitis.
Nors jachtoje buvo paauglė, bijojusi plaukti, patyręs kapitonas, kaipmat įvertindamas situaciją, kone apie kiekvieną buriavimo epizodą pranešdavo iš anksto, tad keleiviai netrukus pasijuto atsipalaidavę. Per valandą trukusį plaukimą Sigitas ne tik vairavo jachtą, bet ir maloniai bendravo, pasakojo Nidos istoriją, atsakė į keleivius dominusius klausimus.
Žmonėms buvo įdomi net tris dešimtmečius buriuojančio kapitono kasdienybė, tad jis patikino, kad vasarą kiekvieną dieną anksti ryte išsimaudo jūroje, jam tai – žvalumo užtaisas.
Poilsiautojai net pasiteiravo, kada ir kur atostogauja nidiškis kapitonas.
S.Atkočaitis nebandė niekam pataikauti ir nuoširdžiai atsakė, kad gražiausias pasaulyje kampelis jam yra Nida. Nors žiemomis buriuotojas keliauja į šiltuosius kraštus, išmaišė daug egzotiškų šalių, pripažino, kad tokio smėlio paplūdimių kaip Lietuvoje niekur kitur neradęs. Sigitas – tikras Kuršių nerijos mylėtojas, kaip ir šalia jo jachtos kurėną švartuojantys Aurelijus ir Sofija Armonavičiai.
Į senovinį žvejų laivą „Kuršis“ sėdau kartu su keturiais bendrakeleiviais vyrukais. Pamaniau, puiki komanda, juk laive būsime tik dvi moterys – aš ir gidė, buriuotoja Sofija, tad nerimauti nėra ko.
Tačiau vos tik pajudėjus iš uosto vienam jaunų vyrų, kuriam įsiminė 2019 metų liepą mariose istorinį kurėną ištikusi tragedija, kai laivas nuskendo ir žuvo jo kapitonas istorikas Romaldas Adomavičius, kilo klausimas, ar panašaus tipo „Kuršyje“ yra gelbėjimosi liemenių.
Galbūt jis taip norėjo užmegzti pokalbį apie senovinį laivą su kapitonu, nes jokio pagrindo bijoti nebuvo – marios ramios, vėjas negreitai nešė kurėną.
Tačiau Aurelijus patvirtino, kad liemenėmis pasirūpinta, o kokiomis aplinkybėmis anuomet kolegą ištiko nelaimė, nenorėjo plėstis: „Juk aš ten nebuvau, nemačiau.“
Po kelių minučių pasigirdo žvalus kapitono nurodymas žmonai pakelti bures. Norėdamas, kad keleiviai geru oru pasimėgautų buriavimo malonumu, pridūrė: „Šalia – stiprus vyras, paprašyk, padės.“ Ir vienas bendrakeleivių Sofijai talkino keliant bures. Šį epizodą jo draugas telefonu nufilmavo, kad prisimintų pramogą ir nekasdienę patirtį.
Kad sukurtų jaukią atmosferą, kapitonas neslėpė ilgametės savo patirties ir pabrėžė, jog jaunystėje baigė jūreivystės mokyklą.
Abu su žmona yra licencijuoti gidai, kartu nuo 2009-ųjų buriuoja prieš trisdešimt metų statytą „Kuršį“.
Išsisklaidžius menkiausiam nerimui Aurelijus atsižvelgė į vyrukų norą daugiau dėmesio skirti buriavimui, o ne pažintiniam turui palei mirusias kopas netoli Lietuvos ir Rusijos pasienio zonos. Kapitonas pridūrė: „Be to, ponia jau grožėjosi kopomis.“ Tad pasipylė vyrų klausimai – nuo šios plokščiadugnės valties techninių galimybių, senovinių laivų ypatumų iki dalyvavimo buriavimo varžybose.
Mane nustebino kapitono žodžiai, kad nuo 2009-ųjų kurėnas plaukia jau su ketvirtomis burėmis. Argi tokie stiprūs vėjai, kad bures suplėšė? Pasirodo, lino ir medvilnės bures sudegino saulė, audinys tiesiog perplyšo. Ir mes sėdėjome ant suplėšytų burių, patiestų ant suolų. Viskas čia – tik iš natūralių medžiagų, ekologiška, tai irgi suteikia kelionei laivu daugiau vertės.
Kurėnui apsigręžus, kai kapitonui ir jo jungai, kaip save įvardijo Sofija, nebuvo daug darbo, vyrukai nutaikė progą su jais nusifotografuoti – juk jiems plaukimas kurėnu turbūt buvo nauja pramoga ir patirtis, įsimintinas atostogų įvykis.
Nesvarbu, kokia jachta ar buriniu laivu plauktum, asmeniui ši valandą trunkanti pramoga kainuoja 12 eurų. Vakare iš uosto pajuda daugiau jachtų, nes populiaru plaukiant palydėti besileidžiančią saulę.
Be to, vakare labiau verda ir gyvenimas prieplaukoje. Lauko kavinėse poilsiautojai vakarieniauja, skamba gyva muzika. Žmonės mėgsta pasivaikščioti palei marias – tai jau sena tradicija Nidoje.
Šiam atostogų ritualui niekuomet neatsispirdavo prezidentas Algirdas Brazauskas (1932–2010) su žmona Kristina (74 m.). Garsus politikas kadaise buriavo nuosavą jachtą „Tina“, jos pavadinimas – mylimos moters Kristinos vardo trumpinys.
Atidžiau pasidairius prieplaukoje galima išvysti keletą moteriškais vardais pavadintų jachtų: „Loreta“, „Alina“, „Gilija“, o „Tinos“ nebematyti, juk ši meilės istorija nutrūko dėl prezidento mirties.
Bet K.Brazauskienė vasaroja Nidoje ir laikosi tradicijos užsukti į prieplauką – vidurvasarį šeštadienio pavakare viena vakarieniavo kavinėje, iš kurios atsiveria vaizdas į jachtas. Anksčiau, kai krantine ji vaikštinėdavo su prezidentu, žmonės juos sekdavo žvilgsniais, dabar jau pasikeitė poilsiautojų karta ir našlė gali ramiai atostogauti.
Nidos uoste verta akis paganyti į visas jachtas, nes jos skirtingos, turi savitą istoriją. Kai kurios jų per atostogas tampa viešbučiu – čia nakvoja buriuotojai arba nakvynei išnuomojamos poilsiautojams. Nedidelėje jachtoje nakvynė 4 asmenims su vaizdu į kopas kainuoja 88–149 eurus.
Kurorte iš bado nemirsite, bet ir papildomų kilogramų vargu ar priaugsite. Mat Nidoje išretėjo užeigų prie jūros.
Šią vasarą poilsiautojai vis suka ratus apie kavinę „Senas žvejas“, tačiau jos mediniai vartai užverti. Svečius pasitinka iškalbingas užrašas: „Čia paliekame irzlią nuotaiką ir nepamatuotus lūkesčius“.
Perskaičius tekstą – nei juoktis, nei verkti, nes valgyti norisi. O „Senas žvejas“ kone tris dešimtmečius viliojo nebrangiais gardžiais lietuviškais patiekalais, per pietus visada driekdavosi eilės prie tų vartelių. Dabar tenka apsigręžti ir tuščiu pilvu pėdinti kur nors kitur.
Pabandžiusi laimę antrąkart prasukti pro „Seną žveją“ kieme išvydau veją pjaunantį robotą, o prie didelio stalo pietavo šeimyna. Kai pasiteiravau, ar kavinė tikrai nedirbs ir kas nutiko, kad užverti vartai, garbaus amžiaus moteris išklojo: „Esu savininko mama, dirbau visąlaik virtuvėje, pasiligojau ir šį sezoną nebedirbame, nes neradome darbuotojų, kurie dirbtų taip, kaip sau.“
Nors apie uždarymą buvo paskelbta internete, poilsiautojai per atostogas sunkiai keičia įpročius ir vis paklebena vartelių rankeną. Bet internete apie legendinę užeigą „Senas žvejas“ galima sužinoti, kad ji vargu ar kada bus atidaryta, nes parduodama už kosminę kainą – 2 milijonus eurų.
Arčiausiai jūros liko tik „Pušynė“, kurioje patiekalai ruošiami ant grilio. Pajūryje verta į valgiaraštį įtraukti tai, kuo Nida garsi nuo seno, tai yra žuvį.
„Pušynėje“ ant žarijų kepami vištienos, kiaulienos, jautienos, ėrienos šašlykai, bet galima rasti ir dienos žuvį. Ant žarijų keptas vilkešeris ar skumbrė patiekiami su žolelių padažu, papildomai patartina užsisakyti daržovių, bulvių košės ir kitokio garnyro.
Ant atviros ugnies keptos žuvies patiekalas kainuoja 15 eurų, priedai – apie 4 eurus.
Jei atostogaujate Nidoje, kuri nuo seno garsėjo kaip žvejų kaimas, knieti paragauti ir žuvienės. Netoli marių esančioje užeigoje „Sena sodyba“ žuvienės dubenėlis kainuoja 7 eurus, tačiau sriuba buvo sūroka, ypatingu skoniu neišsiskyrė.
Nors poilsiautojai suka į užeigas, restoranus ir kavines pavalgyti, daugelis nepamiršta ir pagrindinio maisto šaltinio – Nidos centre įsikūrusios žinomo prekybos tinklo parduotuvės. Vakare ne visų maisto produktų ir rasi, nes pirkėjai uoliai išgraibsto dešreles, pieną, jogurtą, kepinius, vaisius. Juk per atostogas norisi valgyti kaip namie.
