Žygis po Turmanto ir Drūkšių ežero apylinkes gali būti ir mankšta kojoms, ir paskata domėtis šalies praeitimi, nes prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui vokiečiai į Lietuvą atsivežė ne tik ginklų, bet ir fotoaparatų.
Jie įamžino Lietuvos miestelius ir kaimus. Vokiečiai fotografuodavo iš lėktuvų, dirižablių, balionų, bažnyčios bokštų, tad Zarasai gali didžiuotis savo praeitimi, nes yra išlikę daug kokybiškų to meto nuotraukų. Vokiečiai taip pat atsinešė asmens higienos įpročius ir buities kultūrą, nes naudojo mobiliąsias pirtis.
Pažintinis tarptautinis maršrutas „Pirmojo pasaulinio karo pėdsakais“ prasideda nuo Turmanto, apima Latvijos teritoriją. Maršruto ilgis – apie 100 kilometrų, jis įveikiamas dviračiu arba pėsčiomis.
Pasirinkus įdomiausią maršruto atkarpą galima apeiti du ratus – maždaug 10 kilometrų Turmanto apylinkėse ir 13 kilometrų Drūkšių ežero pakrantėmis.
Prie Turmanto įrengti įtvirtinimų ruožai sudarė beveik ištisinę liniją, kuri driekėsi nuo Latvijos sienos šiaurėje iki Adutiškio apylinkių pietuose. Dabartinės Latvijos teritorijoje buvo carinės Rusijos karių pozicijos, o Lietuvoje – vokiečių.
Nors medinių įtvirtinimų ir apkasų pėdsakai beveik sunykę, betoniniai įtvirtinimai Kimbartiškėje, Bartkiškėje ir Tilžėje išlikę iki šių dienų.
Karine tematika besidomintis Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovas bei gidas Ramūnas Keršys apgailestavo, kad dabar Turmantas atrodo kaip ramybės oazė.
Kai sekmadienį dešimtą valandą iš Vilniaus į Turmantą atvyksta traukinys, iš jo išlipa vos keli žmonės. Dabar tai nuošali vieta, bet prie geležinkelio stoties esantis stendas pasakoja, kad kadaise čia virė gyvenimas.
Sustojus fronto linijai daugiau kaip 40 tūkstančių vokiečių kareivių Zarasų krašte gyveno nuo 1915-ųjų rudens iki 1918-ųjų pabaigos.
Įtvirtinimus vokiečiai čia statė taip, lyg ketintų pasilikti ilgam. Kalvas primenantys du statiniai prie Turmanto miestelio – tai parako ir amunicijos saugyklos, į kurias traukiniais buvo gabenama tai, ko reikia karui. Iki šiol išlikę betoniniai bunkeriai, stebėjimo postai, ugniavietės su angomis kulkosvaidžiams, lauko slėptuvės, apsaugančios nuo galingų ugnies smūgių, apgriuvę tuneliai.
Apkasų linijomis išraizgytos Turmanto apylinkės buvo suskirstytos į atskiras teritorijas, pavadintas vokiškais vietovardžiais, pavyzdžiui, čia buvo Vestfalija, Mėmelburgas, Berlynas.
Pažintį su vokiečių palikimu verta pradėti nuo Pirmojo pasaulinio karo ekspozicijos, esančios Turmante.
– Kodėl susidomėjote Pirmuoju pasauliniu karu? – paklausiau istoriko R.Keršio.
– Jei ne vokiečių pralaimėjimas Vakarų fronte, tikriausiai dabar kalbėtume vokiškai.
Turmanto apylinkės jiems buvo palankios geografiniu požiūriu. Iki šiol yra išlikusios ledynų suformuotos vertingos teritorijos, jos priklauso draustiniui, kur nepageidaujama žemės ūkio veikla. Dėl tokios apsaugos išliko bunkeriai, statyti daugiau nei prieš šimtą metų.
Jei čia būtume atsidūrę anuomet, būtume pamatę išraustas gilias tranšėjas, o tiksliau – požeminį miestą.
Bet vokiečiai atvyko į Zarasų kraštą ne tik kariauti, jie atsivežė ir savo pramonę, o pirmas darbas, kurį jie padarė, – pastatė lauko tualetus ir išmokė vietos žmones, kaip kariauti su blusomis.
– Muziejuje sukaupta daug nuotraukų, kurias darė vokiečių kariai. Kaip jos atsidūrė Lietuvoje?
– Išliko daug nuotraukų, kurias vokiečių kariai siųsdavo iš Lietuvos namo. Originalios nuotraukos, kurios pažymėtos vokiečių divizijų antspaudais, buvo įsigytos įvairiuose užsienio aukcionuose. Taip pat turime vokiečių karių sukurtų piešinių, atvirlaiškių, laiškų, iš kurių atsiskleidžia vis daugiau paslapčių, kaip tuo metu atrodė mūsų kraštas.
88-oji vokiečių pėstininkų divizija buvo įsikūrusi Turmante, o 77-oji pėstininkų divizija stovėjo Zarasuose, kurie buvo vadinami Novoaleksandrovsku.
Tai, kad vokiečių kareiviai Zarasų krašte jautėsi kaip namuose, rodo ir tokios detalės – jie čia buvo įkūrę teatrą, veikė vadinamieji kareivių namai, kurie buvo Salake ir Zarasuose, buvo kazino, netgi plytų gamykla. Vokiečiai didžiavosi šiomis plytomis, jas gamino 88-oji divizija – jos ženklas buvo išliejamas ant kiekvienos plytos. Vietos gyventojai iki šiol turi tokių plytų – vieni vokiškas plytas sudėjo į laiptus, kiti iš jų pasidarė antkapių, pavyzdžiui, Užukaimio senosiose kapinėse jų dar išlikę.
– Kodėl muziejuje atsidūrė geležinkelio bėgių fragmentai?
– Pagrindinė arterija, siejusi svetimšalius karius su Vokietija, buvo geležinkelis. Turmante geležinkelio pylimas buvo supiltas žmonių rankomis, nes apylinkėse daug pelkių.
Kai vokiečiai čia įsikūrė, jau buvo sukurta infrastruktūra. Pastatai Turmante prie geležinkelio atsirado apie 1880–1882 metus, iki šiol yra išlikę medinės architektūros pavyzdžių. Nors dalis jų nugriauti, senamiesčio Turmante yra daugiau nei Zarasuose.
Pirmojo pasaulinio karo metais iš Turmanto geležinkeliu į Vokietiją keliaudavo mediena, traukiniais grįždavo namo atostogų gavę vokiečių kareiviai.
Muziejus saugo ir geležinkelio bėgių fragmentą, nes vokiečiai perdarė geležinkelio liniją į europinę, nutiesė daug geležinkelio atšakų – siaurukų, kurie prieidavo prie blindažų, bunkerių, gyvenamųjų namų. Kai kurios atšakos ėjo nuo Turmanto iki Zarasų, Stelmužės.
Zarasuose buvo daugiau kaip 20 traukinių, bet ne visus juos tempdavo lokomotyvai, vokiečiai tokiam darbui kinkydavo ir arklius. Yra žinoma, kad vokiečiams buvo užsakyta pagaminti elektrinę Odesos miestui, tačiau prasidėjus karui niekas nevežė elektrinės taip toli, ji atsidūrė Zarasuose.
Buvo išvedžiota apie 450 kilometrų elektros tinklų, todėl vokiečiai savo bunkerius apsišviesdavo elektra, naudojosi telefonu, turėjo ne vieną gramofoną ir plokštelių. Mums pavyko sukurti vieno bunkerio virtualią erdvę. Nuvykus į Tilžę siūlome nusileisti į bunkerį, užsidėti specialius akinius ir pajausti, ką reiškia laukti priešo atakos.
– Kokie vokiečių generolai išgarsėjo Rytų fronte?
– Zarasų krašte vokiečiai nieko nepralaimėjo, Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas buvo generolas Paulis von Hindenburgas (1847–1934), kuris vėliau tapo Veimaro respublikos prezidentu, o 1933-iaisiais leido ateiti į valdžią Adolfui Hitleriui.
P.von Hindenburgas buvo išleidęs įsaką – jei koks nors vietos gyventojas karpo spygliuotą vielą, mėgina ardyti įtvirtinimus, iškart mirties bausmė sušaudant. Tačiau jeigu suimama venerine liga apsirgusi laisvo elgesio moteris, P.von Hindenburgo įsakymu ji turi būti nuvežta į karo ligoninę, išgydyta ir po dviejų mėnesių paleista.
Turmante įsikūrusiai 88-ajai divizijai vadovavo P.von Hindenburgui artimas šeimos draugas generolas Georgas Philippas Wilhelmas von Mengesas (1846–1916), kuris mirė nuo širdies smūgio apkasuose prie Skirno ežero, esančio 7 kilometrai nuo Turmanto.
Karstas su generolo palaikais buvo pašarvotas Salake, o vėliau išvežtas į Vokietiją. Jo atminimui Bartkiškės kaime buvo pastatytas paminklinis akmuo.
Čia buvo įrengtos vokiečių kaizerinės kariuomenės 88-osios pėstininkų divizijos karių kapinės. 1967 metais jos buvo sunaikintos, nuimta ir vokiečiui generolui skirta lenta, ant akmens, kurio sovietai nesugebėjo nutempti į krūmus, iškaltas užrašas, šlovinantis sovietų armiją.
– Kas, be vokiečių, dar statė bunkerius? Iš kur jie gaudavo darbo jėgos?
– Darbo jėgos vokiečiams netrūko, kartais per mūšį į nelaisvę pakliūdavo daug rusų karių. Kai kurie Zarasų krašte įrengti bunkeriai buvo skirti slėptis nuo artilerijos ugnies. Statydami įtvirtinimus vokiečiai taikė modernias to meto technologijas. Betonas buvo tvirtinamas armatūra – geležinkelio bėgiais ir įvairiomis geležinėmis sijomis.
Kuo arčiau fronto, tuo storesnis būdavo bunkerio stogas, jo aukštis siekdavo net du metrus. Bet norintys likti gyvi vokiečiai turėdavo nežiopsoti.
Iššovus artilerijos sviedinį kokias 4–5 sekundes būdavo girdimas švilpesys, vadinasi, per tą laiką reikėdavo suspėti nubėgti iki bunkerio.
Pasitraukus vokiečiams tušti bunkeriai nelikdavo užmiršti, vietos gyventojai juose įrengdavo rūsius, o kai kas ant bunkerio pasistatydavo šuns būdą, tvartą ar kluoną. Praversdavo netgi metalinė gofruota skarda. Tokios skardos fragmentų randame iki šiol apleistose sodybose.
Pirmojo pasaulinio karo ženklų galima aptikti netgi sentikių cerkvėje, kuri Turmante buvo pastatyta 1933-iaisiais.
Sentikių bendruomenė nebuvo turtinga, todėl neturėjo pinigų varpui įsigyti. Prie cerkvės bokšto buvo pritvirtintas bėgio fragmentas, mušamas plaktuku jis garsiai skambėdavo.
– Ar vis dar prireikia išminuotojų pagalbos?
– Geriausi istorikų draugai yra vadinamieji juodieji archeologai, kurie rizikuodami gyvybe suranda po žeme likusių kokių nors daiktų, susijusių su karu.
Ilgą laiką sklido gandai, kad buvusiame „Berlyne“, į kurį neturėjo teisės patekti vietos gyventojai, buvo sandėliuojami sprogmenys, kurie vėliau buvo sumesti į pelkę. Tokią legendą perduodami iš kartos į kartą turmantiškiai sulaukė dienos, kai atvyko išminuotojai ir aptiko lobį. 2015 metais buvo rasta daugiau nei 2,5 tūkstančio įvairių sprogmenų.
Per visą sprogmenų neutralizavimo kuopos gyvavimo laikotarpį tai buvo didžiausia tokio tipo sprogmenų koncentracija itin nedideliame plote – kariai išminuotojai sprogmenų ieškojo vos 15 arų sklype. Didžiausią sprogmenų dalį sudarė Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiškos rankinės granatos.
Nesunku paaiškinti, kaip tokiame mažame plote atsirado tiek daug sprogmenų. Kai Vakarų fronte pralaimėję vokiečiai pasirašė paliaubas, Rytų fronte jie taip pat turėjo pasitraukti. Palikdami Lietuvą vokiečiai nenorėjo, kad sprogmenys atitektų buvusiam priešui.
Karo paveldo mūsų šalyje nėra daug. Pirmasis pasaulinis karas įdomus tuo, kad tai istorinis lūžis, padėjęs Lietuvos valstybei 1918 metais atkurti nepriklausomybę.
