Nemažai vasarų prabėgo mieste, kol prisiruošiau išmėginti plaukimą Nerimi laivu. Įsitikinau, kad šią pažintinę vandens pramogą Lietuvos sostinėje renkasi ir miestiečiai, ir užsieniečiai. Vietos žmonių akys prie visko pripratusios. Įdomu, kokį Vilnių pamato sostinės svečiai, kurie į laivą „Ryga“ įlipa dėl pramogos? Juk dažnoje Europos sostinėje turistai kviečiami plaukti laivais, kad iš arčiau pamatytų vaizdingas ir istorines vietas.
Liepos 5-osios vidurdienį krantinėje prie Karaliaus Mindaugo tilto stoviniavo keletas žmonių, norėjusių tądien plaukti laivu „Ryga“, kuriame telpa iki šimto keleivių. Laivas iš vietos pajuda esant ne mažiau nei aštuoniems žmonėms. Tądien denyje buvome devyniese – dvi užsieniečių poros, kiti – lietuviai.
Dar krantinėje susipažinau su kelioms dienoms į Vilnių atvykusiais Ulla ir Marko Paavilainenais. Ji – leidėja, jis – istorikas, istorinių knygų autorius. Sutuoktinio knygas leidžia žmona, mat juodu susituokę 34 metus, geriausiai vienas kitą pažįsta, labiausiai pasitiki.
Pora Lietuvoje lankosi ne pirmą kartą, o Vilnių jie jaučiasi įsimylėję. Apgailestavo, kad šįkart atostogos trumpos, norėtų čia pabūti ir per NATO viršūnių susitikimą ir dar geriau pajusti Ukrainos palaikymo dvasią. Tačiau dėl darbų pora jau bus grįžusi į Helsinkį, o kol plaukėme laivu, nemažai kalbėjome apie Rusijos užpultą Ukrainą, atrodė, kad užsieniečiai net per atostogas Vilniuje negali visiškai atsipalaiduoti.
Kadangi nebuvome užsisakę gido paslaugų, naujiems pažįstamiems papasakojau, ką matome žvalgydamiesi iš laivo denio. Kelionę pradėję link Žirmūnų tilto galėjome grožėtis tik aukštais tankiais medžiais, kurie užstojo net didingą baroko stiliaus Šv.apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Jos iš laivo visai nebuvo matyti, tad svečiai taip ir neišvydo šio architektūros perlo.
Tačiau kitoje krantinės pusėje Olimpiečių gatvė buvo kaip ant delno – jauni medžiai retai susodinti ir vaizdo neužstoja.
Atsivėrė prabangių daugiabučių virtinė, buvo matyti plevėsuojančios Lietuvos tautinio olimpinio komiteto vėliavos. Jas suomių istorikas iškart atpažino, net neužsiminus, koks tai pastatas. Svečias netrukus pastebėjo ir suomių statybų įmonės, statančios naują objektą Sporto gatvėje, užrašą ir šyptelėjo, kad čia dirba savi.
Artėjant prie Žirmūnų tilto suomiai taikėsi fotografuoti po juo kabantį meno kūrinį – didžiulį rutulį. Svečiai nesuprato, koks tai simbolis. Aptarinėjo, kad jis metalinis. Žvilgtelėję į enciklopediją telefone atpažinome skulptoriaus Kunoto Vildžiūno kūrinį „Karališkasis obuolys“. Ji čia buvo pakabinta prieš 13 metų, tad jau tapo įprasta, kad mažai kas domisi, kokia proga kabo ir ką reiškia.
Labiau nei Vilniaus tiltai, nes plaukėme po keturiais iš jų, suomius domino istoriniai ir šiuolaikinės architektūros pastatai. Juos nudžiuginau sakydama, kad laivui apsigręžus nuo Žirmūnų tilto ir praplaukus pro Karaliaus Mindaugo tiltą išvysime ir senų pastatų, ir šiuolaikinių dangoraižių, mat jokie medžiai to vaizdo neužstos.
Buvo matyti, kaip įdėmiai Ulla ir Marko tyrinėja pastatus, – pro akis jie nepraleido ir sostinės gėda virtusių Vilniaus sporto rūmų. Sovietmečiu pastatytas pastatas išsiskiria neįprastu bangos ar laivo pavidalo stogu.
„Turbūt rūmai nebenaudojami?“ – pasiteiravo Marko. Papurčiau galvą ir pridūriau, kad jie buvo pastatyti senų Šnipiškių žydų kapinių vietoje. Ulla net aiktelėjo ir susigriebė už galvos.
Kai praplaukėme Žaliąjį tiltą, Ulla skubiai pasiteiravo, kur Lietuvos operos ir baleto teatras. Sakau, netrukus pamatysime. Suomiai nekantravo išvysti teatrą, kuriame prieš dvidešimt metų žiūrėjo Giuseppe Verdi operą „Traviata“.
„Turbūt tuomet Vilniuje sutikote Naujuosius, nes ši populiari opera dažniausiai buvo atliekama Naujųjų išvakarėse?“ – neabejojau klausdama svečių. Jie šypsodamiesi patvirtino, kad taip ir buvo.
O tuo metu kaip tik pasimatė Operos ir baleto teatro fasadas, kuriuo suomių pora ilgesingai grožėjosi maždaug tris minutes. Nors laivas plaukė negreit, vėjas šiaušė plaukus, norėjosi pasisukti ir ganyti akis kitur, juolab vaizdas buvo kaip ant delno – dešiniajame Neries krante atsivėrė dangoraižių kompleksas.
Ant vieno jų pro istoriko akis nepraslydo angliškas užrašas: „Putin, The Hague Is Waiting For You“. Šis sakinys, nurodantis, kad Ukrainoje karą pradėjusio Rusijos prezidento Vladimiro Putino laukia Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje, jau prieš daugiau nei metus atsirado ant Vilniaus savivaldybės, kuriai tuomet vadovavo meras Remigijus Šimašius.
Istorikas neabejojo, jog šį užrašą turėjo matyti ir Rusijos ambasada Vilniuje, juolab kad ir ant šaligatvio prie jos atsirado toks pat užrašas. Tik pasvarstėme, ar Putinui kas nors išvertė šią frazę į rusų kalbą, abejojome, kad tai jį pasiekė.
Dėl karo Ukrainoje ne tik Lietuvoje, bet ir Suomijoje gerokai sumažėjo turistų, nes daugelis baiminasi vykti į šalis, turinčias sienas su Rusija ir Baltarusija.
„Mes nebijome keliauti“, – šypsodamiesi patvirtino bendrakeleiviai.
Pagrindo baimei nėra ir dėl to, kad Suomija šįmet tapo 31-ąja NATO nare. Ši šalis turi 1300 kilometrų ilgio bendrą sieną su Rusija. Palyginti su Šiaurės šalimi, Lietuvos ir Rusijos valstybinės sienos ilgis – 274,89 kilometro.
Tačiau rimtomis temomis laive nedaug kalbėjome, nes susitikome pramogauti – grožėtis Vilniumi iš laivo denio. Tad praplaukus savivaldybę Marko prajuokino toje pačioje pusėje stūksančio įmantraus stiklinio biurų pastato stogas, primenantis kalnų slidinėjimo trasą: „Žiemą čia galbūt galima slidinėti?“ Atsakiau, kad niekas nebandė. Be to, ir žiemos nėra šaltos, pastarąją buvo mažai sniego.
Ulla pasakojo, kad Helsinkyje viskas kitaip, kone kiekvieną dieną žiemą iškrisdavo sniego, jo būdavo iki kelių. Todėl ji nuosavo namo kieme vis darbavosi kastuvu.
Bet stovint laivo denyje spigino saulė ir kalbos apie žiemos trasą primenantį sostinės stogą staiga ištirpo. Netrukus kairiajame Neries krante išvydome laistymo mašiną – darbuotoja vandens žarna gaivino iš gėlių kompozicijos sudarytą užrašą „Slava Ukraini!“ Iš toli nebuvo matyti, kokie tai augalai, nes jie dar nežydėjo. Tačiau bendrakeleivis neabejojo, kad jie pražys Ukrainos vėliavos spalvomis.
Nepajutome, kaip smagiai ir įdomiai prabėgo kelionė laivu „Ryga“, dovanojusi naują pažintį ir patirtį. Visada verta ilgai nedvejojant rinktis neišmėgintas pramogas, kurių ir ištuštėjusioje sostinėje vidurvasarį nestinga.
Vadinamas antru sostinės simboliu
Jis gerai pažįstamas bent trijų, o gal jau ir keturių kartų vilniečiams. Jis jau neabejotinas antrasis Vilniaus simbolis po Gedimino pilies, netoli kurios, beje, vasaromis nuolat ir matomas. Jis dažnai neskubriai kursuoja pirmyn ir atgal Nerimi, o žiemas leidžia romantiškai apsnūdusioje Neries įlankoje. Vilniuje jis jau daugiau nei pusę amžiaus. Jis neretai garlaiviu pravardžiuojamas, bet iš tiesų tai ne garu, bet šiuolaikiniais varikliais varomas keleivinis laivas „Ryga“.
Kaip rašoma Dariaus Pocevičiaus knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“, „Ryga“ 1954 metais buvo pastatyta Kaune ir po dešimtmečio pasiekė Vilnių.
Dabartinių laivo savininkų – įmonės „Barta“ pasakojimu, sovietmečiu nedaug kas turėjo automobilius, viešasis transportas nebuvo išplėtotas, o pramogų tais laikais nebuvo labai daug, tad automobilių neturintiems ir prie ežero negalintiems nuvažiuoti vilniečiams galimybė nuplaukti į Valakampių paplūdimį, ten išsimaudyti ir grįžti buvo smagi pramoga. Tačiau dabartinis „Rygos“ maršrutas dėl nusekusios upės gerokai trumpesnis – laivas apsisuka ties Žirmūnų tiltu ir paplūdimių nepasiekia.
Nerimi plaukia įvairių laivų
Pramoginė pažintinė kelionė laivu „Ryga“ Neries upe užtrunka 50–55 minutes. Laivas iš prie Karaliaus Mindaugo tilto esančios krantinės Neries upe kyla aukštyn link Valakampių. Apsisukęs ties Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia laivas žemyn upe plaukia į miesto centrą iki Baltojo tilto. Upės vingyje dar kartą apsisukęs grįžta į prieplauką Gedimino kalno papėdėje. Bilieto kaina suaugusiesiems – 12 eurų, 5–15 metų vaikams – 6 eurai, vaikai iki penkerių metų plukdomi nemokamai. Dienos metu šia paslauga naudojasi pavieniai asmenys, vakarais laive vyksta užsakomieji renginiai.
Įmonė „Vilniaus laivai“ siūlo švęsti asmenines šventes plaukiant Nerimi. Išsinuomoti laivą, kuriame telpa 25 žmonės, valandai kainuoja 220 eurų, dviem valandoms – 390 eurų, keturioms – 610.
Lietuvos sostinėje galima išmėginti plaukimą gondola (nuotr.), nors tokios valtys labiau populiarios Venecijoje, Italijoje. Vilniaus gondoloje gali pramogauti iki dvylikos žmonių. Vienos valandos kaina – 85, dviejų – 140 eurų. Maršrutą galite pasirinkti patys prieš tai pasitarę su kapitonu. Plaukiama kasdien nuo vidurdienio, tačiau būtina iš anksto užsisakyti paslaugą.
Neryje galima išvysti ir plaukiantį pontoninį laivą „Vikingas“. Atvirame laive telpa iki penkiolikos žmonių. Plaukimo maršrutas – pagal pageidavimą, tačiau iš anksto reikia užsisakyti laiką. Plaukimo valandos kaina – 150 eurų.
