J.Šečkus įsitikinęs, kad reikia ugdyti visuomenėje geologinį supratimą apie tai, kas gražu.
„Manau, neužtenka vien gražaus vaizdo, svarbu suprasti, kodėl yra gražu, kaip susiformavo išskirtinis kraštovaizdis, kokie procesai tai lėmė. Kai žmogus susipažįsta su tuo, kas prieš daugelį metų vyko Žemėje, kaip keliautojas jis pasiekia aukščiausią keliavimo intelekto lygį“, – įsitikinęs geologas.
Jis ragino atkreipti dėmesį ir į Radviliškio kraštą, kuris neišsiskiria ypatingais vaizdais, nes vyrauja lygumos. Bet yra kitų privalumų: tai derlingos žemės, čia žmonės įsikūrę labai seniai, o žemės derlingumas yra susijęs su geologiniais procesais.
Yra ir kitokių paslapčių, dėl kurių tenka pasukti galvą, pavyzdžiui, kaip lygumose atsirado milžiniškų riedulių iš Skandinavijos, kodėl granitas gali sukelti geoterminių anomalijų, kodėl piliakalniams mūsų protėviai dažniausiai rinkosi atragius. Atsakymai į šiuos klausimus yra siejami su ledynmečiu ir poledynmečiu tekėjusiomis upėmis.
Kita vertus, daug kas yra girdėjęs apie ledynmetį, bet jei reikėtų atsakyti, kaip susidarė ledo danga, kodėl ji ėmė aižyti ir kaip buldozeris stumti į priekį atlaužtus milžiniškus uolienų luitus, tikriausiai pasijustų kaip mokyklos suole.
Raudondvaryje, netoli Šeduvos, kelionė po Radviliškio kraštą prasidėjo nuo pasakojimo apie penkių ledynmečių istoriją Lietuvoje.
„Mano, kaip geologo, svajonė – kad kiekviena Lietuvos savivaldybė turėtų bent po vieną geologinį maršrutą, nes ledynmetis paliko daug ženklų“, – prisipažino J.Šečkus.
Jis ragino nenuvertinti lygumų, kurios gali slėpti įdomią gamtos istoriją.
Radviliškio kraštas garsėja ledyno pakraštyje susiformavusia išskirtine plyšių sistema, o galingi ledo tirpsmo srautai suklostė smėlį ir žvyrą, todėl yra veikiančių karjerų. Taip pat yra daug riedulių, kurie sugebėjo atlaikyti prieledyninių upių antpuolį.
Pirmas geologinis objektas, prie kurio sustojome, – Prastavonių ozas, kuris yra tipiškas ledyno plyšio darinys. Medžiais apaugusiame gūbryje yra vingiuotas takas.
Kilome ir leidomės stačiais šlaitais, ozą juosė šlapynė, taip ir turi būti, nes šalia dažnai būna pelkė ar koks vandens telkinys. Kai atsidūrėme prie buvusio nelegalaus karjero, lipome pasižiūrėti, kaip susisluoksniavo smėlis.
Maždaug prieš 14 tūkstančių metų Radviliškio kraštas atsidūrė ties ledyno pakraščio riba.
„Galime įsivaizduoti, kad ledynas čia buvo kelių šimtų metrų storio, lyg ir nedaug, bet jei prisiminsime, koks yra Vilniaus televizijos bokšto aukštis, o jis siekia 326 metrus, suprasime, kad ledynas buvo nemažas“, – pasakojo J.Šečkus.
Lietuvoje yra daug ozų, pavyzdžiui, Vilniuje yra saugomas Šeškinės ozas, be jo, šiame mieste yra dar bent šeši ar septyni ozai. Bet dažniausiai jie būna apgadinti, nes nuo senų laikų yra kasamas žvyras.
Pasakodamas apie Lietuvą užklupusius penkis ledynmečius J.Šečkus atskleidė, kad yra daug neaiškumų, nes ledynmetis neturi aiškios laiko ribos, kada prasideda ir baigiasi. Būdavo ir tokių laikotarpių, kai pusė šalies teritorijos atsidurdavo po ledu. Pavyzdžiui, prieš 25–30 tūkstančių metų beveik visa Lietuva buvo užklota ledu, išskyrus pietrytinį pakraštį, kur yra Švenčionys, Šalčininkai.
Ledynai slinko vadinamosiomis Kuršių, Žiemgalių, Sėlių plaštakomis. Rytų ir Pietų Lietuvoje jie sustūmė galingus darinius, ėmė tekėti galingi upių srautai, sunešę išnašų kūgius, panašius į vėduoklę.
Kūgiuose esantis smėlis buvo pustomas. Dėl šios priežasties Pietryčių ir Pietų Lietuvoje susidarė milžiniškos kopos, pavyzdžiui, Dzūkijoje kopos yra bent triskart senesnės nei Kuršių nerijos kopos, o Kuršių nerija yra viena jauniausių Europos žemių.
Nuo ledynų susidariusios upės tekėjo Lietuvoje ne į Baltijos jūrą, o per Lenkiją, Vokietiją ir Olandiją į Atlanto vandenyną, sudarydamos per kelias valstybes smėlio juostą, kuri traukia turistus.
Kašubų gyvenamosios vietos prie Gdansko Lenkijoje, Meklenburgo-Pomeranijos žemės Vokietijoje kaip Dzūkija ir Aukštaitija – visa tai yra milžiniškų ledyno upių pėdsakas.
Ledynai prisidėjo ir prie derlingų žemių atsiradimo. Ledynams aižėjant jų blokai sudarė savotiškas salas ir patvankas. Tokias salas geologai vadina negyvuoju ledu, iš jo vėliau atsirado marios.
Geologiškai jos egzistavo trumpai, bet mariose susikaupė molinga medžiaga. Išdžiūvus marioms ji virto derlingu dirvožemiu. Tokių derlingų teritorijų yra ne tik Sūduvoje, bet ir Vidurio Lietuvoje.
Sustojus prie Bebrujų smėlio-žvyro telkinio teko prisiminti ir chemijos pamokas. Paaiškėjo, kad teritorijose, kuriose buvo ledynai, galima aptikti visą Mendelejevo lentelę, kurioje yra 118 cheminių elementų, iš jų 98 – natūralūs, aptinkami gamtoje, o 20 elementų sukurti laboratorijose.
Greičiausiai tie dvidešimt elementų egzistuoja ir gamtoje, bet labai trumpai. Iš cheminių elementų gali susidaryti įvairiausių derinių. Kietas medžiagas, turinčias tvarkingą kristalinę gardelę, įprasta vadinti mineralais.
Geologų džiaugsmui, žemėje yra daugiau kaip 5 tūkstančiai mineralų, kasmet atrandama vis naujų. Įvairiausių mineralų deriniai sudaro uolienas.
Nors yra tik trys pagrindiniai uolienų tipai, nėra lengva juos atskirti. Pavyzdžiui, magminė uoliena susiformuoja žemės gelmėse, ji yra kristalinės struktūros. Kuo ilgiau aušta magma, tuo didesni išauga kristalai.
Antras uolienų tipas – nuosėdinės uolienos, jos susidaro dėl dūlėjimo, kai subyrėjusios medžiagos vėl persiklosto ir sukietėja, pavyzdžiui, klintys, dolomitai, smiltainiai. Trečias tipas yra metamorfinės uolienos, kurios būna įdomios savo raštais.
Po tokios įžangos apie uolienų kilmę kiekvienas žygio dalyvis gavo užduotį susirasti po du akmenis, juos perskelti ir nustatyti uolienos tipą. Žodžiu, akmenis reikėjo sudėlioti į atskiras krūveles. Prisipažinsiu, jei būčiau studentė, nesugebėčiau atsiskaityti už tokią praktiką.
Kur kas labiau nei svarstymai apie uolienų tipą man nedavė ramybės, ar Lietuvoje yra aukso. Likau nusivylusi, nors aukso šalyje tikrai yra, bet norint jį aptikti, reikia gręžinio, kuris būtų kelių šimtų metrų gylio. Bet galima ir nepataikyti į aukso gyslą.
Galbūt dėl šios priežasties auksu Lietuvoje vadinamas žvyras, nes be šios birios statybinės medžiagos neįmanoma nutiesti kelių.
Geologiniai pavadinimai tiktų ir lietuvių kalbos viktorinai, nes yra panašiai skambančių žodžių, kuriuos girdėjau kelionėje pirmą kartą, pavyzdžiui, yra ne tik žvyras (biri uoliena iš žvirgždo ir smėlio), bet ir žvirgždas (apgludintos kietųjų mineralų dalelės), gargždas (1–10 cm apvalaini akmenys, o kampuotas garždas yra skalda).
Kai karštą dieną pagaliau pasiekėme Velžių piliakalnį prie Arimaičių ežero, jau buvo metas užkąsti ir pailsėti. Kadaise šis piliakalnis buvo apsuptas pelkių. Dabar jo aplinka pasikeitusi, nes užtvenktas Ežerėlės upelis, o į vieną Arimaičių ežerą susijungė du ežerai.
Šis piliakalnis buvo pastatytas ant ozo. Vadinasi, padavimais apie tai, kaip žmonės savo rankomis supylė kalną, o vėliau pastatė pilį, ne visada reikia tikėti.
Geologai kritiškai vertina ir padavimus apie požeminio vandens atsiradimą. Kai leidomės prie Verdulių šaltinio, vadinamo Verdene, teko prisipažinti, kad apie požeminį vandenį beveik nieko nežinau. Man atrodė, kad kažkur po žeme yra didelis vandens rezervuaras, iš kurio vanduo kyla aukštyn ir veržiasi į žemės paviršių.
J.Šečkus patikino, kad ne aš viena taip įsivaizdavau, nes apie požeminį vandenį sukurta daug mitų. Iš tikrųjų nėra nei požeminės upės ar ežero, nes požeminis vanduo cirkuliuoja kaip kempinėje susikaupęs skystis.
Vanduo filtruojasi per uolienose esančias poras. Kadangi molingos nuosėdos nėra laidžios, vanduo negali prasiskverbti į paviršių, o ten, kur daug smėlio, žvirgždo, yra ir daug šaltinių, versmių.
Požeminis vanduo yra svarbus, jis kaip termosas prisideda prie klimato reguliavimo. Tose vietovėse, kur požeminis vanduo cirkuliuoja giliai, didesni oro temperatūros skirtumai. Dėl šios priežasties Varėna žiemą ne veltui vadinama šalčio poliumi, o vasarą čia registruojami karščio rekordai, nes požeminis vanduo yra giliai.
Apsilankius Raginėnų piliakalnyje prie Daugyvenės upės paaiškėjo, kad ši upė sukūrė protėviams strategiškai patogią vietą. Šis piliakalnis, dar vadinamas Raganų kalnu, gali būti dėkingas vandeniui, o jis, kaip cheminis junginys, yra didžiausias tinginys, nes tekėdamas ieško trumpiausio kelio ir grauždamasis gilyn sudaro terasas.
Lietuvoje vėlyviausi piliakalniai kūrėsi atragiuose – tai siauri stačių šlaitų gūbriai, panašūs į kyšulius. Atragiai būdingi Lietuvos kraštovaizdžiui, nes teka daugiau kaip 30 tūkstančių upių ir upelių. Tokiuose kyšuliuose įrengta apie trečdalį visų žinomų piliakalnių.
Garsiausios Lietuvos pilys buvo pastatytos atragiuose, pavyzdžiui, Pilies kalnas (buvusio atragio erozinis atlikuonis, istoriniais laikais žmonių atkirstas nuo Vilniaus kalvyno pagrindinio masyvo), taip pat Buivydų, Naujosios Rėvos, Merkinės, Šeimyniškėlių piliakalniai.
Mįslė, kaip lygumų krašte atsirado milžiniški rieduliai, paaiškėjo pasiekus Valatkonių mišką. Jame stūkso Velnio ir Angelo akmenys. Prasibrovę pro eglių šakas pirmiausia užsukome prie Velnio akmens, nes velnio nešamas akmuo baltų mitologijoje yra dažnas motyvas.
J.Šečkus stebėjosi, kaip nieko nežinodami apie ledynų veiklą mūsų protėviai suprato, kad rieduliai pas mus pateko iš kažkur, kad jie susiformavo ne čia.
Apsamanojęs 2,5 metro aukščio Velnio akmuo atrodė pavargęs ir perskilęs dėl dūlėjimo – šį procesą paspartina ant akmenų augančios kerpės. Šis riedulys sudarytas iš granito, o jame daug cheminių elementų, tinkančių augalams.
Netoliese esantis Angelo akmuo yra šiek tiek aukštesnis.
Iš Šiaurės į Lietuvą ledynų atridenti Velnio ir Angelo akmenys turi vieną paslaptį. Paaiškėjo, kad granitiniai rieduliai yra radioaktyvūs, nes juose yra urano. Tose vietovėse, kur granitas sudaro milžiniškus magminių uolienų kūnus, gali būti ir geoterminių anomalijų. Taip yra Vakarų Lietuvoje, kur dviejų kilometrų gylyje randama beveik verdančio vandens, o kai kur jo temperatūra siekia 110 laipsnių Celsijaus.
Galbūt kada nors išauš diena, kai Vakarų Lietuvą bus įmanoma apšildyti žemės gelmių energija kaip Islandijoje. Anksčiau Klaipėdoje ir Šilutėje veikusios eksperimentinės geoterminės elektrinės buvo uždarytos, nes tokia energija pernelyg brangi.
J.Šečkus pasakojo, kad didžiausias kaltininkas buvo druska, kurios prisotintas karštas vanduo. Keliamas į paviršių vanduo dėl druskos gali užkimšti visas sistemas, todėl žemės gelmių energija yra ateities projektas.
Žygį baigėme užsukę į Panekelpių kaimą netoli Pociūnėlių, kuriame yra išlikusios kelios sodybos. Paragavus šeivamedžių žiedų arbatos, duonos su meškinių česnakų sviestu, Skėmių traktieriaus šeimininkių paruoštos sprandinės su rūgštynių padažu, pasiklausius paukščių čiulbėjimo šimtamečių liepų alėjoje nuovargio nebeliko.
Teko tik susitaikyti su mintimi, kad visų saugomų gamtos objektų Radviliškio krašte neįmanoma aplankyti per vieną dieną.
Kur tik keliautum Lietuvoje, randi gražių vietų. Bet žygis su profesionaliu geologu yra kur kas daugiau nei iškyla gamtoje. Po tokios kelionės supranti, kad netgi Vilnių galima pavadinti ne kalvotu, o duobėtu miestu, nes keisdamos kryptį ledynų tirpsmo upės paliko išraiškingą reljefą – tarytum kas būtų pasidarbavęs skalpeliu.
