K.Pyplys-Mažytis kilęs iš valstybės tarnautojų šeimos. Jis buvo vienas iškiliausių pogrindžio kovotojų, apdovanotas aukščiausiu pogrindžio ordinu „Už drąsą“. Dalyvavo 22 stambiuose susirėmimuose su sovietų MVD pajėgomis, buvo penkis kartus sužeistas.
Mažytis buvo užgrūdintas karys su ypatingais gebėjimais. Toks jo slapyvardis humoristinis – partizano ūgis buvo daugiau nei du metrai.
„Esu įkvėptas jo žygdarbių. Tas žygis – tai sportiškas projektas-rekonstrukcija, pats turėjau susikurti dramą ir pažadinti adrenaliną. Manęs niekas neišdavė, nenušovė, bet tik taip galiu pačiupinėti mūsų Laisvės kovų istoriją“, – pasakojo A.Paltarokas, itin įsijautęs į šį žygį, į kurį leidosi gegužės 7–14 d.
1949 metų gegužės pradžioje apie 1 valandą nakties iš Švedijos šalia Šventosios išsilaipino rezistentai: trys lietuviai, du estai ir latvis. O gegužės 7-ąją, atsiskyręs nuo grupės ir išvengęs pasalos, Mažytis nuo kaimo prie Darbėnų per septynias dienas nukeliavo iki partizanų Tauro apygardos. Tada jis dar nežinojo, kad likimas jam paliko tik kelis mėnesius.
A.Paltarokas žygiavo miškais, per pelkes, vieškeliais ir takeliais dienomis ir naktimis. Miegojo, kur akys mato arba nemato, gerieji „ryšininkai“ jam parūpino ir „slaptavietes“ trobose. Į šį žygį jis iškeliavo be palapinės, kuprinėje – tik reikalingiausi daiktai.
Sutemus pajūriu jis pražygiavo pro tą vietą, kur išsilaipino rezistentai.
„Apie vidurnaktį patekėjo mėnulis. „Konspiracijai“ tai negerai, bet man įsijungė tarsi galingas prožektorius, naktį žygiuoti smagu. Miegojau trumpai, bet gerai. Netrukus susitikau su „ryšininkais“ – ten, iš kur 1949 metų gegužės 7 dieną Mažytis pradėjo savo kelionę.
Jam, kaip užgrūdintam kovotojui, padėjo ypatinga nuojauta ir jis išvengė okupantų pasalos. Daug kartų jis žvelgė mirčiai į akis. Jis – didis žmogus, mes turime didžiuotis tokiais Lietuvos sūnumis“, – kalbėjo Alkas.
Tos vietos, kur partizanai susitiko su ryšininkais, kraštovaizdis pasikeitęs. Alko „ryšininkas“ Stasys – tikras Laisvės kovų entuziastas, jis daug aprodė ir papasakojo.
Tuomet okupantai paruošė susitikimui persirengėlių agentų grupę, bet Mažytis nenuėjo į susitikimą, išliko gyvas ir sėkmingai pasitraukė. Į nelaisvę patekęs grupės vadas Jonas Deksnys tapo judu. Po kurio laiko jis buvusiam bendražygiui Mažyčiui siuntė laiškus, kvietė susitikti, o viename siuntinyje net buvo įmontuotas sprogmuo, bet sudrėkęs nesprogo, kai Mažytis atėjo per tarpininkus jo atsiimti.
Okupantai siekė panaudoti visas įmanomas priemones. Juk buvo įsisiūbavęs Šaltasis karas.
„Ryšininkas“ iš Salantų Aurimas A.Paltaroką suvedė su „ryšininke“ Aldona, kuri jį palydėjo prie Platelių ežero, į miškuose pasislėpusią „Vanagų“ stovyklą.
Traukiantis vokiečiams ir artėjant Raudonosios armijos frontui, 1944 metų rugpjūčio 15–25 dienomis čia vyko Lietuvos laisvės armijos (LLA) mokymai, į kuriuos atvyko jaunimas ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.
Stovykloje buvo kariška tvarka, žmonės keldavosi 5–6 valandą, prausdavosi Platelių ežere, vakarais giedodavo Lietuvos himną, karinio parengimo pagrindų juos mokė LLA karininkai-instruktoriai Butrimaitis ir Strimaitis.
Prie Jakumo upelio ant storos pušies buvo pakabinti taikiniai, į kuriuos šaudė karinių mokymų dalyviai.
Per miškus ir pievas A.Paltarokas pasiekė ir įspūdingą Lietuvos Laisvės kovotojų memorialą Kryžkalnyje, sukurtą 20 tūkstančių žuvusių partizanų pagerbti.
Žygiui einant į pabaigą prie paskutinės Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) vado Jono Žemaičio-Vytauto vadavietės Šimkaičių girioje (Jurbarko r.) iškilo didžiausias Laisvės kovotojų ženklas – dvigubas juodasis kryžius, kurį Alkas statė drauge su savanoriais visą naktį.
Septintąją žygio dieną A.Paltarokas pasiekė Tauro apygardos ribas. Iš Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės dar neskelbtų jos mamos Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės-Vandos prisiminimų jis sužinojo, kad jie (Pietų Lietuvos srities partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, partizanai B.Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, Vaclovas Petrauskas-Guoba, Juozas Makarevičius-Žilvitis, Kostas Baliukevičius-Tylius, Julius Karpis-Vieversys) gyveno Kalesnykų miške bunkeryje, kuris tuo metu buvo Pietų Lietuvos srities štabo vadavietė.
1949 metų rugsėjį pas Vanagą atvyko K.Pyplys-Mažytis ir perdavė iš Vakarų parsivežtą medžiagą. Kurį laiką Mažytis gyveno šioje vadavietėje.
Rugsėjo 23 dieną, šnipui išdavus, vadavietė rusų kariuomenės buvo apsupta. Joje buvo K.Pyplys-Mažytis ir J.Makarevičius-Žilvitis. Tuo metu kiti partizanai, štabo nariai buvo laikinai išvykę. Tą dieną žuvo Mažytis ir Žilvitis. Tik dėl atsitiktinumo nežuvo Vanagas, jo žmona, slapyvardžiu Vanda, ir kiti štabo nariai.
Mažytis pats Vandai ir Vanagui yra pasakojęs, kad po išsilaipinimo Baltijos jūros pakrantėje, kai bendrakeleivių keliai išsiskyrė, po kurio laiko jis pasiekė Klaipėdą. Nuo Klaipėdos susistabdęs sunkvežimį važiavo iki Kauno. Privažiavęs Kauną išlipo. Mažyčio užkasimo vieta nežinoma.
„Savo raporte vadams K.Pyplys-Mažytis nurodė, kad pasiekė Tauro apygardą (dabartinės Kauno apylinkės–Nemunas) per septynias dienas. Visai nesenai išaiškėjo, kad dalį kelio jis nuvažiavo sunkvežimiu, todėl man teko improvizuoti. Svarbu suprasti, kad 1949 metais Lietuva buvo okupuota šalis ir partizanui keliauti buvo ypač sudėtinga – grėsė mirtinas pavojus.
Pabandykite įsivaizduoti okupuotą Rytų Ukrainą už fronto linijos, kokios ten sąlygos ir pavojai, o tu esi su užduotimi“, – kalbėjo A.Paltarokas.
Tai jau ne pirmas A.Paltaroko atkartotas partizaninis žygis iš Lietuvos Laisvės kovų istorijos aukso fondo. Jis yra nužygiavęs A.Ramanausko-Vanago ir Juozo Šibailos-Merainio takais į tų metų Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą (250 ir 150 km), vykusį Minaičiuose (dabar Radviliškio r.).
Taip pat atkartojo legendinį Juozo Lukšos-Daumanto prasiveržimą pro geležinę uždangą iš Lenkijos Suvalkų į Lietuvos teritoriją.
Tie žygiai iš dalies aprašyti. Tam tikri geografiniai taškai, pro kur ėjo partizanai, yra žinomi.
„Tokie istoriniai žygiai man leidžia tarsi atsukti laikrodžio rodyklę atgal ir lyg akies krašteliu patekti į tą sudėtingą laikotarpį“, – sakė Alkas.
Tokie žygiai reikalauja ne vien fizinio pasiruošimo ir detalaus planavimo, bet ir kruopštaus darbo su istorine medžiaga. Maršruto trajektorijoje jis visada susiplanuoja susitikimų su žmonėmis, kurie dirba su Laisvės kovų istorija ar yra jos entuziastai. Alkas nuolatos konsultuojasi su istorijos tyrimų profesionalais.
„Dienos žygiai partizanų keliais dabar ypač populiarūs Lietuvoje, todėl, atkartodamas ilgiausius iš aukso fondo, noriu žmones įkvėpti dar giliau pažvelgti į Lietuvos istoriją ir kartu save grūdinti sportiškais iššūkiais.
Mėgstu pabrėžti: kolekcionuokime įspūdžius gamtoje, o ne ant sofos ar išmaniojo telefono ekrane“, – sakė A.Paltarokas, skyręs pastarąjį žygį partizanui K.Pypliui-Mažyčiui.
