– Su Atlanto vandenynu buvote oponentai, ar labiau sąjungininkai, bendraminčiai? Kaip jautėtės?
– Kaip žmogaus tavo pareiga yra tapti sąjungininku Atlantui, nes jeigu būsi oponentas, nebus gerai. Jeigu vaidinsi Dievą prieš tokią galybę tavo dienos bus suskaičiuotos. Turi tapti sąjungininku ir susidraugauti su juo. Pirmomis savaitėmis nebuvo lengva, jauteisi svetimkūnis, aplinka nedraugiška – vėjas, bangos.
Saulėlydžiai, saulėtekiai, dienos kaip ir vienodos, kaip ir monotoniška. Kažkoks sunkus laikotarpis, nežinai, kur dėti mintis, apie ką galvoti, kokios muzikos klausytis, kas gali tau pagelbėti, bet iš tiesų nieks negali tau pagelbėti, nes irklavau vienas, jokios pagalbos nebuvo Tu turi susidraugauti su Atlantu. Po truputį, per mėnesį įsivažiavau ir jau buvo tikrai faina.
– Kalbėjotės, Aurimai, su Atlantu?
– Jeigu kalbėdavausi su Atlantu tai dažniausiai pyktis būdavo. Ten banga ne tokia, srovės, vėjas, tada dar supyksti, nusikeiki, toliau irkluoji, vanduo taškosi. Tokie gal būdavo pokalbiai su Atlantu, bet labai reti. Dažniausiai vis tiek vėjai vyrauja iš rytų į vakarus, tie pasatų vėjai. Jie daugiau mažiau yra palankūs.
– Kai irkluoji, suprantama, daugmaž valdai situaciją. Bet kaip būna, kai miegi? Kiek jūs miegodavote per parą?
– Maždaug 5–6 valandas naktį ir dažniausiai pusvalandį per pietus, „power nap’as“.
– Ir tuo metu, kai miegate, tikrai neirkluojate, nebent koks autopilotas, tačiau jis turbūt stovėjo tik ant krypties? Kaip jūs likdavote maršrute, kai miegojote?
– Taip, jis keičia kryptį valties, bet neprideda jokio greičio. Kai miegi, negali laikyti tiksliai tiksliai kurso, kampo, maršruto, tai prasideda labiau gamtos faktoriai. Žinoma, nusistatai vairą ar autopilotą, bet vis tiek žinai, kad šią naktį bus maždaug toks vėjas ir vairą pakreipi tokiu kampu, kad judėtum reikiama kryptimi, nes faktas – judi nuo 1,5 iki 3 mazgų greičiu, kas yra beveik vaikščiojimo pėstute mieste greitis.
Tai nėra didelis greitis, tai ir tą kartais kursą nėra išlaikyti paprasta. Esmė, kad bent bendra kryptis būtų gera. Jei iki 30 laipsnių nukrypimas, 10–20 yra, bet bendra kryptis teisinga, į Vakarus, link Amerikos, tai yra gerai. Tu pamiegi, atsikeli, išsijungi autopilotą ir toliau tęsi irklavimą.
– Bandau suprasti, kada buvo sunkiausi etapai, momentai. Ar tada, kai tolo krantas, kai pajudėjote nuo Ispanijos žemyninės dalies, nes, pabrėžkime, Kanarų salas apiplaukėte, ar tada, kai buvo kelio vidurys, ar kai jau artėjote prie kranto ir niekaip negalėjote, dėl mums jau irgi žinomų priežasčių, prie jo priartėti? Kada buvo sunkiausia?
– Na, kai irkluoji visą laiką sunku būna, kai nėra vėjo. Jei nėra vėjo vadinasi turi viską iš savęs daryti, neturi pagalbos iš gamtos, burės neturėjau. Irgi svarbus faktorius – valties forma. Kai vyksta varžybos, daugiau mažiau visos valtys yra panašios, bet yra tokių kartais niuansų, detalių pačioje valtyje, kurie kartais sukelia didesnį buringumą ir per tokį ilgą laikotarpį duoda tokį galutinį rezultatą, papildomų jūrmylių. Valties forma taip pat labai paveikia tavo greitį. Ir aš pats, kaip žmogus, esu burė, daugiau nieko nėra. Na, antenos gal.
– Tie pavojingi momentai susiję su buringumu, vėjo stiprumu, bangavimu. Viena vertus, tai padeda jums plaukti, kita vertus – gali apversti valtį. Tuos pavojingus momentus prisimintumėte?
– Taip, valties forma irgi turi įtakos kaip tu absorbuoji ir kaip tu jautiesi irkluodamas tarp tų bangų, nes, jeigu didesnė banga, virš 3–3,5 m jau yra daugiau šansų apvirsti. Didžiausia buvo 4 m banga, bet yra dar didelis skirtumas, koks intervalas tarp bangų. Turbūt visi buriuotojai žino – kuo didesnis intervalas tarp bangų, tuo ta banga yra ilgesnė ir tas aukštis jau nėra toks svarbus.
Ji nėra lūžtanti, kaip kalnas atrieda į tave. Su tokiom bangom viskas yra gerai, smagios tokios bangos, bet ne visada taip būna. Būna ir aštresnės, lūžtančios, tada jau toks techninis irklavimas prasideda, kad plaukti tarp bangų, o ne aklai laikytis kurso, nes jeigu aklai laikysiesi kurso, tikėtina, jei bus nepalanki banga, lūš tos bangos į valtį, gali verstis, gali irklai lūžti.
– Jūs vertėtės vieną kartą, tačiau pilnai valtis neapsivertė. Ji palinko ir jūs iškritote?
– Taip, vieną kartą, bet pilnai valtis neapsivertė. Ji palinko ir liko palinkusi, paskui atsistojo ir aš atgal įlipau. Prisirišęs nebuvau, bet mačiau, kad banga keliauja į mane, tai spėjau už virvių laikytis.
– Aurimai, 4 metrai, tokiu metu, kai jūs plaukėte. Vyrauja rytų vėjai, tai yra, pučiantys į vakarus. Jums palankūs vėjai. Be abejo, jūs tą skaičiavote ir žinojote prieš kelionę, bet bangų dydžio prognozuoti negalėjote. Jei, tarkime, būtų didesnės bangos, tarkime, būtų avarinė situacija. Jūs vienas valtyje, jokio pagalbininko, nieko, kas gali išgelbėti. Ką tokiu atveju buvote numatęs?
– Taip, bangų dydžio tokiam periodui negali nuspėti. Kadangi yra technologijos, tu žinai, kokia rytoj bus banga, gal ir 3–4 dienom į priekį tu gali nuspėti, kokia bus banga. Yra programėlės, kuriose gali pasitikrinti, bet žiūrint į tą laikotarpį, ir visas statistikas varžybų, irklavimo per Atlantą, sakoma, kad maksimalios bangos būna 7 metrai. Yra, kas ir 10 metrų turėjo, bet 7 metrai yra jau kaip ir maksimumas, o vidurkis – 2–3 metrai, kas yra normalu Atlantui. Baltijos jūrai tai būtų tikrai stiprios bangos, bet Atlante tai norma, intervalas pakankamai didelis, tad aš bent jau pakankamai saugiai jaučiausi.
– Aurimai, jūs pasirinkote plaukti vienas. Tai reiškia, kad, jeigu, neduok Dieve, jums būtų sušlubavusi sveikata ar traumą patyręs. Visas kūnas svarbus. Ką tokiu atveju buvote numatęs? Kažkokį SOS mygtuką?
– Yra SOS radijo plūdurai, juos turėjau du. Yra numatyta, kad siunti pagalbos signalą. Artimiausias jį gavęs laivas sprendžia, ar paranku, ar neparanku tave gelbėti.
– Ta prasme gali spręsti, kad neparanku?
– Taip, gali tavęs niekas neplaukti gelbėti ir aš girdėjau istorijų iš tų pačių varžybų organizatorių, kad kaip ir išsiunčia jachtą lydinčią ir jie sako, kad mes negelbėsime tavęs, jei kažkas atsitiks.
– Bet tai prieštarauja toms nerašytoms jūros taisyklėms? Toks įspūdis, kai nesi labai įsigilinęs, bet sakote, kad tai yra norma?
– Vandenyne daug dalykų yra ir visi žiūri savo kailio. Jei, sakykime, jam irgi kils pavojus link tavęs plaukti, jis gali atsisakyti.
– Jūs, tarkime, sąmoningas, spėjate paspausti mygtuką. Bet jei prarandate sąmonę? Ar tokį variantą skaičiavote?
– Jeigu valtyje, tai viskas. Nereikia ir Atlante, gali ir namuose. Vienas, gyvendamas bute, niekas nepaspaus tau mygtuko. Arba apendicitas trūks. Juk kiek, viena para ir tavęs nėra.
– Turėjote prietarų, talismanų prieš kelionę?
– Ne, nieko. Man įdėjo šventinto vandens buteliuką, Jėzaus visokių paveiksliukų žmonės davė, rožančių. Turėjau mažą skyrelį valtelėje ir viską į jį sudėjau. Jie vis dar yra, keliauja valtis iš Amerikos į Lietuvą su tuo skyreliu. Bet šiaip prietarų neturiu, stengiesi logiškai viską įvertinti, pasverti, padaryti namų darbus. Ypatingai jūroje, vandenyne, reikia kritinio mąstymo, šalto proto, kad imtumeisi visų veiksmų, o ne panikuotum, nes panika prie nieko gero nepriveda.
– Psichologija turbūt svarbu, bet apie tai vėliau pakalbėsime. Jei gerai pamenu, kalbėjote apie Wilson’ą? Buvo Wilson’as valtyje?
– Buvo. Savotiškas Wilson’as, ne toks kaip filme „Prarastasis“ su Tom’u Hanks’u. Ten yra kamuolys, o mano Wilson’as buvo iš Dunojaus kelionės. Tiesą sakant, ten ir gimė Atlanto mintis. Ten radau tokį seną teniso kamuoliuką plaukiojantį. Aš jį ištraukiau, nupiešiau veidą, išpjoviau galvoje ertmę, įkišau pagaliukų, padariau plaukus ir jis pusę kelionės su manimi prakeliavo.
– Kurioje vietoje valties jis buvo?
– Pačioje valtyje aš jį užmontavau šalia antenų, tai visą laiką prieš save jį matydavau. Labai nubluko nuo saulės, aš jo neliečiau niekur. Jis dabar irgi keliauja valtelėje atgal į Lietuvą.
– Dėl psichologijos – turėjote kažkokį specialų pasirengimą? Vienam 120 dienų – psichologiškai ruošėtės ar jautėtės stiprus?
– Buvo gal tokių nežinomųjų, nes vandenynas yra nepaliesta terpė. Tu, kaip žmogus, gyvenantis ant žemės, nelabai kur save įstatysi į tokią erdvę, kad palygintum, ar tai būtų miškas, ar kalnai, ar dykuma. Sunku sulyginti. Galbūt jūra, bet ir tai, kai jūra plauki dažnai per kelias dienas kažką jau pamatysi – krantą, salelę, o vandenynas kita terpė. Ruoštis kažkaip specialiai – nesiruošiau. Paskaičiau keletą knygų iš buvusių irkluotojų, kaip jie matė tą kelionę, su kuo susidurdavo.
– Sutapo tie dalykai, kuriuos skaitėte, ar kažką naujai atradote?
– Gal, sakyčiau, knygose tos sunkios vietos pasunkintos, gražios vietos – pagražintos. Knygiškai padarytas tas visas dalykas. Aš į visą tą kelionę ir sunkumus paprasčiau gal žiūriu, nelabai mėgstu skųstis, nes man dažnu atveju patinka procesas, ne tiek rezultatas. Ar tai dviračiu, ar valtimi ar baidare.
Man smagu ryte atsikelti ir sėsti į tą transporto priemonę ir tęsti kelionę, kažką naujo pamatyti. Aišku, Atlante kažką naujo pamatyti nėra lengva, nėra to veiksmo, kad išlystų banginiai ar delfinai mažiau nei 1 proc. per visą kelionę buvo, bet kai pamatai, būna labai faina.
– Ar buvo momentas, kai supratote, kad kažko valtyje nėra, o jums to trūks plyš to reikia?
– Nelabai, nes aš informaciją rinkausi ir kaupiau, klausinėjau buvusios irkluotojos Jasmine, iš kurios pirkau valtį. Tą dariau metus, o visas pasiruošimas – du metai. Apie viską pagalvoji, nuo lipnios juostos ir neperšlampančių degtukų, jei prireiktų, iki atsarginių parašiutinių inkarų, atsarginių elektronikos detalių, kurių, jei būtų labai blogai, gal ir nepavyktų pasikeist, nes man trūktų žinių kai kurių dalykų, bet tiesiog turėjau vis tiek. Visko po du-tris vienetus. Ryšio nėra Atlante, nieks neplauks tavęs gelbėti tikrai, dėl to, kad tau kažkas sugedo ar tu blogai pasijutai ir tau temperatūra.
– Buvo pakilusi temperatūra?
– Ne, tik galvą kelis kartus skaudėjo. Vaistų visokiausių turėjau – ir nuo viduriavimo, ir galvos skausmo, pykinimo, žaizdoms, įvairūs antibiotikai.
– Grįžtant prie klausimo – visko turėjote per daug, negu prireikė?
– Taip, bet taip ir turi būti, nes kai pritrūks, bus labai negerai.
– Aplinkui sūrus vanduo, tik sūrus vanduo. Kaip jūs prausėtės, išlaikėte higieną?
– Pamačiau, kad oda tikrai pakankamai gerai reaguoja su druska, nėra būtina su gėlu vandeniu dar papildomai praustis. Gėlą vandenį aš turėjau, aparatas išgėlindavo, to stygiaus nebuvo. Man užtekdavo įšokti į vandenyną, grįžti į valtį, išsimuilinti ir vėl įšokti. Naudojau ekologiškas priemones, kad neterščiau vandenyno. Taip pat kaip ir drėgnos tualetinės servetėlės, kurios nėra kaip įprastos, neyrančios vandenyje.
Teko ir šiukšlių matyti vandenyne, tai nesinorėjo pačiam teršti. Jei tekdavo pačiam kažką mesti, tai buvo organiška arba tai, kas suyra. Kartais su gėlu vandeniu galvą išsiplauni po kokių dvejų savaičių, bet esmė yra ta, kad Atlantas, jūra, nėra ta terpė, kur būtų purvo, dulkių, žvyro. Kartais, kai už kokių 5 jūrmylių plaukdavo krovininis laivas, užuosdavau jo išmetamą co2, nes vėjas atpučia. Tiek laiko kvėpavau turbūt švariausiu oru pasaulyje.
– O kaip dabar? Jaučiate, kad nešvariu oru kvėpuojate?
– Ne, turbūt, kad nelabai jaučiu. Kai esi Atlante, žinai, kad tikrai švariausias oras.
– Sėdėjote labai daug, nes irkluoji sėdėdamas. Turbūt visi matėme, kaip tai vyko. Kaip jums dabar, sėdėti nepavargstate?
– Ten sėdėjimas ir čia sėdėjimas skiriasi. Ir kėdučių minkštumai skiriasi.
– Patyrėte kažkokių nepatogumų?
– Buvo reikalų. Gal net pirmąjį pusantro mėnesio, tikrai ir berdavo, ir kraujo vos ne votys darydavosi. Turėdavai prasidurti, išsileisti kraują iš sėdimosios, nes kartais atsisėsdavai kaip ant adatų, o sėdėti turi, irkluoti turi. Buvo tikrai reikalų ir diskomforto, bet tai susidarydavo, nes daug valandų sėdi ir neturi, kas tave pakeistų. Tie, kas irkluoja komandomis, irkluoja po dvi valandas, tai tikrai žymiai daugiau laisvo laiko turi kūną pailsinti, o kai irkluoji vienas tas 12 valandų ir turi vienas surinkti.
– Jūs turbūt tą žinojote ir tam ruošiatės? Ar kažkas nustebino šioje srityje, kam nepasiruošėte?
– Gal, sakyčiau, nemaniau, kad tiek bus to bėrimo ir tokį ilgą laikotarpį. Kelionėse minu dviračiu ir yra kažkiek panašios bėdos, bet jos per savaitę ar dvi susitvarko ir kažkaip adaptuojiesi. Vandenynas yra drėgna, šlapia terpė, kur visi gijimo procesai ilgiau užsitęsia. Turėjau ir visokiausių paminkštinimų ant kėdutės, kad keisti minkštumą, ir pats sėdėdavai su vienokiais rūbais, kitokiais, nuogas. Keitimas buvo tas auksinis raktas.
– Kai šokdavote į vandenyną, 5 km vidutinis gylis. Koks tai jausmas, kai po tavimi toks gylis?
– Pradžioje šiek tiek nejauku, nežinai, kas čia gali atplaukti, bet paskui kažkaip įpranti. Ryklių nelabai yra, per gilu, rykliai ir šiaip daugiau gyvūnija laikosi arčiau salų, kur ir gyliai mažesni, ir vanduo šiltesnis. Viduryje vandenyno banginiai, delfinai. Žinai, kad nei vieni, nei kiti nenorės tau pakenkti. Gal jie tik bus smalsūs. Pirmas, antras šokimas į vandenį nelabai, o paskui jau fainai.
– Esate pasakojęs, kad paukščiai atskrido į valtį, bet nemačiau, kad būtumėt įvardinęs, kokie. Galbūt žuvėdros?
– Albatrosai pradžioje ir pabaigoje. Viduryje Atlanto buvo maži, juodi paukšteliai. Esmė, kad kiekvieną dieną mačiau bent po vieną paukštį. Nebuvo dienos, kad nematyčiau paukščio. Kad nutuptų vos vienas kitas, bet praskrisdavo ratuką dažnai. Aš taip sakydavau, „o, vėl skrenda garbės ratuką“. Vieną ratą, antrą ratą aplink valtį ir tada kažkur nuskrenda.
– Paprastai paukštis, kiek mes pamename iš filmų, žemės ženklas?
– Mitas, visiškas. Mes nežinome, kur tas paukštis nutūpia, gal jie ir ant vandens nutupia ir pailsi. Pats mačiau, kai nutupia ant šiukšlių. Arba plaukia plastikinis konteineris, ten nutūpia. Paukščiai greitai suranda, kas kur plūduriuoja. Taip pat būdavo ir žolių, kuokštų, kaip šios patalpos dydžio. Ant jų taip pat gali pailsėti.
– Ar buvote išsigandęs kelionėje? Baimės jausmas buvo apėmęs?
– Buvo, bet labiau ne baimė, nerimas ar greitas, trumpas šokas. Galbūt, kai į vandenį įkritau, kai laivas į mane plaukė ir turi su juo komunikuoti, kad jis tave apiplauktų, nes tu lėtai judi arba iš vis nejudi. Tokie dalykai, kur jau turi pakankamai greitai spręsti situaciją ir nekomunikuoti. Tokie mini šokai. Nepavadinčiau baime, bet toks kitoks jausmas.
– Laisvalaikis valtyje. Buvo turbūt? Nors, ką vadinsi laisvalaikiu. Įdomus klausimas kontekste to, ką jūs patyrėte.
– Laisvalaikis, be abejo, muzika, podcastai, pokalbiai, ką buvau atsisiuntęs. Vėliau klausydavau naudodamas savo internetą palydovinį. Skambučiai draugams. Tikrai surinkdavo valandas irklavimo. Aišku, visa tai buvo daroma tol, kol irkluoju. Visas garsas per ausinukus, tai vadinasi, kad banga tau nelabai trukdo klausyti, tai ir su draugais pašneki.
Kalbėjomės beveik kas dieną, smagu buvo, pakeldavo nuotaiką. Turėjau kryžiažodžių įsidėjęs, bet supratau, kad bet ką, ką tu darai, kas nėra susiję su irklavimu, valgymu ir miegojimu, yra laiko švaistymas. Jei tu atsisėdi kryžiažodį spręsti pusvalandį, vėliau graužiesi, kad tą pusvalandį galėjai prairkluoti ir daugiau surinkti jūrmylių. Tas laisvalaikis tik su tokia medija susijęs ir buvo.
Kartais filmą pažiūrėdavau, jeigu būdavo ramesnė banga ir denis nesitaškydavo, vadinasi, galiu išvengti kompiuterio ir vandens kontakto, nes sūrus vanduo viską naikina. Jei rami banga, pasidedi kompiuterį ant denio, per ausinukus garsas eina, tu irkluoji ir jau dvi valandas, filmą žiūrėdamas, viena akimi kursą prižiūrėdamas, kad išlaikytum, nes kursą valdai su pėda.
Tokiose valtyse valdai viską su pėda, o nuo pėdos platformos nueina du šniūriukai, kurie susijungia su vairu, kuris yra gale. Tada pats vairas krypuoja. Toks būdavo dalykas, kad turi dar ir mąstyti, kaip su pėda pasukti valtį, kad ji eitų tinkamu kursu, o tada kūnas dirba tą mechaninį darbą, kaip už variklį.
– Irkluodavot, kol pavargdavot, ar irkluodavot tiek, kiek nusimatęs, nepaisant nuovargio?
– Dažniausiai stengdavausi surinkti valandas ir iki tam tikros valandos irkluoti. Jei, sakykime, su kažkuo užsišnekėjau ir geresnė nuotaika, daugiau energijos tai dar vieną papildomą valandą irkluoji. Kartais, pagal situaciją, kai būdavo Kanarai ar Karibai, kai reikia praplaukti vietą, kur nėra srovės ar nepalankus vėjas, irkluoji iki išnaktų ar kito ryto. Arba, kai užsibrėžei, kad nori surinkti daugiau jūrmylių šią savaitę, tai tu mažini miegą. Viskas yra per miego mažinimą iš tiesų. Matematika paprasta – daugiau irkluosi, mažiau miegosi, daugiau nuirkluosi, o kaip jausiesi – na, čia jau reikia atlaikyti.
– Kelionė, Aurimai, skyrėte Dariaus ir Girėno skrydžiui per Atlantą 90-mečiui. Negalėjote, manau, nesuprasti, kas jūsų laukia grįžus į Lietuvą ir net atplaukus į Ameriką. Dabar jūs Lietuvoje jau beveik savaitę. Kaip tai nutiko lyginant su tuo, kaip įsivaizdavote? Mėgstate būti vienas, o dabar esate nuolatos apsuptas, nebent kažkur pasislepiate.
– Aš daugiau mažiau galvojau, kad bus taip, kaip yra dabar. Visgi galvojau mažiau, maniau, kad nebus tokio ažiotažo arba bus, bet jis bus trumpesnis. Kol kas, kiek matau iš savo kalendoriaus, viskas tęsiasi ir tik daugėja. Iš vienos pusės smagu, kad lietuviai ir jau ne tik lietuviai, ir užsienio žmonės įvertino ir patiko.
Atrodo, kad darai kaip ir sau tą kelionę, aišku, paminėdamas Dariaus ir Girėno skrydį, bet tokiu savo metodu pavyksta įkvėpti žmones. Nuo vaikų iki pat senelių rašydavo asmenines žinutes, juos irgi užmotyvuodavau kabintis į gyvenimą tuos, kurie, atrodo, praradę jau kažkokią viltį. Tikrai smagu, kad taip pažiūrėjo mūsų visa visuomenė ir gal kažkokias silpnąsias savo gyvenimo vietas įžvelgė mano kelionėje ar atvirkščiai. Motyvacija gavosi ir tas ažiotažas yra didelis.
– Kaip su juo tvarkotės?
– Nėra lengva, bet stengiuosi. Stengiuosi viską sustyguoti ir sudėlioti, kad kuo daugiau skirti savo laiko. Aš suprantu, kad mano laikas irgi ne guminis ir, kaip sakoma, kalt geležį kol karšta, nes visiems įdomu, visiems aktualu, tai aš tą suprantu. Negaliu sakyti, kad aukojuosi, man tikrai smagu pabendrauti su ta minia.
– Nėra našta, kaip suprantu?
– Nėra didelė našta, bet tai turėtų būti proto ribose pas mane. Jei kelionės užima tam tikrą laiką, tai bendravimas turėtų užimti mažesnį, bet dabar gal jis kiek iškilęs. Gal tokie iššūkiai yra asmeniniai, laiko dėliojimasis, bet susitvarkau.
– Apie kitą kelionę jūs nekalbate. Turbūt nenorite kalbėti, kad ji tikrai įvyktų, yra tokie prietarai. Ar dėl kitų priežasčių nekalbate, nes turbūt jau žinote, kur ir kada įvyks kita kelionė?
– Iš tiesų, dar ne. Kelios kryptys yra. Transporto priemonė bus arba baidarė, arba dviratis. Dar yra vizų klausimai, nes mano kelionės nėra savaitinės, dažniau tai yra mėnesiai, todėl kyla klausimas, kur gali gauti ilgesnę vizą, kad tu pilnai įgyvendintum kelionę, ką esi suplanavęs. Dabar, vasarą, dar tikriausiai prie šio klausimo nesėsiu, tik rudens pradžioje pradėsiu tuos taškus dėliotis ir planuoti.
– Kad būtų aiškiau – kiek galite pasakyti. Jei įveikėte Atlantą, kitas tikslas galėtų būti Ramusis, didžiausias vandenynas žemėje, arba kelionė į Marsą. Ar būtinai taip bus, ar reikia dar aukštesnės pakopos, ar nebūtinai?
– Ne, aš suprantu ir jūsų, ir auditorijos klausimą. Dažnai manoma, kad jei padarei vieną didelę kelionę, kita turi būti dar didesnė ir automatiškai kita dar didesnė iki negalėjimo, bet ne, aš keliauju ten, kur man tuo laiku, tuo momentu, patrauklu, kur aš tuo metu noriu mesti sau iššūkį. Tiesiog sau tokią fainą kelionę noriu pasidaryti. Nėra tikslas perspjauti kelionę – mažai turbūt kelionių tikslų ir iššūkių būtų galėtų didingesni už Atlantą ir aš tą suprantu, man tai nėra kažkokia siekiamybė. Gal ateityje bandysiu kažką, bet kad sekanti kelionė bus didingesnė už Atlantą – abejotina.
– Tarp kitų, kiek teko matyti ir skaityti, yra netgi matančių panašumų tarp jūsų ir Stepono ar Dariaus. Tai, žinoma, subjektyvu, bet manau, kad galima įžvelgti panašumų. Kiti sako, kad kai jums po mažiau nei 15 metų sukaks 40, žmonės norės jus matyti prezidentu. Taip toli planuojate gyvenimą?
– Aš gyvenime planuoju tik keliones. Visi kiti dalykai, santykiai, šeima – šiems dalykams leidžiu plaukti su srove. Kelionės, ką noriu padaryti gyvenime, jos man ir turi būti. Kaip yra mėgiamas posakis, kai planuoju kelionę ir žmonės sako, „žmogus planuoja, Dievas juokiasi“.
Visą laiką atsakau taip, bet ne kelionių srityje man. Jei man viena kelionė nepavyksta, kai, pavyzdžiui, buvo covid’as ir aš norėjau keliauti į Indoneziją, kopti į ugnikalnius. Vietoje tos pasirinkau kitą valstybę, kur yra daug ugnikalnių – Čilė. Tiesiog randu alternatyvas ir vis tiek keliauju. Kelionės man yra svarbu ir jas planuoju, o jau prezidentai pagal srovę.
– Tėvai jūsų, kaip reagavo, kai pranešėte, kad plauksite per Atlantą, vienu sakiniu?
– Išgąstis, nerimas, ašaros ir visiška nežinomybė. Tokia buvo reakcija iš tėvų ir senelių.
– Ir tėvai ir seneliai pasitiko jus Vilniaus oro uoste?
– Ir Vilniuje, ir Majamyje pasitiko .
– Jie jau laukė jūsų Majamyje?
– Taip, atsiskraidinau.
