Greičiau nei maniau, teko pripažinti sau, kad ne tik nesigailėsiu, bet ir būtent šioje saloje vieną patyrimą įsiminsiu visam gyvenimui. Ir tik dėl jo norėčiau sugrįžti dar kartą...
Sostinė – šalies atspindys?
Madeiros sostinė Funšalis mano kaip ir kitų keliautojų dėmesį patraukė veiklų įvairove. Nors pati sala nėra didelė ir ne vienam gali pasirodyti, kad pritrūks veiklos, taip nėra, jeigu leidi sau gyventi atostogų režimu, o ne prabėgi pro lankytinas vietas.
Ją apžiūrėti iškart leidomės kildami funikulieriumi. Ir besidairant, nuoširdžiai pagalvoju, kodėl mes savo šalies turistams neparodome visu grožiu? Bet kurioje šalyje jį išbandžiusieji sutiks, kad Lietuvoje priverstume aikčioti turistus, pakėlę juos virš gražiausių vietų. Pakilus į Montes kalno viršūnę, mūsų laukė bene įspūdingiausias iki šiol pasaulyje matytas „Monte Palace“ tropinis sodas (atogrąžų augalų parkas).
Teko lankytis ne viename panašiame, tačiau šio išskirtinumas – architektūros, augalijos, paukščių įvairovės apjungimas į vientisą, vienas kitą papildančią visumą. Šis parkas nebe reikalo laikomas vienu gražiausių pasaulyje, galva ir siela ilsėjosi, regis, vaikštant jame. O kur dar kriokliai ir spalvingieji flamingai bei vaizdas į už horizonto besitęsiantį Atlantą!
Sostinėje gyvenimas verda dėl turistų gausos, kaip sakė ir patys vietiniai, apie 70 proc. visų keliuose matomų automobilių – turistų išsinuomoti. Nors turizmu, sala užsiima sąlyginai neseniai – vos tris dešimtmečius. Buvusio prezidento sprendimas iki šiol vietinių vadinamas istoriniu ir akivaizdžiai pagerinęs situaciją.
O dabar kiekvienais metais ją aplanko tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Kelionių organizatorius „Itaka“ dėka, tiek mes, tiek ir šimtai lietuvių atranda Madeirą. Bet tai, kas yra sostinėje, skiriasi nuo vaizdo aplinkiniuose miesteliuose – ten netrūksta ramybės, galimybių atitrūkti nuo šurmulio ir pačiam vienam pasimėgauti gamtos grožiu.
Su karališkais prieskoniais
Vargu, ar yra nežinančių, kad vieno geriausių portugalų ir pasaulio futbolininkų Cristiano Ronaldo gimtinė yra būtent Madeiros sostinė Funšalis. Čia jis pradėjo savo futbolo karjerą prieš išvykdamas į žemyninę Portugaliją. Todėl nenuostabu, kad gimtinėje ne tik jo vardu pavadintas oro uostas, bet yra ne viena skulptūra, muziejus, kuriame pats Ch.Ronaldo apsilanko kartą ar pora per metus, bendrauja su vietiniais.
Madeiros gyventojai išsiskiria draugiškumu, malonumu ir noru bendrauti. Kadangi bedarbystė saloje itin maža, praktiškai visi dirba turizmo, restoranų, paslaugų sektoriaus srityse, todėl nuolat bendrauja su turistais. Todėl nebus didelių problemų norint susikalbėti, paklausti patarimo. Kuo dar žavi vietos gyventojai? Tvarkingumu, kurio tikrai europiečiai dažnai pasigenda daugelyje šiltųjų kraštų.
Sunku patikėti, bet atrodytų smulkmenos išryškino Madeiros privalumus, lyginant su panašiomis salomis. Grįžtant prie karaliumi ar net simboliškai dievu laikomo Ch.Ronaldo, saloje galima pamatyti daugybę futbolo stadionų, net mažuose kaimuose – visų vaikų svajonė sekti žvaigždės pėdomis.
Sala pasigirti gali ir karališka promenada krantinėje, kuri, kaip teko sužinoti vėliau, gegužės mėnesį virsta tikru podiumu, primenančiu Rio de Žaneiro festivalį. Tik čia rengiamas šokį ir gėlių kompozicijas apjungiantis festivalis, sutraukiantis tūkstančių smalsuolių dėmesį.
Apskritai Madeiros gyventojai yra labai linksmi, dainingi, vietinių teigimu, nuolat miesteliuose rengiamos šventės, kad žmonės susirinktų bendrauti, atsipalaiduoti ir kartu padainuoti. Saloje gyvuoja daugiau nei šimtas ansamblių! Žodžiu, saloje greitai gali jaustis visai kaip namuose, tik su saulėtu dangumi ir akis raminančiu vandenyno tyvuliavimu.
Norintys pasijusti dar karališkiau, tikrai ras sau tinkamą nakvynės vietą – pasistengta dėl turistų lūkesčių ir norų išpildymo nemenkai. Nevardysiu pavadinimais, bet saloje tikrai lengva rasti tinkamą viešbutį pagal kiekvieno norus, ieškantiems patarimų, padės „Itaka“ atstovai.
Pasaulyje populiarėjančios gastronominės kelionės neabejoju, kad pasiūlys pasukti ir į Madeirą – čia yra ir restoranų, įvertintų „Michelin“ žvaigždėmis. Tad jeigu nuo vietinių šviežiausių ir saldžiausių vaisių iš įspūdingo „Mercado dos Lavradores“ turgaus širdis dar nebus apsalusi, palepinti skonio receptorius ras kur ir išrankiausieji.
Žingsniu arčiau dangaus
Iš galvą apsukusio sostinės šurmulio laikas pasukti ir į kerinčios gamtos kampelius. Tinkamiausius maršrutus ne tik pasivaikščiojimui, bet ir žygiams į kalnus ras kiekvienas pagal užgaidą. Jeigu kitose šiltose šalyse kepina saulė, tenka ryžtis įveikti iššūkius dėl noro pasivaikščioti kalnuose, tai Madeira atitiks kiekvieno lūkestį.
Aš pati labai mėgstu vaikščioti, leisti laiką gamtoje, bet žygiai ir kopimas į kalnus – ne man. Nesinori rizikuoti sveikata dėl patirties stokos, sekinti savo atostogų metu, o čia rasti takai, maršrutai – tikras privalumas. Nuo unikalių levadų iki laiptų į dangų.
Aišku, daug keliaujančius nenustebinsiu, bet yra vienas maršrutas, tiksliau – ypatinga vieta. Tai – „Pico do Areeiro“ viršukalnė. Būtų nuodėmė jos neaplankyti. Ne tik dėl gražių nuotraukų, kurių pilni socialiniai tinklai, tačiau ir dėl unikalios galimybės vaikščioti virš debesų...
Nenusakomas ir užburiantis jausmas – tu ne šiaip matai debesis, jie yra aplink tave, po kojomis. O koks rytinės saulės pasitikimas ar saulėlydžio palydėjimas. Tai įsimena visam gyvenimui ir jeigu planuočiau vykti ten dar kartą, tai tik dėl šios vietos. Norėjosi tiesiog ten būti rytą ir vakarą. Dideliu žingsniu arčiau dangaus.
Nors Madeira maksimaliai atsivėrusi turizmui, tačiau unikalias vietas ir tradicijas saugo bei puoselėja, ypač po apsilankymo žvejų kaimeliuose. Todėl lankantis galima ne tik pajusti, bet ir prisiliesti prie šimtmečius skaičiuojančių išsaugotų relikvijų, verslų ir gyvenimo būdo.
Maža – tik privalumas!
Taip taip, bus sakančių, kad mažoje šalyje greitai pabos ir kartosis veiklos, bet jeigu planuoji ir dėliojuosi – tuomet niekaip. Madeiros mažumas mums tapo netgi privalumu keliais aspektais: susidėliojome dienas, kuomet vykome su „Itaka“ atstovais į ekskursijas skirtingose salos dalyse, kitomis dienomis keliavome patys viešuoju transportu.
Ir greitai supratome: net pusdienį paskyrę ekskursijoms-išvykoms, kitą pusę dienos – galime skirti saulės vonioms, ilgiems pasivaikščiojimams. O į dalį objektų netgi vykome taksi! Nereikėjo net galvos sukti su automobilio vairavimu, statymu – štai, kur tikros atostogos.
Aišku, galima ne vien pusdienius leisti vienodai – kiekvienas savo dienotvarkę gali susidėlioti skirtingai. Nuo skirtingų lankomų objektų apžiūrėjimo, vandens pramogų iki kitų salelių lankymo – tik norėk veikti. Taigi, tik dar kartą galiu patvirtinti, kad teko pakeisti nuostatą apie Madeirą – pensininkų rojaus salą – ji ne tik sužavės, bet ir vilios dar ir dar kartą pasėdėti debesų apsuptame krėsle. O kur dar esate tai matę?
Istorija su naujienų portalu lrytas.lt pasidalijo skaitytoja iš Vilniaus Lina M.
