Ir šeimoms, ir ekstremalams
Pasak V. Lašo, Arabijos pusiasalyje esanti šalis maloniai nustebino.
„Pradėkime nuo įspūdingo oro uosto sostinėje Maskate. Be to, puikūs keliai, tvarka, žmogaus nepaliesta gamta“, – kalbėjo verslininkas.
Jis išsinuomotais automobiliais su draugais kasdien kur nors keliavo. Omane, V. Lašo nuomone, yra ką veikti ir šeimoms su vaikais, ir ekstremalių žygių entuziastams, ir gamtos, istorijos bei kultūros mylėtojams, ir gurmanams. Vandenynas, užburiančios dykumos panoramos, kalnai, tarpekliai ir oazės – visur daug erdvės ir laisvės, ir viskas tikra.
„Omanas pavergia savo autentika, – pažymėjo jis. – Tai, beje, man sakė ir į Omaną kone kasmet sugrįžtantys vakariečiai.“
Pasak V. Lašo, itin norisi akcentuoti žmonių draugiškumą ir geranorišką, nevarginantį dėmesį.
„Visur jautėmės visiškai saugūs. Tik vėliau sužinojome, kad Omanas yra viena iš penkių saugiausių šalių pasaulyje“, – pridūrė jis.
Lietuviški akcentai
Gana tolimoje šalyje V. Lašas aptiko du lietuviškus akcentus. Po dviratininkų lenktynių „Tour of Oman“ etapo finišo susitiko su Artūru Kaspučiu – praeityje garsiu dviratininku, dabar treniruojančiu profesionalus. O Karališkajame operos teatre Maskate „Figaro vedybas“ dirigavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos meno vadovas Sesto Quatrini.
Žiemos pabaigoje keliavęs V. Lašas pažymėjo, kad vasario mėnesį Omane netrūko vasariškos šilumos. Vasario 16-os rytą jis su kolegomis bekraštėje dykumoje kėlė Lietuvos trispalvę.
Mato turizmo perspektyvą
Laidos „Nuo... iki“ vedėja Giedrė Talmantienė neabejoja, kad Omanas lietuviams gali tapti populiaria kelionių kryptimi.
„Dar daugiau, Omanas gali tapti mums išskirtine šalimi, – sako ji. – Tai autentiškas kraštas, siūlantis ne tik unikaliose vietose pastatytus viešbučius, skanų ir dažnai ekologišką maistą, bet ir pramogas, kurių nerasite kitur.“
Sostinės Maskato didžiajame turguje Giedrę pakerėjo nuolat smilkstantis Omano auksas – frankinsensas. Tai Bosvelijų medžio derva, kurią galima ne tik smilkyti, bet ir gerti ištirpinus vandenyje.
Pavažiavus tolėliau nuo didmiesčio atsiduri dykumoje, kur galima sėdėti prie laužo su beduinais ir skanauti duoną – ji karštutėlė buvo ištraukta iš smėlio ir pašlakstyta medumi.
„Manot, kad valgydami jausite tarp dantų girkšint smėlį? Tikrai ne“, – tikina žurnalistė.
Tradicijos ir kitoniškumas
Ji sako Omane išsyk pasijutusi puikiai, nors keliavo pirmąsyk.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės čia griežtai laikosi senųjų tradicijų ir elgesio taisyklių, nes gatvėse kone visi vyrai apsirengę tradiciniu baltu drabužiu dišdaša, o moterys užsidengę nuo galvos iki kojų. Tačiau tai tik pabrėžia Omano unikalumą“, – kalba G. Talmantienė.
Daugelį pasaulio kraštų apkeliavusi žurnalistė sako niekur nesutikusi tokių draugiškų žmonių. „Jei ko paklausi, tau netrukus atsivers visos durys“, – teigia ji.
Štai tik pora nutikimų. Kartą Giedrė su operatoriumi stabtelėjo prie mažos duonos kepyklėlės. Išvydęs kamerą savininkas tuoj pat pakvietė juodu į vidų, o ten jau stovėję vietiniai juokėsi, nes pamatę svečius kepėjai ėmė suktis dar mikliau, tad šviežius paplotėlius visi gavo dar greičiau. O turguje aukso pardavėjas nedvejodamas pasiūlė pasipuošti stambiu vėriniu – pademonstruoti koks jis gražus.
Traukia tikri dalykai
Verslininkui Aidui Akcijonaičiui po kelionės į Omaną vienas ryškiausių įspūdžių – šios šalies autentika.
„Ji matyti, pavyzdžiui, omaniečių aprangoje, bet toli gražu ne tik joje, – sako jis. – Man susidarė įspūdis, kad čia niekas neiškreipta, niekas nesistengia pasirodyti, nemėgina tau kažko primesti. Tai labai tikra šalis, o tikri dalykai visuomet labiausiai žavi.“
Keliautojas Omane jaučiasi, pasak A. Akcijonaičio, „tikrai labai neblogai“: infrastruktūra neblogai išvystyta, tad šalis tinka kelionėms su šeima.
„Čia esama ir archaikos, ir modernumo – matyti, kad valstybė auga“, – pastebėjo jis.
Žmogus žmogui – draugas
Jo žmona prodiuserė Greta Akcijonaitė atkreipė dėmesį į vietinių žmonių santykius su turistais – omaniečiai nepaprastai draugiški ir dažniausiai nuoširdžiai sako tai, ką mano.
„Jie labai svetingi, labai tikri, čia jautėmės visiškai saugūs“, sakė Greta. Net vienas iš kartu keliavusių dviejų jų vaikų sykį lyg iš niekur nieko tarstelėjo: „Aš čia pasitikiu žmonėmis.“
Žmonai antrino Aidas: „Omaniečiai labai svetingai priima žmones, draugiškai bendrauja, yra mieli ir šilti.“ Jo nuomone, iš dalies dėl to Omanas gali tapti populiaria šalimi.
„Man teko daug keliauti – nuo Amerikos iki Naujosios Zelandijos. Galiu drąsiai sakyti, kad niekur nesu sutikęs mielesnių žmonių. Plečiantis turizmo industrijai tai tikrai pasikeis, tad į Omaną verta važiuoti būtent dabar“, – mano A. Akcijonaitis.
Neįprastai ramus turgus
Jo žmoną Gretą nustebino Maskato turgus. Skirtingai nei daugumoje kitų musulmoniškų kraštų, Omane niekas nebruka prekių, nelenda į akis.
„Čia nė sykio nesutikau įkyraus pardavėjo, – sako Greta. – Bendravimas pagarbus. Jei paklausi, paaiškins, bet niekuomet išpūstai negirs savo prekių ir juolab nepuls tau jų piršti. Šiuo požiūriu jaučiausi absoliučiai komfortiškai.“
Tačiau tai nereiškia, kad turgaus prekeiviai nenori uždirbti, ypač iš turistų. Pasak G. Akcijonaitės, vietiniai jai atvirai paaiškino: turguje kaina „tikra“ tik tuomet, kai perka omanietis. Šiuo požiūriu Omanas niekuo nesiskiria nuo kitų kraštų.
Pokyčių išvakarėse
Pirmąsyk lankydamasi Omane Akcijonaičių šeima buvo nusitaikiusi į gamtą – ji nustebino įvairove, egzotika ir „laukinių“ vietų gausybe. Pasak Gretos, Omanas kol kas tebėra „masinio turisto“ dar neatrastas kraštas, tad keliauti reikia būtent dabar, nes po penkerių metų situacija gali būti gerokai pasikeitusi.
„Turistų srautai intensyvės, tad Omanas nebebus toks, kaip dabar“, – prognozuoja ji ir iki turistų bumo planuoja į Omaną nuvykti dar kartą.
Į svečius po 15 minučių
Daugeliui neįprastą omaniečių draugiškumą ne sykį patyrė ir Omano Sultonato garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė. Štai naujausias jos nuotykis.
Kovo pradžioje ji su delegacija skrido į Omaną. Lėktuve šalia sėdėjęs omanietis pasisakė esąs gidas ir po maždaug penkiolikos minučių pokalbio pakvietė pas save į namus vakarienės.
„Visus – mane ir dar aštuonis žmones, – pasakojo B. Senkienė. – Aš sutrikau, pasiteisinau, kad neturiu dovanos, o jis atsakė: „Omane svečias yra dovana.“ Žvelgdama į jį negalėjau abejoti, kad jis kalba visiškai rimtai.“
