Praėjusių metų liepą, pravažiavus 12 šalių ir 13 tūkst. kilometrų Afrikoje, Algirdas leidosi į kelionę per Australiją. Visgi keliautojas neslepia, kad patirtys iš šių žemynų – skirtingos.
„Australiją pilnai įveikti būtų prireikę gal ir visų metų, bet viza buvo tik trims mėnesiams, tik tiek ten ir buvau. Jei atvirai, man tikrai užteko, nebūčiau nusipirkęs lėktuvo bilieto, galbūt net nebūčiau buvęs ten ir trijų mėnesių“, – atvirauja Algirdas.
Ne viskas taip, kaip matome internete
Į Australiją žiemą nuvykęs keliautojas sako, kad temperatūros svyravimai iš ties varginantys. Kelionės startiniame taške Melburne dienomis temperatūra siekdavo 10–15 laipsnių, o naktimis krisdavo iki 0. Visgi daug labiau temperatūros kontrastai juntami dykumoje.
„Po kiek daugiau nei mėnesio pasiekiau dykumą. Ten temperatūra dieną siekė 40 laipsnių, o naktimis vėl krisdavo iki 0“, – dalijasi Algirdas.
Tačiau nusivylimas, patikslina marijampolietis, ne dėl nekomfortiškų sąlygų – šaltomis naktimis nepamatysi nei voro, nei gyvatės.
„Atvirai, tikėjausi daug daugiau pamatyti. Labai daug priklauso nuo valstijos. Tai, ką matome internete, daugiausia filmuojama Kvinslande, kur nelabai daug laiko praleidau. Viktorijoje ar Pietų Velse buvau pas žmones apsistojęs. Jie sako per penkis dešimtmečius gyvatę gal du kartus matę.
Dykumoje buvau žiemos, šaltuoju sezonu. Kadangi naktį temperatūra nukrenta, tai ir vorai, ir gyvatės, nelabai išlenda pasirodyti“, – juokdamasis sako Algirdas.
Visgi jau minėtoje Kvinslando valstijoje, patvirtina jis, tiek įspūdingų vorų, tiek gyvačių, tikrai yra, nors jų matyti daug ir neteko.
„Žmonės sako ateina ir gyvatės, ir vorai į namus, po lova palenda“, – priduria keliautojas.
Laimingiausia diena – pamačius koalą
Algirdas sako, kad sutikti neteko ir didžiųjų pilkųjų kengūrų, tačiau neslepia džiaugsmo sakydamas, kad rudųjų kengūrų ten iš ties daug, o ir jos visai ne tokios piktos, kaip dažnai matome internete paplitusiuose vaizdo įrašuose.
Nuostabos, tačiau ir liūdesio keliautojas neslepia ir dėl koalų.
„Dar prieš 10 metų ten tai buvo dažnas gyvūnas, o dabar įtrauktos į nykstančių rūšių sąrašus.
Man teko du kartus jas pamatyti laisvėje, o vietiniams tai pasakius išgirsti, kad net australams ne visada pasiseka jas pamatyti.
Aišku, tai vėl priklauso nuo regiono, tačiau jos tikrai sparčiai nyksta dėl gaisrų, miškų kirtimų. Kai pamačiau koalą buvo tikrai pati laimingiausia diena“, – su šypsena sako marijampolietis.
Nuobodžiausia kelionės atkarpa
Dykumoje vargino ne tik dienomis aukšta, o naktimis vos teigiamą siekianti temperatūra. Sunkiausia, sako Algirdas, buvo ištverti...nuobodulį. Afrikoje, prisimena jis, atvykus į kaimą visada būdavo su kuo pasilabinti ir pasikalbėti – baltaodis žmogus su dviračiu susilaukdavo nemažai vietinių dėmesio, tuo tarpu Australijoje netrumpą laiką teko praleisti tyloje.
„Afrikoje mini per dykumą, bet atmynus į kaimą, tu vis tiek būni kitoks. Kartais žmonės tokių dalykų nemato, todėl jiems labai įdomu, kas tu toks, ko atvykai. Daug dėmesio skiria, daug bendrauja. Australijoje sunkiau rasti, su kuo pasikalbėti.
Dykumoje praleidau 4 savaites, kartais nebent kažkas pasilabindavo. Be to, dykumoje kelias visada tiesus, atstumas didelis, tas pats kraštovaizdis. Po kelių savaičių supranti, kad tikrai sunku. Ne fiziškai, bet psichologiškai sunkiausia atkarpa. Matyt, ir rutina prisidėjo, o galiausiai smegenys perkaito“, – juokaudamas aiškina Algirdas.
Visgi kelionė dykumoje atnešė ir naujų pažinčių – Algirdas dvi savaites kartu dviratį mynė su keliautojais iš Prancūzijos ir Belgijos, kurie, neslepia jis, tikrai praskaidrino kelionę.
Apsistoti mielai priima lietuviai
Neretai keliaujant per Afriką apsistoti bei pavakarieniauti keliautoją pakviesdavo vietiniai, o ne ką mažiau malonūs, tikina jis, ir australai.
„Nesitikėjau, kad žmonės bus tokie draugiški. Galvojau, kad didmiestyje bus dar vienas kartas, kur visi savo pasaulyje, niekas niekam neįdomu“, – nuostabos neslepia Algirdas.
Australijoje, pastebi keliautojas, į svečius žmonės atsitiktinai gatvėje kviečia ženkliai rečiau nei Afrikoje, tačiau padeda speciali platforma keliautojams, kurioje, užpildžius prašymą, skiriama vieta apsistoti. Dykumoje naktis Algirdas leido palapinėje, o didžiuosiuose miestuose marijampolietį šiltai sutiko ne tik australai, bet ir lietuviai.
„Gal 6 didžiuosiuose miestuose buvau apsistojęs pas lietuvius. Jie patys mane pakvietė, buvo labai malonu, labai smagiai ir draugiškai sutiko. Buvo lietuvių susitikimas su ambasadoriumi, pasikalbėjome, lietuvių bendruomenė tikrai labai šiltai priėmė.
Patys vietiniai, jei pasiprašai per specialią platformą, mielai priima, bet taip, kaip Afrikoje, kai važiuoji ir tave pakviečia, buvo tik vienas ar du susitikimai“, – prisimena keliautojas.
Poilsis tarp ciklonų
Per 90 dienų Australijoje įveikęs 6,3 tūkst. kilometrų Algirdas nusprendė padaryti trumpą pertrauką ir pakeliauti po Naująją Zelandiją.
„Afrikoje kiekvieną dieną būdavo iššūkių, kažkoks jaudulys, o Australijoje to pasigedau. Buvo faina, bet giliai širdyje kažko trūko. Nebuvo daug stimulo minti, todėl nusprendžiau nuo visko truputį pailsėti“, – prisimena Algirdas ir neslepia, kad po psichologiškai varginančios kelionės Australijoje, Naujoji Zelandija buvo tikra atgaiva.
Nuostabi gamta, kurios grožiui trūksta žodžių, nuoširdūs ir malonūs žmonės – taip keliautojas prisimena Naująją Zelandiją. Visgi įspūdį, tiesa, gal ne tokį malonų, paliko ir šios šalies vairuotojai.
„Patys pikčiausi vairuotojai, kiek teko keliauti, yra Naujoje Zelandijoje. Jie rėkia ant tavęs, pirštą rodo, stumia nuo kelio. Minti dviračiu čia būtų tikrai sudėtinga“, – juokdamasis įspūdžius prisimena Algirdas.
Tačiau planus pailsėti ir pasigrožėti šalimi šiek tiek sujaukė tuo metu pro Naująją Zelandiją slinkę ciklonai. Vienas iš jų, pavadintas Gabrielle, pasiglemžė 11 žmonių gyvybes, o šalį paliko pridaręs nuostolių už beveik 9 mlrd. JAV dolerių.
„Medžiai griuvo, viskas griuvo. Sostinėje skendo namai, automobiliai, kilo potvyniai. Sugriuvo daug namų, buvo tikrai nesmagu. Atšaukti buvo ir skrydžiai buvo atšaukti, eismas sutrikęs“, – savo pirmąją gamtos stichiją kelionėje aplink pasaulį prisimena keliautojas.
O toliau Algirdo maršrutas leidžiasi į Filipinus, po kurių salas vyras dabar ir keliauja.
„Nuostabūs, draugiški, pagalbūs žmonės. Visi sveikinasi, siūlosi padėt, salos – neįtikėtino grožio. Keliai gražūs, šiukšlių daug nėra. Tikrai didžiulis įspūdis“, – dalijasi vyras.
Matyti, kaip Algirdui sekasi keliauti po Aziją galite socialiniuose tinkluose: „Youtube“ kanale „Algirdas Wanders“ ir „Instagram“ paskyroje @algirdas_wanders.
