Pietryčių Azijos šalių gyventojai yra geranoriški ir smalsūs lyg dideli vaikai. Visi kaip susitarę klausia, iš kur atvykai, o išgirdę Lietuvos vardą vėl visi kaip vienas numykia „hm“, tuo parodydami, kad apie tokį kraštą jiems dar neteko girdėti.
Prieš 23 metus su grupe Lietuvos bendražygių keliavome Malaizijai priklausančioje Borneo salos dalyje, bet „tikrojoje“, Malakos pusiasalyje esančioje Malaizijoje dar neteko būti. Nusprendęs šią spragą užpildyti prieš keletą mėnesių nusipirkau lėktuvo bilietus į Malaizijos sostinę Kvala Lumpūrą ir šių metų sausio 20 dieną išskridau į netoli pusiaujo esančią šalį.
Iš Stambulo pakilęs Turkijos avialinijų lėktuvas nusileido Kvala Lumpūre sausio 21 dienos pavakarę, ore be nutūpimo išbuvęs 10 valandų.
Oro uoste už 50 Malaizijos ringitų (apie 11 eurų) nusipirkau vietos SIM kortelę telefonui, kuri ne tik puikiai veikė visoje Malaizijos teritorijoje ir buvo labai naudinga užsakant viešbučius, išsikviečiant taksi ar perkant autobusų bilietus, bet ir leido neribotai bendrauti su Lietuvoje likusiais namiškiais.
Prieš 20 metų negalėjau net pagalvoti apie tai, kad žmona iš Vilniaus telefonu paskambins man į Brunėjų ir aš jai 5 minutes aiškinsiu, kur geriau pastatyti automobilį prie Lengvosios atletikos maniežo Vilniuje laukiant ten sportuojančio anūko.
Per tris savaites autobusais ir taksi pervažiavau beveik visą Malakos pusiasalį iš pietų į šiaurę, aplankiau Penango ir Langkavio salas ir nuvykau į Brunėjaus sostinę Bandar Seri Begavaną. Paprastai visose kelionėse susiplanuoju aktyvų maršrutą, neleidžiantį užsibūti ir nuobodžiauti vienoje vietoje.
Važiuodamas iš oro uosto į miesto centrą pastebėjau, kad gatvėse nedaug automobilių. Taksistas paaiškino, kad dauguma Malaizijos kinų išvyko į provinciją pas giminaičius švęsti savo Naujųjų metų, todėl vairuoti mieste šią savaitę bus lengva ir paprasta. 46 kilometrus iki miesto centro įveikėme greičiau nei per valandą, pervažiavę net keturis mokamų kelių punktus.
Įsikūriau netoli Kvala Lumpūro centro esančiame „Verdant Hill“ viešbutyje ir išėjau pavakarieniauti ir pažiūrėti, kaip atrodo garsusis Bukit Bintango kvartalas, kuriame ištisos gatvės nusėtos barais, restoranais, muzikos klubais, prekybos centrais ir madingų drabužių butikais.
Oras buvo tvankus, apie 19 valandą termometras rodė 27 laipsnius šilumos. Žmonių gatvėje buvo labai daug, o raudonų kiniškų žibintų dar daugiau. Buvo justi Naujųjų metų šurmulys – visi išėjo į gatves pasilinksminti, pasižvalgyti ir pavakarieniauti.
Viena Bukit Bintango gatvių buvo nusėta laikinais restoranėliais ir lauke maistą gaminančių prekeivių palapinėmis. Buvo sunku praeiti pro vienas šalia kito gatvėje sustatytus staliukus, kurie beveik visi buvo užimti.
Radęs laisvą staliuką nuošalesniame restoranėlyje paprašiau neaštrios sriubos ir ryžių, bet kai atnešė patiekalus, sriuba buvo tokia aštri, kad nebuvo įmanoma nuryti.
Išsižvejojau iš dubenėlio kelis žuvies gabaliukus ir suvalgiau su ryžiais. Ir vėliau keliaujant po Malaiziją visuose restoranėliuose reikėjo primygtinai prašyti neaštraus maisto.
Kitą rytą taksi nuvykau į vienos didžiausių pasaulyje Malaizijos naftos ir gamtinių dujų bendrovių „Petronas“ vardu pavadintus bokštus dvynius. Dar Lietuvoje buvau nusipirkęs bilietą internetu, kad nereikėtų stovėti eilėje.
Eilė prie bilietų buvo, bet tikrai ne tokia ilga, kad būtų reikėję jos bijoti. Liftu pasikėlėme ir apžvelgėme miestą iš 46-ojo ir 86-ojo aukštų.
Iki 2004 metų 452 metrų aukščio bokštai dvyniai buvo aukščiausi pastatai pasaulyje, tačiau dabar jie užima tik 20-ąją vietą pagal aukštį, bet lieka aukščiausiais pasaulyje bokštais dvyniais.
Malaizijos sostinėje gyvena apie 2,5 milijono įvairių tautelių gyventojų, o mieste ir jo apylinkėse, vadinamojoje federalinėje teritorijoje, – apie 9 milijonus žmonių. Gyventojų tankį ir skaičių fiziškai suvoki žiūrėdamas į bekraštes betono džiungles, besidriekiančias nuo bokštų dvynių į visas puses, kiek tik akys aprėpia.
Vėliau dar aplankiau nacionalinę Malaizijos mečetę ir kinų miestą. Norint patekti į mečetę reikia tik nusiauti batus ir užsivilkti čia duodamą apsiaustą su gobtuvu. Jokių kitų ribojimų nei vietos žmonėms, nei kitatikiams nėra. Įėjimas į visas Malaizijos mečetes nemokamas.
Iš Kvala Lumpūro autobusu išvažiavau į Malakos miestą, esantį 145 kilometrai į pietus nuo sostinės. Autobuso bilietas iki Malakos kainavo apie 3 eurus.
Apskritai autobusų transportas Malaizijoje yra puikiai išplėtotas. Jie nauji, švarūs, važiuoja tiksliai pagal nustatytą grafiką, o bilietus galima įsigyti internetu. Popierinį bilietą reikėjo pasiimti tik Kvala Lumpūro autobusų stotyje, visur kitur pakako parodyti kelionės patvirtinimą telefone.
Malaizijoje puikiai veikia ne tik autobusų, bet ir taksi sistema. Savo telefone įdiegiau vietos pavėžėjimo paslaugų programėlę ir puikiausiai naudojausi visos kelionės metu, dažnai nesuvokdamas, kaip taksistui apsimoka vežti keleivį 20–25 kilometrus vos už 5–6 eurus.
Degalai Malaizijoje nebrangūs (apie pusę euro už litrą 95 markės benzino), o taksi vairuotojų daug, konkurencija didžiulė – tai leidžia keleiviams pigiai ir patogiai važinėti visoje šalyje.
Malajiečiai kolonijinį miestą, priklausiusį portugalams, olandams, britams ir japonams, vadina Melaka. 2008 metais Melaka įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Melakos miestas turistų mėgstamas dėl išskirtinės istorijos ir architektūros. Į UNESCO paveldą įtraukta miesto dalis atrodo išties įspūdingai. Dalis senamiesčio restauruota, bet dalis – dar ne. Ir ta nerestauruotoji dalis atrodo įdomiau negu atnaujinta.
Mano kelionės metu sausio pabaigoje ir vasario pradžioje visi istoriniai pastatai be saiko ir skonio buvo apkarstyti raudonais kiniškais žibintais, mieste triukšmavo daug kinų, tebešvenčiančių savo Naujuosius metus.
Turistai po miestą buvo vežiojami išpuoštomis velokarietomis su muzikos kolonėlėmis, garsiai grojančiomis kinų, bet dažnai ir seną vakarietišką muziką – „Boney M“ ar ABBA.
Iš Melakos autobusu grįžau į Kvala Lumpūrą, o iš ten kitą rytą išvažiavau į Taman Negaros nacionalinį parką. Po 4 valandų kelionės autobusu ir dar valandos važiavimo taksi atvykau ir apsigyvenau „Balai Serama“ svečių namuose, kurie yra keli kilometrai nuo Taman Negaros parko.
Viešbučio šeimininkai savo automobiliu paslaugiai vežioja turistus iki parko ir atgal, kada tik šie užsimano. Mane taip pat nuvežė iki upės, per kurią persikėlus valtimi patenkama į nacionalinio parko teritoriją.
Valtys per upę be perstojo zuja pirmyn atgal mielai plukdydamos turistų grupes ar pavienius keliautojus. Perkėlimas į vieną pusę kainuoja vos 1 ringitą (20 euro centų). Parko mokestis – 5 ringitai, arba šiek tiek daugiau nei euras.
Aš skubėjau, nes norėjau suspėti pereiti lajų taku, kuris uždaromas 15 valandą, o kitą dieną, penktadienį, kaip paaiškėjo, visai nedirbo. Suspėjau atbėgti iki lajų tako likus 6 minutėms iki jo uždarymo.
Lajų takas – tai 400 metrų ilgio kabamasis tiltas, įrengtas aukštai tarp medžių kamienų virš džiunglių, pelkių ir upelių. Einant tiltas siūbuoja į abi puses lyg sūpynės, sukeldamas aukštai virš žemės einančiam turistui adrenaliną.
Taman Negaros parkas, užimantis per 4 tūkstančius kvadratinių kilometrų tankiomis džiunglėmis virtusių lietaus miškų, puikiai įrengtas turistams. Iki visų lankomų objektų čia veda mediniai takai, be kurių per pelkėtas ir tankiai augalija apžėlusias džiungles eiti nebūtų įmanoma.
Pasivaikščiojęs po džiungles grįžau į svečių namus, trumpai pailsėjau, o po vakarienės išvykome į naktinę ekskursiją po parką.
Gidas, pasišviesdamas specialiu fluorescuojančiu žibintuvėliu, padedančiu išryškinti vešlioje augalijoje pasislėpusius įvairius naktinius vabzdžius, vorus ar skorpionus, rodė ir pasakojo apie čia tarpstančias augalų, vabzdžių ir gyvūnų rūšis, o mes atidžiai klausėmės ne tik jo, bet ir mūsų ausiai neįprastų naktinių džiunglių garsų.
Pasirodo, džiunglės naktį kupinos gyvybės ir įmantriausių garsų.
Vešlia džiunglių augalija gėrėjausi ir kitą dieną, kai persikėlęs per upę pusdienį vaikščiojau parko takais. Nuėjau iki gyvūnų regyklos, šalia kurios parko darbuotojai padeda akmens druskos ir taip privilioja laukinius gyvūnus į apžvalgos aikštelę, o turistui reikia tik tyliai sėdėti medinėje regykloje ir laukti ateinančių žvėrių.
Įkopiau į aukščiausią parko kalvą, nuo kurios atsiveria vešlių džiunglių panorama. Po pietų pradėjo lyti, ir aš džiaugiausi, kad suspėjau viską apkeliauti dar prieš prasidedant lietui.
Kitą dieną iš svečių namų mikroautobusu išvykau į Kamerono aukštumas. Tana Ratos miestelį Kamerono aukštumose pasiekėme tik apie 15 valandą po pietų. Porą valandų pasivaikščiojau po labai gyvą, turistams pritaikytą miestelį, kur kiekviename žingsnyje yra kavinės ir parduotuvės, viešbučiai ir nakvynės namai. Buvo savaitgalis, todėl itin gausu turistų, keliuose susidarė automobilių spūstys.
Turistai mėgsta Kamerono aukštumas dėl ten žaliuojančių arbatos plantacijų ir apsamanojusių miškų. Mums lankantis Kamerone lijo lietus ir buvo vėsu. Termometras rodė tik 17 laipsnių šilumos, o lietus dar padidino jutiminį šaltį.
Apvažiavę arbatos plantacijas, aplankę arbatos fabriką ir paragavę arbatos vaikščiojome po šlapią samanų mišką, slidžiais laiptais užkopėme į aukščiausią – 2030 metrų – Kamerono viršūnę.
Iš Kamerono aukštumų autobusu išvykau į Penango salą, kurioje praleidau dvi su puse dienos. Turistus traukia daugiakultūrė salos sostinė Džordžtaunas, kuriame kolonijiniai britų statiniai susipina su kinų šventyklomis ir musulmonų mečetėmis, ir gelsvo smėlio paplūdimiai.
Modernusis Džordžtaunas stebina daugiaaukščiais pastatais, didžiuliais prekybos centrais ir garsiuoju Penango funikulieriumi, pakeliančiu turistus į 833 metrų aukščio kalvą, nuo kurios atsiveria didinga senojo ir modernaus miesto panorama.
Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą Džordžtauno senamiestis įtrauktas dėl daugybės kultūrinių ir istorinių objektų, atspindinčių malajų, kinų, indų ir Europos daugiau negu 500 metų kultūrą bei architektūrą.
Iš Penango išvykau į turistų rojumi vadinamą Langkavio salą, esančią visai šalia Tailando. Langkavio archipelagą sudaro 99 vešlia augalija apžėlusios salos su ilgais smulkaus balto smėlio paplūdimiais, šalia jų įrengtais viešbučiais ir parduotuvėmis be muito mokesčių.
Didelį įspūdį paliko Mainango kalnas, į kurį pakylama keltuvais, sklendžiančiais virš žemai nusidriekusių įspūdingų slėnių ir šlaitų, užimančių kvapą bent kiek aukščio bijantiems keliautojams. Pakilus į 708 metrų aukščio kalno viršūnę atsiveria stulbinanti aplinkinių salų panorama.
Kitą dieną apžiūrėjau Langkavio salą važinėdamas po ją išsinuomotu motoroleriu, kainuojančiu 40 ringitų, arba 8,7 euro parai. Na, ir, žinoma, labai maloniai nuteikė ypač šiltas Malaizijos įlankos vanduo, iš kurio net nesinorėjo išlipti.
Puikias maudynes ne tik Langkavyje, bet ir visoje Pietryčių Azijoje apkartina tiesiai į vandenyną išleidžiamų nevalytų nuotekų vaizdas ir kvapas.
Pirmą kartą su šiuo reiškiniu tiesiogiai susidūriau 2020 metais keliaudamas po Indiją, kai Mumbajuje pamačiau Neries upės dydžio kanalus, išleidžiančius į vandenyną dvokiančias, tik mechaniškai apvalytas nuotekas.
O gausios mumbajiečių minios maudosi vandenyne šalia miesto. Tuomet mane sukrėtė mintis, jog niekas neinformuoja gyventojų, kad jie maudosi ne vandenyne, o praskiestose savo nuotekose.
Langkavyje taip pat teko stebėti vandenyno taršą nevalytomis nuotekomis, tik mažesnio masto negu Indijoje. Paradinė visų salos viešbučių pusė yra išblizginta ir išpuoselėta, bet pačiame viešbučio teritorijos pakraštyje lengva pastebėti ir užuosti dvokiančius upelius, tekančius tiesiai į vandenyną.
Dieną, kai paplūdimiais vaikšto daug turistų, tie upeliai šiek tiek skaidresni ir vandens kiekis juose nedidelis. Bet naktį, kai paplūdimiais beveik niekas nevaikšto, išskyrus tokius smalsuolius kaip aš, tie upeliai virsta plačiais dvokiančiais kanalais.
Vienas svarbesnių mano kelionės tikslų buvo aplankyti mažai žinomą egzotiškąjį Brunėjaus sultonatą, esantį Borneo salos šiaurinėje dalyje. Apie 450 tūkstančių gyventojų turinčią, naftos bei dujų ištekliais garsėjančią nedidelę valstybę valdo 77 metų Brunėjaus sultonas jo didenybė Haji Hassanalas Bolkiahas.
Šalies sultonas jis jau 56 metus, nuo 1967-ųjų. Jo didenybė – ne tik sultonas, bet ir premjeras, gynybos, finansų ir ekonomikos, užsienio reikalų ministras, aukščiausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas ir netgi nacionalinio universiteto rektorius.
Jo turtas vertinamas maždaug 24 milijardais eurų, todėl sultonas galėjo sau leisti į 50-ąjį gimtadienį pasikviesti amerikiečių dainininką Michaelą Jacksoną (1958–2009), o į sūnaus vestuves – taip pat JAV žvaigždę Whitney Houston (1963–2012).
Tačiau dar labiau sultonas išgarsėjo pasaulyje 2019 metais priimtu baudžiamuoju kodeksu, kuris už homoseksualius lytinius santykius baudžia mirties bausme, užmėtant nusikaltėlį akmenimis, už vagystę – amputuojant galūnę, o už abortą – viešai nuplakant. Net viduramžiais tokios bausmės būtų atrodžiusios barbariškai.
Bet jeigu nesigilini į istoriją, jau lėktuvui leidžiantis pastebi, kad Brunėjaus sostinė Bandar Seri Begavanas turi savo veidą ir skiriasi nuo kitų Pietryčių Azijos miestų.
Namai čia turtingesni ir tvarkingesni negu Malaizijoje. Tik vėliau detaliau susipažinus su sostine paaiškėja, kad turtingesni ir tvarkingesni yra tik sultonui ir valdžios institucijoms priklausantys pastatai, o paprasti žmonės gyvena daug kukliau.
Sultonas savo tėvo garbei pastatė didingą mečetę sostinės centre, bet daug didesnę ir įspūdingesnę – savo paties garbei. Abi mečetes galima laisvai lankyti – tai tikri rytietiškos architektūros šedevrai.
Ne mažesnį įspūdį palieka ir pačiame miesto centre esantis Kampong Ajero vandens rajonas. Tai – sostinės Bandar Seri Begavano dalis, įsikūrusi Brunėjaus įlankos pakrantėje, prie Brunėjaus upės žiočių.
Šis rajonas sudarytas iš 42 kaimų, kuriuose pastatai įrengti ant polių ir tarpusavyje sujungti mediniais tiltais. Pastaruoju metu vandens kaimų gyventojai palaipsniui persikelia gyventi į patogesnes gyvenvietes sausumoje. Dabar Kampong Ajere gyvena apie 10 tūkst. žmonių, nors prieš 30 metų jų čia buvo keturis kartus daugiau.
Rajoną galima apiplaukti laivu – tokias paslaugas už 15 Brunėjaus dolerių (10,5 euro) siūlo daugybė valtininkų, turistų laukiančių pakrantėje.
Rajonas ant vandens turi kelias mokyklas, mečetę, restoranus, čia atvesta elektra ir vandentiekis. Tik nuotekų šalinimo sistemos nėra, tad tūkstančiai jo gyventojų gamtinius reikalus atlieka tiesiog į upę.
Paskutinę savo atostogų dieną pasiderėjęs su taksistu už 20 Brunėjaus dolerių (14 eurų) nuvykau į septynių žvaigždučių „Empire Brunei“ viešbutį, esantį 23 kilometrai nuo miesto centro.
Apžiūrėjęs ant vandenyno kranto stovintį prabangų viešbutį paprašiau, kad parodytų kambarį, pasivaikščiojau aplink didžiulį baseiną, paklausiau, ar galiu išsimaudyti puikiame paplūdimyje, kuriame visai nebuvo žmonių.
Apsaugos darbuotojas atsakė, kad jis to daryti nerekomenduotų, nes yra viena problemėlė – paplūdimyje apsigyveno krokodilai. Noras maudytis man iš karto praėjo ir supratau, kodėl toks puikus paplūdimys visai nelankomas žmonių.
Popiet grįžau į Bandar Seri Begavaną, o kitą dieną iš viešbučio išvykau į tvarkingą ir erdvų tarptautinį oro uostą, iš kur išskridau į Kvala Lumpūrą.
Tą patį vakarą Turkijos oro linijų lėktuvas, nenusileisdamas 11 valandų, nuskraidino mane kartu su keliais šimtais keleivių iki Stambulo, o po poros valandų kitas lėktuvas parskraidino į Vilnių.
