Kaišiadorių autobusų stotyje nėra nė vieno autobuso, kuris vyktų į Lietuvos sostinę, nes kasdien kursuoja kursuoja daug traukinių, kurie pasiekia Vilnių.
Daugiau nei 8 tūkstančius gyventojų turintys Kaišiadorys galbūt nėra tas miestas, į kurį trauktų turistų minios, tačiau apsilankymas čia gali pažerti naujų įspūdžių.
Vienu metu kaišiadoriškiai buvo vadinami net trakėnais. Mat Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, Kaišiadorys tapo Trakų apskrities centru, todėl atvykęs į šį miestą prezidentas Antanas Smetona kreipdamasis sakydavo: „Brangūs trakėnai“.
Istorikas ir kelionių vadovas Aurelijus Balčiūnas prisipažino, kad niekur kitur nenorėtų gyventi – tik Kaišiadoryse, nes tai jo gimtasis miestas. Balčiūnų giminės šaknys Kaišiadoryse siekia ne vieną kartą, o pirmoji čia persikėlė dar 1938 metais Aurelijaus senelė.
Katedros statyba truko ketvirtį amžiaus
Daug istorinių aplinkybių susiklostė taip, kad tarp Vilniaus ir Kauno įsikūrusiam miestui teko ne tik svarbaus geležinkelių mazgo, bet ir piligrimus traukiančio centro vaidmuo.
1934 metais čia iškilo dviaukštis savivaldybės pastatas, po jo stogu tilpo bankas, policija. Neseniai rekonstruota aikštė tapo viena gražiausių miesto vietų.
Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas A.Balčiūnas pasakojo, kad neogotikinė Kristaus Atsimainymo katedra čia atsirado atsitiktinai.
1912 metais pradėjus bažnyčios statybas niekas negalėjo įsivaizduoti, kad Kaišiadorys taps vyskupijos centru. Statant bažnyčią, projektas kelis kartus buvo tobulinamas.
„Iš pradžių bažnyčia turėjo būti geltonų plytų, tai rodo dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradėtos mūryti sienos. Prasidėjus karui, niekas apie statybas negalvojo, o geltonos plytos buvo išvogtos“, – pasakojo A.Balčiūnas.
Tik 1922 metais buvo apsispręsta baigti bažnyčios statybą. Kadangi ji buvo neogotikinio stiliaus, nutarta, kad gražiau žiūrėtųsi, jei būtų raudonų plytų. 1926 metais Kaišiadorys tapo vyskupijos centru, todėl reikėjo ne įprastos bažnyčios, o katedros.
Dėl šios priežasties prie bažnyčios buvo prilipdytos dvi koplyčios, Kristaus Atsimainymo katedros statyba truko net 25 metus – tik 1936 metais ji buvo pašventinta.
Šioje katedroje palaidotas arkivyskupas, kankinys, palaimintasis Teofilius Matulionis (1873–1962).Vienoje koplyčioje yra saugomas sarkofagas su jo palaikais, o kitoje – Dievo Gailestingumui skirtas vienas pirmųjų pagal Vilniuje gyvenusios vienuolės mistikės Faustinos Kovalskos (1905–1938) regėjimą nutapytas paveikslas.
Dekoratorius mirė statydamas altorių
Katedros dekoravimu rūpinosi prieškaryje garsūs interjero meistrai Jakševičiai, tapę menininkų dinastija. Architektas, skulptorius, dailininkas Vincentas Jakševičius (1873–1936) netgi mirė, kurdamas Gegužinės bažnyčios altorių ir palaidotas Kaišiadoryse.
Visa Jakševičių giminė daug prisidėjo prie Lietuvos bažnyčių dekoravimo.
Vincentas Jakševičius su savo tėvu skulptoriumi Aleksandru ir sūnumis skulptoriais, dailininkais Silvanu ir Adomu projektavo, įrenginėjo altorius Lietuvos bažnyčiose, lipdė šventųjų skulptūras, piešė altoriuose paveikslus, tapė bažnyčių sienas.
„Jakševičiai keliavo po visą Lietuvą ir turėjo didelį pasisekimą, nes prieškario Lietuvoje bažnyčios dekoratorių niekas neruošė“, – pasakojo A.Balčiūnas.
Silvanas Jakševičius garsėjo dekoravimo auksu darbais, o jo brolis Adomas – ąžuoliniais baldais, kurie puošia ir Kaišiadorių katedrą.
Daug Jakševičių darbų yra ne tik Kaišiadoryse, bet ir Panevėžio katedroje, Švėkšnos, Ukmergės, Balninkų, Gegužinės, Alantos, Joniškio bažnyčiose.
Kilmingo totoriaus pavardė skamba arabiškai
Vaikštant po Kaišiadoris, tenka kirsti geležinkelį, kuris padalina miestą į dvi dalis. Senoji Kaišiadorių miesto dalis yra įsikūrusi prie geležinkelio stoties, iki šiol yra išlikę mediniai namai, kuriuose buvo apsistoję geležinkelio statytojai.
Nors geležinkelio tiesimas daug prisidėjo prie miesto augimo, tačiau yra daug neaiškumų.
Ilgą laiką, net iki 2000-ųjų, kaišiadoriečiai spėliojo, kodėl Kaišiadorys yra Kaišiadorys.
„Nežinojo, nes niekas nebuvo aptikęs istorinių šaltinių, savo miesto istoriją siejome su 1862 metais, kai pravažiavo pirmasis traukinys, kuris netgi nesustojo mūsų mieste“, – pasakojo A.Balčiūnas.
Tačiau norint suprasti, kodėl Kaišaidorys tapo Kaišiadorimis, reikėtų nusikelti į XVI amžių. Mat miesto vardas turi arabišką kilmę, nes siejamas su kilmingu totoriumi, gyvenusiu šiose apylinkėse.
Tai Chašaidaras Mamulevičius. Jo vardas yra darinys iš dviejų arabiškų vardų Hadži (Chadži) – lietuviškai „į Meką“ ir Haidar – „liūtas“. Dar 1590 metais buvo paminėta gyvenvietė Košeidarova, o vėliau gavo Kaišiadorių pavadinimą.
Prie legendos prisidėjo ir bėgių tiesimas
Geležinkelio statybos taip pat davė legendą apie miesto pavadinimą, nes tiesiant bėgius čia dirbo daug atvykėlių iš Rusijos. Vietiniai stebėjosi statybomis ir klausinėdavo, ką čia daro.
Galbūt dėl šios priežasties miestas turėjo ne vieną pavadinimą, o buvo vadinamas Košedarai, Kašedarai, o 1926 metais – Kaišedorys.
„Vaikystėje ilgai girdėdavau, kaip netolimų apylinkių gyventojai atvykdavo į Kašedarus“, – prisiminė A.Balčiūnas.
Geležinkelis skatino miesto augimą. Bet XIX amžiuje teisiant Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelį, stoties čia nebuvo, niekas apie Kaišiadoris tada netgi negalvojo, o arčiausiai stotis buvo Lentvaryje.
Kai Liepojos uoste XIX amžiaus antroje pusėje vietiniai pirkliai ėmė sukti galvą, kaip intensyviau naudoti neužšąlantį uostą ir apsirūpinti kroviniais, kilo mintis iš Liepojos nutiesti geležinkelį iki Vilniaus. Taip buvo pasirinkti Žasliai, kuriuose nauja atšaka galėtų jungtis jau prie nutiesto geležinkelio.
Bet atvykus projektuotojams į Žaslių, paaiškėja, kad čia netinkamos gamtinės sąlygos, nes trukdė didelis ežeras, pelkynas, todėl buvo pasirinkti Kaišiadorys.
Taip netikėtai šis miestas tapo geležinkelio mazgu, o Liepojos linijos kūrėjai čia pastatė garvežių depą, dviaukštį stoties pastatą, kuris atsidūrė tarp dviejų skirtingų atšakų, viena ėjo Kauno ir Karaliaučiaus link, o kita – Liepojos kryptimi.
1919 metais liepos 6-ąją iš Kaišiadorių į Radviliškį išvyko Nepriklausomos Lietuvos pirmasis traukinys.
Tai buvo didelis įvykis, bet išliko nedaug žinių apie tai. Skaitydamas užrašytus Baisogalos gyventojų atsiminimus, A.Balčiūnas rado, kad beveik visi šio miestelio gyventojai susirinko į geležinkelio stotį, bet buvo didelis nusivylimas – sustojus traukiniui ir iš jo išlipus specialistams, nė vienas jų nekalbėjo lietuviškai.
Tarpukaryje Kaišiadorys turėjo ne tik svarbų geležinkelio mazgą, bet ir ne vieną bendrovę, pavyzdžiui, čia būdavo gaminami klijai. Klijų fabrikas veikė iki Nepriklausomybės atkūrimo pradžios. Galvijų kaulai atkeliaudavo iš įvairių mėsos kombinatų. Tai buvo seniausia įmonė šiose apylinkėse, nes dar vokiečiai ją buvo įkūrę kaip krakmolo fabriką.
Veikė alaus fasavimo įmonė, limonado fabrikas, ne viena fotoateljė, sinagoga, bet neišliko nė vienos nuotraukos, kaip ji atrodė.
Atkurta medinė sinagoga
Verta pasižvalgyti ir po Kaišiadorių apylinkes. Netoli esančiuose Žiežmariuose neseniai atkurta medinė sinagoga, kuri statyta XIX amžiaus viduryje.
Joje yra ne 12, o 18 langų. Jų yra netgi daugiau nei reikalauja judaizmo religiniai įstatymai (halacha).
Rekonstruotoje sinagogoje veikia fotografijos paroda, pasakojanti apie tai, kaip varganai atrodė šie maldos namai, kuriuos pavyko išgelbėti nuo sunykimo. Iš sienojų suręsta sinagoga – tai viena iš keturiolikos medinių sinagogų, išlikusių Lietuvoje.
Yra duomenų, kad XIX amžiuje Žiežmariuose buvo trys sinagogos, nes didesnę dalį gyventojų sudarė žydai. Sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir mokymo ir bendruomenės gyvenimo centras.
Prikelta naujam gyvenimui Žiežmarių sinagoga tapo kultūros židiniu, nes čia vyksta daug renginių, koncertų, organizuojamos parodos.
Rumšiškių bažnyčią perkėlė po rąstą
Dar vienas išsaugotas unikalus pastatas Kaišiadorių apylinkėse yra senoji Rumšiškių šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Tai liaudiškos architektūros XVIII amžiaus statinys, kurį pavyko išgelbėti. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje, statant Kauno hidroelektrinę, bažnyčia ir varpinė buvo perkeltos į naują vietą – Nemuno viršutinę terasą.
„Tai unikalus architektūrinis paminklas, kito tokio nėra Lietuvoje. Senosios bažnyčios rąstai buvo išardyti ir sunumeruoti, o vėliau surinkti“, – pasakojo A.Balčiūnas.
Vėliau paaiškėjo dar vienas netikėtumas – perkeltos bažnyčios rūsyje buvo aptiktas šaltinis. Kad lankytojai galėtų paragauti šio šaltinio vandens, planuojama rūsio patalpas suremontuoti ir atverti duris visiems.
Netoli bažnyčios stovi paminklas poetui, vyskupui, lietuvybės puoselėtojui Antanui Baranauskui (1835–1902). Rumšiškėse mokydamasis raštvedybos poetas sukūrė lenkiškai pirmuosius savo eilėraščius, rašė dienoraštyje, kuriame svarstė apie savo pašaukimą.
Dar vienas paminklas prie bažnyčios yra skirtas kunigui saleziečiui Jonui Žemaičiui (1904–2001). Labdaringa veikla garsėjęs dvasininkas buvo išsilavinęs žmogus, apdovanotas įvairiais gabumais.
Prieškaryje J.Žemaitis išvyko studijuoti į Italiją, kur baigė gimnaziją, licėjų ir filosofijos, pedagogikos, teologijos studijas tarptautiniame Turino institute. 1934 metais Turine lietuvis buvo įšventintas kunigu.
1934-aisiais J. Žemaitis grįžo į Lietuvą, kurį laiką gyveno pas saleziečius Vytėnuose, ėjo mokytojo ir ekonomo pareigas, vėliau buvo vikaru Saldutiškio bažnyčioje.
1940–1946 metais kunigas J.Žemaitis buvo netoli Vilniaus esančių Laurų vaikų namų direktorius. Antrojo pasaulinio karo jam pavyko išgelbėjo apie 100 žydų vaikų, už tai buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Prisiminęs savo pažintį su J.Žemaičiu, kelionių gidas A.Balčiūnas pasakojo, kad nebuvo tokio žmogaus, kuriam šis dvasininkas nepaliktų didelio įspūdžio:
„Jei kunigas ko nors imdavosi, tai darydavo iš širdies, jis mokėdavo visus uždegti savo idėjomis ir jas įgyvendinti, o jei sakydavo „Ne“, tai būdavo nukirsta kaip kirviu.“
