TOP 12 vietų, legendomis apipintame Vilniuje: persmelktos istorijos, bet mažai kam žinomos

Pilaitės dvaro sodybos išplanavimas susiformavo XVII amžiaus pabaigoje, sunykus ant kalvos XVI a. pradžioje LDK didikų Astikų pastatytai piliai. Dvaras po Astikų priklausė didikams Glebavičiams, Gorskiams. XVII a. viduryje jis atiteko jėzuitams.

Po Jėzuitų ordino panaikinimo Pilaitė atiteko 1775 m. Seimo įsteigtai Edukacinei komisijai. XVIII a. pab. – XIX a. pr. dvaras buvo atiduotas valdyti bajorui T. Kukevičiui. Jo valdymo metu, nekeičiant planinės struktūros buvo perstatyti ir pastatyti nauji gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, išvystyta rekreacinė dvaro dalis, įrengtas parkas, išplėsti sodai.

1827 m. Pilaitės dvarą nupirko Vilniaus universitetas. Čia vadovaujant profesoriui M. Očiapovskiui, tais pačiais metais pradėtas steigti pirmasis Lietuvoje Agronomijos institutas. Pilaitės mokomajam ūkiui paskirtas vadovauti profesorius M. Fričinskis. Pilaitės dvaro sodyboje mėgdavo ilsėtis Vilniaus universiteto profesūra. Čia kurį laiką gyveno ir rašytoja O. Radvilaitė – Mostovska (apie 1762–1833), parašiusi apysaką „Pilaitės vaiduoklis“. 1929 m. prie Pilaitės Agronomijos instituto Vilniaus universiteto vadovybė leido perkelti parapinių mokyklų mokytojų ir vargonininkų seminariją, nuo 1819 m. veikusią prie universiteto. Mokslinių tyrimų ūkio ir seminarijos nespėta sukurti.

1832 m. Nikolajaus I reskriptu Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o Pilaitės dvaras 1833 m., perduotas Liaudies Švietimo ministerijos žinion. Pilaitės dvarą su visais pastatais nuo 1833 m. iki 1860 m. išsinuomojo ir činčo teisėmis valdė tas pats agronomas Mykolas Fričinskis (1792–1859). Mirus M. Fričinskiui, dvaras testamentu atiteko sūnėnui K.Fričinskiui. Jo valdymo metu Pilaitė gerokai nuskurdo.

Jau XIX a. devinto dešimtmečio pradžioje jis priklausė Polozovams. 1881 m. našlė E. Polozova Pilaitės dvarą pardavė bendron nuosavybėn broliams baronams Dovydui ir Augustui Gvidonui Hugo Bolto fon Hogenbachams. Mirus 1891 m. Dovydui Hogenbachui, jo valdyto dvaro dalis atiteko broliui Augustui Gvidonui. Dabar išlikusių neoklasicistinių Pilaitės dvaro rūmų statytojai buvo Hogenbachai, kurie dvarą valdė 1881 -1913 metais.

Pirklys Arsenijus Pimenovas su žmona Stefanija Pilaitės dvarą iš pastarojo įsigijo 1913 m. Pimenovų šeima 1921 m. dvaro žemes ir pastatus pasidalino. Petrui Pimenovui priklausė 107 ha žemės, vandens malūnas su tvenkiniu ir dar 3 trobesiais.

1940 m. dvaro pastatai ir jo žemės nusavintos sovietų valdžios. Ilgą laiką dvare buvo Buivydiškių tarybinio ūkio-technikumo pagalbinis ūkis. Po 1990 m. dvaro sodybos pastatai privatizuoti.

Galite aplankyti ir kepurinį medinį malūną, įsikūrusį buvusio Pilaitės dvaro teritorijoje.

Serpantinas – tai kalnuotųjų vietovių kelias. Kadangi kelias eina kalnų šlaitu, tai būna siauras, smarkiai vingiuotas ir besitęsiantis šimtus kilometrų, nes padarytas su nedidele įkalne.

Tuputiškių kelio serpantinas – vienintelis Lietuvoje. Nei ilgiu, nei aukščiu jis negali lygintis su kalnų serpantinais, bet vingių staigumu tikrai jiems nenusileidžia. Akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, nutiestas XX a. pradžioje, sujungė Aukštutinį ir Žemutinį Pavilnį – kaip geležinkelininkų gyvenvietę, pradėtą statyti 1908 m.

1997 metais serpantinas įtrauktas į Kultūros paveldo objektų sąrašą.

Muitinės muziejus įsteigtas 1994 metais. Jame kaupiama ir saugoma istorinė, dokumentinė ir kitokia medžiaga, susijusi su muitinės istorija. Nuo muziejaus veiklos pradžios jo fonduose sukaupta daugiau kaip 7 tūkst. įvairių eksponatų. Apie 3 tūkst. jų naudojama nuolatinėse ekspozicijose. Iš viso veikia keturios ekspozicijos.

Pirmojoje iš jų galima susipažinti su muitinės istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Rusijos imperijos laikotarpiais bei 1918 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lankytojams bus įdomu pamatyti minėtų laikotarpių eksponatus, tarp jų − dokumentus, autentišką carinės Rusijos bei Prūsijos pasienio stulpą, nuotraukas, atvirukus, pasakojančius apie muitinių, pasienio perėjimo punktų veiklą. Dėmesį patrauks "šventosios kontrabandos" stendas, kuriame eksponuojama medžiaga, susijusi su lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, 1920 m. stulpelio demarkacinei linijai žymėti kopija, 1922−1923 m. Memelio krašto Kantvainių pasienio muitinės lenta, vieno iš tarpukario muitinės vadovų − A. Dantos vyriausybiniai apdovanojimai, tarpukario laikotarpio muitininko uniforma ir kiti įdomūs eksponatai.

Antroji ekspozicija apima laikotarpį nuo 1940 m. birželio mėnesio, kai Sovietų valstybės kariuomenei okupavus Lietuvą jos muitinės veikla buvo nutraukta. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų valstybės okupacinis periodas truko iki 1990 m. Tada Lietuvos valstybės teritorijoje veikė sovietinės muitinės. Ekspozicija supažindina su sovietinės kariuomenės, omonininkų agresija prieš atkurtos Lietuvos nepriklausomybę, muitinės postų užpuldinėjimais bei tragiškais 1991 m. liepos 31 d. įvykiais Medininkų pasienio poste. Medininkų tragedijos aukas − muitininkus A. Musteikį, S. Orlavičių, R. Rabavičių, sunkiai sužeistą T. Šerną, greito reagavimo rinktinės „Aras“ pareigūnus M. Balavaką ir A. Juozaką, kelių policijos darbuotojus J. Janonį ir A. Kazlauską bei 1991 m. liepos 19 d. Krakūnų pasienio poste nužudytą Šalčininkų pasienio užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininką G. Žagunį primena demonstruojami asmeniniai daiktai, dokumentai ir nuotraukos. Dėmesio verti ir autentiški Lietuvos muitinės bei pasienio postų registracijos žurnalai, kuriuose gausu įrašų apie nuolatines agresorių provokacijas ir puldinėjimus.

Trečioji ekspozicija pasakoja apie muitinės veiklą po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir po 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą. Lankytojai gali pamatyti peršautą Lietuvos Respublikos vėliavą, kabojusią Lavoriškių poste, pirmąsias Lietuvos pareigūnų − Savanorių krašto apsaugos tarnybos, muitinės, pasienio policijos, dabartinę muitininko ir mobiliosios grupės specialiąją uniformas, dabartinio Lietuvos pasienio stulpo kopiją, plombas ir plombavimo priemones. Išskirtinį dėmesį patraukia jūriniame konteineryje demonstruojami sulaikyti kontrabanda gabenti daiktai. Ne vienas nustebs pamatęs, kaip išradingai kontrabandininkai geba slėpti nelegaliai gabenamas prekes.

Ketvirtojoje ekspozicijoje galima pasigrožėti iš daugelio pasaulio šalių įvairiomis progomis gautais įdomiais suvenyrais ir dovanomis. Nepraleiskite galimybės pabuvoti viename iš nedaugelio muziejų, kur kai kuriuos eksponatus ne tik galima, bet ir būtina liesti. Interaktyvios eksponatų paieškos, patraukliai pateikta informacija kompiuteriuose su jutikliniais ekranais, filmuota vaizdo medžiaga, į judesį reaguojančios garso sistemos ir kitos šiuolaikinės technologijos padės pažinti Lietuvos muitinės istoriją iš arti.

Vanduo kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Verkių dvaro energijos šaltiniu. XIX a. dvarininkų įrengtą keturių tvenkinių kaskadą jungė vandeningas bevardis upelis, kadaise vadintas Verkės, vėliau Baltupio vardu.

Trijų šio upelio tvenkinių vandens ištekliai buvo naudojami vandens jėgainėms. Pirmuosius du malūnus prie šio upelio tvenkinių suprojektavo Laurynas Gucevičius.

Arčiausiai Neries stūksantis malūnas buvo pastatytas jau XIX a. antrojoje pusėje. Tai – vienas iš Verkių regioninio parko išlikusių architektūros paminklų.

Iki Pirmojo pasaulinio karo malūno girnas suko vanduo, vėliau iki 1975 metų – elektra. Per 1984 metų gaisrą apdegė malūno stogas ir vidaus įrenginiai, išplėštas ir nusiaubtas jis virto valkatų lindyne.

1999 metais po rekonstrukcijos, Verkių vandens malūnas buvo prikeltas naujam gyvenimui – savo duris atvėrė nuolatiniams restorano lankytojams. Šiandien restorano interjerui unikalumo teikia išsaugotos senojo malūno detalės bei girnos, o europietiškas valgiaraštis išsiskiria gardžiais tarpukario Lietuvos smetoniškais patiekalais.

Verkių regioninis parkas negali pasigirti dideliais aukščių skirtumais, kaip Pavilnių, todėl ir kalvų bei reginių gausa. Bet Verkiai garsėja daugybe vandens telkinių ir jų grožiu, kuriais galima pasigrožėti nuo ant Balsio ežero rytinio kranto įrengtos regyklos.

Nuo jos atsiveria vaizdas į Žaliuosius ežerus ir mėlynus jų vandenis bei aplinkui plytinčius miškų masyvus.

Gailestingumo Motinos seserys, kurių vienuolijai priklausė ir šv. Faustina, į Vilnių atvyko 1908 m. ir Antakalnyje įsteigė vienuolyną. Seserys globojo buvusias kalines, moralinio elgesio problemų turinčias merginas, nuteistas nepilnametes, rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Vienuolynui taip pat priklausė didelis sodas, kurio keletas obelų išlikusios iki šių dienų.

Šv. Faustina daugelį apreiškimų patyrė gyvendama vienuolyno namuose Vilniuje.

Išlikęs vienintelis vienuolyno namas, kuriame gyveno šv. Faustina, buvo restauruotas. Atkurtoje šv. Faustinos celėje gerbiamos jos ir pal. M. Sopočkos relikvijos. Kiekvieną dieną 15 val. kalbamas Gailestingumo vainikėlis, kuris buvo padiktuotas šiame vienuolyno name 1935 m. rugsėjo 13–14 d. Gailestingumo vainikėlio tekstas lietuvių kalba buvo aprobuotas 1942 m. tuomet Vilniaus arkivyskupo padėjėju dirbusio vyskupo Mečislovo Reinio.

40 cm dydžio bronzos bareljefas, sukurtas Romo Kvinto, yra matomas praeiviams ant „Novotel“ ir verslo centro pastato sienos (iš Vilniaus g. pusės).

2013 m. birželio mėnesį atidengta skulptūra vadinama „Sėkmės pilvu“, mat ją paglostę iniciatyvūs ir verslūs žmonės gali tikėtis sėkmės.

Kalno pavadinimas Altana yra kilęs iš italų kalbos žodžio altano, reiškiančio terasą ant stogo ar pavėsinę. Kalnas yra dešinėje Vilnios pusėje ir į pietryčius nuo Bekešo ir Trijų kryžių kalnų. Nuo kalno viršūnės atsiveria nuostabi Vilniaus panorama.

Vilniaus miesto gyventoja Melanija Dluska apie 1932–33 metus ant šios kalvos viršūnės pastatė aštuoniakampį pastatą, pavadintą altana. Pasak dokumentų, jame jos vyras augino pietų vaisius ir egzotinius augalus. Išlikusiuose dokumentuose teigiama, kad Vilniaus miesto valdyba nedavė leidimo altanos statybai, nes ji gadintų parko vaizdą nuo Bernardinų sodo pusės. Tačiau iš tų pačių dokumentų žinoma, kad pastatas 1934 metais jau stovėjo. Melanijai Dluskai buvo siūloma nugriauti nelegaliai pastatytą statinį, tačiau ji kategoriškai nesutikusi. Antrojo pasaulinio karo metais sprogusi bomba apgadino altana, tačiau ji tebestovi iki šiol.

Vykdant archeologinius kasinėjimus 1989 metais, pietiniame kalvos pakraštyje archeologė Daiva Luchtanienė aptiko žmonių palaidojimus. Archeologė mano, kad toje vietoje iki XVII a. vidurio yra buvusios kapinės, o masinė kapavietė atsirado 1655 metais į Vilnių įsiveržus rusų kariuomenei. Miestiečiai buvo masiškai žudomi, siautė įvairios ligos. Mirę ir nužudyti žmonės buvo netvarkingai užkasti šioje kalvoje.

Oficialiai siauriausia Vilniuje yra Skapo gatvė (siauriausios vietos plotis – 1.98 m), XVI a. vadinta Šlapiąja gatve, kai karališkasis sekretorius – iždininkas Stanislovas Skapas nusipirko čia namus, gatvė pervadinta Skapo vardu.

Buvusi Savičiaus ligoninė (Bokšto g. 6) davė vardą ir Savičiaus gatvei. Ligoninė pradėjo kurtis 1743 m. Bokšto ir Išganytojo gatvių kampe stovėjusiuose pastatuose. Bokšto ir Išganytojo gatvių kampe nuo XVI a. stovėję gotikiniai namai XVIII a. pradžioje atiteko pulkininkui Juozapui Savičiui, kuris 1747 m. juos padovanojo gailestingosioms seserims. Jo vardu ligoninė buvo vadinama beveik 200 metų.

Savičiaus gatvės atkarpa prie namo nr. 11, jei tiksliau, šalia M. K. Čiurlionio namų, reikėtų eiti bromu, pasukti į dešinę ir dar kartą praeiti žemu bei siauru tuneliu, kairėje pamatysite neoficialiai laikoma siauriausia ir bevardę Vilniaus gatvelę. Ši gatvelė-perėja dažnai būna užrakinta, nes yra privačios valdos teritorijoje. Apytiksliu skaičiavimu ši „gatvelė“ yra 0.5–0.6 metro pločio. Dar neoficialiai į siauriausią pretenduotų ir Miesto sienos gatvė, kuria pereiti taip pat beveik neįmanoma dėl tos pačios priežasties.

Nupjauto kūgio formos Gedimino kapo kalną su stačiais 10–25 m aukščio šlaitais juosia apie 3 m pločio terasa. Kalva pradėta vadinti Gedimino kapo kalnu XIX a. I pusėje.

Leganda byloja, kad ant kalvos palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. XVII a. viduryje, kai vyko karas su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, įrengiant karinius įtvirtinimus, kalvos paviršius buvo smarkiai apardytas.

XIX-XX a. pr. aikštelėje ir šlaituose buvo kasami grioviai, pilami pylimai. XVII-XVIII a. kalne ir aplinkoje buvo laidojama.

Dabar Gedimino kapo kalno aikštelės centre stovi Lietuvos atgimimo laikotarpiu iš akmenų sumūrytas aukuras.

Senovinis pasažas, gavęs Nykštukų vardą dėl savo neįprasto aukščio. Dabar vidutinio ūgio žmogui juo praeiti nepasilenkusiam neįmanoma.

Perėja jungia Pranciškonų ir Vokiečių gatves. Jos ieškoti reiktų įeinant į kiemą su dideliu bromu iš Pranciškonų gatvės pusės arba Vokiečių gatvėje šalia „Talutti“ esančio bromo. Geriau ieškoti pastaruoju būdu, nes Nykštukų perėja yra arčiau Vokiečių gatvės ir iš ten, pasukus į bromą, aiškiai matoma.

Tai gali tapti dalimi romantiško maršruto, jei žadate keliauti naktį. Tiesa, nors tai ypatinga smulkmena ekskursijoje, tačiau kaip reikšmingas taškas nelabai tinkamas, nes, iš esmės, daugiau ten nieko aplink nėra, išskyrus jaukų senamiesčio kiemą.

Vieni tvirtina, kad perėjus šį tunelį susikibus už rankų su mylimu žmogumi, būsi kartu su juo visą gyvenimą. Kiti dar prideda, kad perėjus „meilės tunelį“, reikia pažiūrėti į angeliuką, kurį galima rasti tunelio nišoje.

Visai šalia dabartinio išvažiavimo į Kauną, Savanorių pr. gale į Panerio kalną vingiuoja senoji kelio Vilnius – Kaunas atkarpa. Ši vieta persmelkta istorijos, tačiau mažai kam žinoma.

1794 metais šiuo keliu traukėsi nuo sukilėlių bėgantys carinės kariuomenės daliniai, o 1812-aisiais – Didžiosios Napoleono Bonaparto armijos likučiai. Tuomet rusų persekiojami prancūzai supratę, kad stačių ir apledėjusių Panerių šlaitų neįveiks, paliko jų papėdėje daugybę amunicijos, artilerijos pabūklu ir netgi kariuomenės kasą.

Šioje vietoje stovi paminklas ir 1831 m. sukilimo aukoms atminti, nors pats mūšis vyko šiek tiek tolėliau. Kelio į Kauną šioje vietoje matyt būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų žiliausių laiku neišliko. XIX a. gyvenęs poetas bei kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823 – 1862 m.) rašė, kad jo laikais gana „varganai atrodantis“, labai nukasinėtas Panerio kalnas kadaise buvęs toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavę sunku sulaikyti.

Vienas pagrindinių to meto Lietuvos kelių pasižymėjo ne tik statumu, bet ir siaurumu. Juo vargiai prasilenkdavo du vežimai, tad, pasak Sirokomlės, kylantieji į kalną šaudę į orą tam, kad įspėtų tuos kas juo leidžiasi. Keliautojai sunkiai skynėsi kelią į kalno viršūnę ir dėl storo biraus smėlio sluoksnio; juk savo klampiais smėlynais Paneriai garsėjo nuo seno. Senasis kelias įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.