Vienas tokių iššūkių – gamtoje maitintis tik tuo, ką randi tuo metu vietoje: žuvimis, vabzdžiais ir jų lervomis, sraigėmis, uogomis, grybais, riešutais. „Daugiausia žinių žygiuose man prireikia, jei gaminu kokį nors patiekalą iš laukinių augalų ar gyvūnų. Tada turiu paieškoti, kaip pagaminti, kurios dalys valgomos, kur rasti“, – pasakoja T.Ruginis.
– Nemažai laiko praleidžiate gamtoje. Ką jums reiškia buvimas joje, tyrinėjimas? Ir ar seniai žinojote, kad savo ateitį siesite su gamtos mokslais?
– Buvimas gamtoje – pirmykščio žmogaus būvis. Man buvimas gamtoje teikia džiaugsmo. Pirmykščio gyvenimo, primityvaus gyvenimo, kūrybingo gyvenimo džiaugsmo, nes vėlgi tu turi kažką statyti, kažką galvoti. Jeigu žvejoji ar užsiimi bet kokia kita veikla gamtoje, tai vis tiek reikalauja kažkokių žinių, mąstymo, kūrybiškumo. Iš to ateina tyrinėjimo, atradimo džiaugsmai.
Kaip dabar prisimenu tą dieną, kai mokiausi vienuoliktoje klasėje. Buvo penktadienis. Visada penktadieniais po pamokų važiuodavau iš Plungės prie Minijos apie 8 kilometrus dviračiu. Ir sugalvojau, kad reikia stoti į biologiją arba aplinkosaugą, nes matydavau neteisybę gamtoje ir įstojęs naiviai norėjau padaryti gera gamtai.
Gamtos mokslai mokykloje man nelabai sekėsi, bet kai sugalvojau, kur stosiu, kai pradėjau mokytis biologijos, labai greitai pasiekiau gerų rezultatų. Mokytojai net nesuprato, kaip viskas taip greitai įvyko. Kaip čia taip iš penketukininko dešimtbalėje sistemoje tapau labai geru mokiniu. Netikėjo manimi, galvojo, kad nusirašinėju. Matyt, žinios buvo kažkur giliai užslėptos. Vis tiek nemažai supratimo turėjau daug laiko praleidęs gamtoje.
– Kodėl panorote leistis į žygius? Kada ir nuo ko pradėjote?
– Esu sovietinis vaikas, kuris žaislų beveik neturėjo ir visą laisvalaikį leido lauke. Iki 8 metų augau vienkiemyje. Aplink miškas, netoli du užpelkiję ežerai su linguojančiu liūnu. Turėjau vyresnius draugus ir jau nuo 5 metų su jais visur vaikščiodavau. Žvejoti, kažką statyti ar konstruoti iš medžio. 6–7 metų jau ir vienas visur eidavau. Manau, tai ir suformavo norą būti gamtoje.
Po to buvo ilga pauzė ir tik po 30 metų vėl atradau žygius. Pradžioje nueidavau nedaug – 5 kilometrus. Sunkiausia būdavo prisiversti išeiti iš namų. Reikėjo jau ir svorį mesti, ir stresą malšinti, todėl pirmieji žygiai buvo sveikatai gerinti.
Po kelių mėnesių draugas pasiūlė važiuoti į Sakartvelo kalnus. Ten praleidome apie 8 dienas ir nuėjome gal 80 kilometrų. Kojos skaudėjo visą kelionę. Supratau, kad reikia daugiau treniruotis, nes nevaikščiojus eiti ilgus atstumus yra didžiulis stresas organizmui.
– Kodėl šiemet nusprendėte savo žygių nuotykius įamžinti ir pasidalinti asmeniniame „Youtube“ kanale?
– Apie 10 metų fotografuoju. Su fotografija yra toks dalykas, kad fotografuojant reikalingas tinkamas apšvietimas. Būna, daug kartų važiuoju į gamtą ir nieko gražaus nenufotografuoju, nes nėra reikalingos šviesos. Atsiranda nusivylimas, rutina, beprasmybė, kai darai, stengiesi, bet nesiseka. Negaudamas reikalingų sąlygų: saulės šviesos, rūko, sugalvojau filmuoti. O filmuodamas jau gali papasakoti kažkokią istoriją.
Nusipirkau kamerą ir išvažiavau į Sakartvelo kalnus žiemą. Nuvažiavau į kelionę, nufilmavau, sutvarkiau medžiagą šiaip ne taip ir įkėliau. Nusprendžiau, kad labai daug laiko užima ir negaliu sau daug leisti. Užsibrėžiau, kad sukursiu šešis vaizdo įrašus per metus.
Vienas iš mano „Youtube“ kanalo tikslų – edukuoti žmones, ypač jaunąją kartą, kuri šiuo metu labai toli nuo gamtos, daugiau laiko praleidžia tarp keturių sienų. Taip pat parodyti žmonėms, kad nebijotų eiti į gamtą, kad stovyklautų, džiaugtųsi paprastais dalykais.
– Kuris žygis jums labiausiai patiko, buvo įsimintiniausias?
– Kalbant apie žygius iš mano kanalo, tai būtų pats pirmasis žygis, nuo kurio aš pradėjau kurti turinį [žygis po Žemaitijos apylinkes]. Kulinarine prasme per tas dvi dienas mes labai daug ko išbandėme. Lauko sąlygomis ruošėme sraiges, varles. Net nežinojau, kaip ruošti. Tiesiog teoriškai žinojau, kas valgoma. Tie patys švendrai, kuriuos buvau kažkada vaikystėje valgęs, juos irgi valgiau. Teko jų kartoką skonį prisiminti. Valgėm uogų, grybų. Net žuvienė, kurios nelabai valgau, po visos dienos atrodė lyg išganymas.
Dar vienas iš įsimintinesnių paskutinių mano žygių buvo šių metų sausio mėnesį kalnuose. Pasirinkau neaukštus kalnus Sakartvele, iki 2 kilometrų aukščio. Žinojau, kad daug sniego bus, bet kad tiek daug – nesitikėjau. Praktiškai kalnai nuo pat kalno viršaus, šlaitas, kur būdavo kelias eiti, viskas buvo užpustyta sniegu. Vietomis sniegas buvo tiek sukietėjęs, jog buvo rizikinga kopti, kad nenuslysčiau. Buvo momentų, kai 50 metrų 2 valandas į viršų lipau. Žiema, sniegas viską iškreipė. Techniškai ir psichologiškai tikrai buvo labai sunkus žygis. Tačiau davė kažkiek patirties tam kartui, ką daryti, o ko nedaryti.
– Kurio žygio atstumas buvo ilgiausias?
– Ilgiausias mano žygis be sustojimo buvo 98 kilometrai Nida-Šventoji. Pradėjau apie 23 val. vakare, baigiau apie 17 val. Sakyčiau, sunkiausiai eiti buvo psichologiškai, ne fiziškai. Nuėjus 80 kilometrų, vis lindo mintys, kam man to reikia, kodėl aš tai darau.
Jei kalbėti apie daugiadienį ėjimą ir miegojimą palapinėse, tai dauguma mano žygių siekia 100–150 kilometrų.
Mano kelionėse būna daug fototechnikos, nešuosi maisto savaitei, kartais tenka vandens neštis kelioms dienoms, prisideda dar papildomi 5 kilogramai. Kuprinės svoris būna 25 kilogramai, todėl greitai nepaeisi.
– Ar reikia daug žinių, fizinio pasiruošimo prieš einant į panašius kelių dienų žygius? Ką reikia žinoti prieš ruošiantis į pirmąjį savarankišką žygį su nakvyne gamtoje?
Vaikščiojimas yra natūrali žmogaus veikla, techniškai mums tai neturėtų kelti jokių bėdų, bet kai pasėdi 5 dienas kabinete, išėjimas neatrodo toks natūralus, reikia save šiek tiek pastūmėti. Šiuo metu ėjimas 30 kilometrų per dieną nekelia man jokių problemų.
Taigi dėl žygio distancijos per daug nesuku sau galvos ir fiziškai nesiruošiu. Svarbiausia, ką padarau prieš kiekvieną žygį – nusprendžiu, ką noriu parodyti žiūrovams ir ką noriu suvalgyti. Tada žemėlapyje renkuosi nakvynės vietą ir maršrutą. Paprastai pasirenku vietas, kur nėra žmonių, yra vandens telkinys ir koks miškelis. Taip pat žiūriu, kad vieta būtų pasiekiama visuomeniniu transportu.
Žinių prireikia, jei gaminu kokį nors patiekalą iš laukinių augalų ar gyvūnų. Tada turi paieškoti, kaip pagaminti, kurios dalys valgomos, kur rasti.
Visiems, kam patinka žygiai, pasakysiu, kad svarbiausia žygyje yra batai. Todėl pirmai ilgesnei kelionei turėkit kokybiškus batus, kurie bent jau netrintų kojų. Jų yra įvairių paskirčių, priklausomai nuo ėjimo paviršiaus. Greitu metu žadu padaryti ir vaizdo įrašą apie batus. Tai vienas dažnesnių žygeivių klausimų, kokius batus pirkti.
Taip pat kelionėje yra labai svarbus vanduo. Galima neštis, galima vietoje gerti paviršinį vandenį. Maistas – jau skonio dalykas. Bet koks gamtoje valgomas maistas, ypač po žygio, yra nuostabiai skanus.
Apranga turėtų būti patogi ir sintetinė. Miegmaišį rinkitės pagal oro temperatūrą. Dažniausiai žmonės miega palapinėse, tik kilimėlį turėkit. Tai yra baziniai dalykai. Vėliau jau daiktus reikia rinktis pagal tai, ką veiksite gamtoje, bet peilis ir dubenėlis tinka visur.
Deja, bet Lietuvoje palapinę galima statyti stovyklavietėse, laužą kūrenti irgi tik stovyklavietėse.
Naktis gamtoje gali būti nejauki. Jei pirmus kartus jaučiate baimę, pasikvieskit geriausią draugą į palapinę, rinkitės atviresnes vietas pievoje, kur medžiai mažiau traškės. Ir svarbiausias patarimas – prieš užmiegant po dienos žygio apsižiūrėkite, ar nėra erkių.
– „Youtube“ kanale publikuojamų „Išgyvenimo žygių“ metu mintate tuo, ką randate gamtoje – žuvimis, vabzdžiais ir jų lervomis, sraigėmis, uogomis, grybais, riešutais. Kodėl nusprendėte su savimi neimti maisto? Kokie potyriai valgant kiek neįprastas gamtos gėrybes? Ko daugiau nebevalgytumėte, o kas visai patiko?
– Tai – iššūkis, aukščiausias gamtos pažinimo lygis, kai tu ne tik augalus, gyvūnus pažįsti, bet dar gali juos panaudoti ir maistui. Man tai teorinių žinių pritaikymas gamtoje praktiškai. Manau įdomu žmonėms parodyti, kas yra valgoma, kas yra užmiršta. Daug yra augalų, kuriuos žmonės anksčiau valgydavo. Tos pačios varnalėšos kažkada buvo valgomos.
Nepasakyčiau, kad man tas maistas yra kažkuo ypatingas, viskas yra galvoje. Iš principo žmogus yra visaėdis, jis gali rinktis. Jeigu nebūtų pasirinkimo, būtų badas, į tą maistą žiūrėtume kitaip. Dabar, kai turime parduotuves, tas maistas iš gamtos mums atrodo šlykštus. Kai tuščias skrandis, pradedame kitaip galvoti.
Man labiausiai patiko varlių skonis. Jų pasivirėm, pasikepėm. Net dabar pagalvojus tas skonis primena žuvies ir vištienos mišinį. Nors varlių kažkada buvau valgęs restorane, kai pasigaminau gamtoje, atrodė žymiai skaniau.
Vabzdžių lervos visai neblogos. Toks neutralus skonis. Mano galva, vabzdžiai yra ateities maistas, o jų tikrai daug gamtoje.
Iš augalų patiko strėlalapės papliauškos, varnalėšų šaknys, švendrai visai nieko buvo.
O nepatiko vabalai. Jie turi daug chitino. Chitinas yra nevirškinamas. Pabandžiau mėšlavabalius. Beveik vienas kietas kiautas. Vabalus nebent kokius didesnius reikėtų rasti, kad būtų daugiau raumenų valgomų.
– Ar turite svajonių žygio maršrutą? Gal svajojate pakeliauti kur nors užsienyje?
– Konkretaus maršruto neturiu, bet žinau vietų, kur norėčiau nuvykti. Paskutiniu metu svajoju apie Teksasą (JAV). Prieš metus atsitiktinai „Youtube“ kanale užmačiau kelis vaizdo įrašus, kur teksasiečiai ieško maisto gamtoje. Ko ten tik nepamačiau. Amerikoje medžioklės ir žvejybos įstatymai yra labai liberalūs. Tai leidžia net nebaigus specialių kursų medžioti su labai daug įrankių. Teksase dėl šilto klimato yra daug invazinių rūšių, jas įstatymai leidžia gaudyti be apribojimų.
Iš įdomesnių Teksase gyvenančių gyvūnų, kuriuos galima gaudyti ir panaudoti maistui, yra žuvis aligatorius gar (žuvis krokodilo dantimis), vėžliai, povai. Taip pat daug roplių – barškuolių, kurias norėčiau nufotografuoti, nors jas irgi galima valgyti. Svarbiausia žinoti rūšis, kurios yra retos, ir jas saugoti. Taigi, mano svajonių žygis būtų kur tropikuose ar džiunglėse šalia upės, kuri visai šalia įteka į jūra.
Taip pat domina ir 10 ar daugiau dienų trukmės žygis sniegu Skandinavijos šiaurėje.
– Užsiimate ir fotografija. Kaip atradote šį hobį? Ką labiausiai mėgstate fotografuoti?
– Fotografuoti pradėjau, sakykim, gana vėlai. Įstojęs į doktorantūrą, gavęs stipendiją, nusipirkau pirmąjį fotoaparatą. Fotografuodavau vabzdžius, daugiau gyvus objektus. Tiesiog fotografuodavau sau, bet niekur nesidalindavau. Po kelerių metų tas fotoaparatas sugedo.
Nusipirkęs naują, pradėjau labiau domėtis. Pasirodo, ten tiek įdomybių, taisyklių, galimybių visokių. Kad ir žinodavau taisykles, kokybės didelės nesiekdavau. Kiekvienas nuvažiavimas prie jūros virsdavo „Facebook'o“ postu. Nefotografuojantiems žmonėms labai patiko.
Per laiką supratau, kad reikia kažką įdomesnio, išskirtinio parodyti, o ne eilinį vaizdą prie jūros. Atsirado supratimas ir apie šviesą, kad ne bet kuri šviesa yra tinkama fotografuoti. Atsirado didesni reikalavimai sau.
Prieš 5 metus pradėjau fotografuoti pelkes. Ten tinkamo apšvietimo laukdavau. Pavyzdžiui, pasižiūri, kada rūkas rugpjūčio mėnesį, kur saulė bus. Turi visą informaciją apie erdvę ir tada tik lauki momento. Jeigu būna šviesa, tai pasiseka ir nufotografuoji. Esu paskaičiavęs, kad man pačiam tinkamą kokybišką nuotrauką padarau iš 6–7 nuvažiavimų vasarą. O rudenį būna dar mažiau tų sėkmingų nuvažiavimų. Atrodo, daug pastangų įdedi, bet vienas dalykas yra žiūrėti orus, o kitas – tai, ką turi faktiškai vietoj. Tai nėra taip paprasta.
Mano mėgstamiausios fotografinės erdvės – pelkės, aukštapelkės su pušelėmis, mažais ežeriukais, su rūku. Tos mistinės vietos, minimos folklore, turbūt ir yra tos erdvės, kuriose daugiausia laiko praleidžiu fotografuodamas.
