Jau keletą metų planavau nukeliauti į Namibiją. Pernai su sūnumi pabuvęs Antarktidoje, šiemet nusprendžiau įgyvendinti planus ir aplankyti karšto klimato šalį.
Daugiau negu dvylika kartų didesnė už Lietuvą, bet tiek pat gyventojų – apie 2,5 milijono – turinti Namibija yra antra rečiausiai apgyvendinta valstybė pasaulyje po Mongolijos. Įdomu ir tai, kad Namibija tik 10 dienų vėliau už Lietuvą – 1990 metų kovo 21 dieną – atgavo nepriklausomybę.
Ši Juodojo žemyno šalis populiari tarp viso pasaulio keliautojų. Turistai ją mėgsta dėl išskirtinės gamtos, kelionių saugumo, gerai išplėtotos turizmo infrastruktūros ir patikimo aptarnavimo.
Mano kelionė nuo kitų tautiečių skyrėsi tik tuo, kad keliavau vienas. Prieš tai daugiau nei 20 metų organizavęs keliones ir vedęs turistų grupes po įvairias pasaulio šalis, jau 15 metų išvykstu vienas ir vis dar negaliu atsidžiaugti, kad rūpintis reikia tik savimi.
Kaip visada pats susidariau kelionės maršrutą, įtraukdamas į jį pageidaujamus objektus – Kalahario ir Namibo dykumas, Brandbergo kalnus su aukščiausia Kėnigšteino viršūne (aukštis 2573 m) ir, žinoma, laukinių gyvūnų parkus.
Pasikonsultavau su Afrikos eksperte ir gide Gabriele Štaraite, Helsinkyje esančioje Namibijos ambasadoje užsisakiau ir paštu gavau Namibijos vizą. Susikroviau lagaminą ir šių metų spalio pradžioje 20 dienų išvykau į retai apgyvendintą dykumų, kalnų ir laukinių gyvūnų kraštą.
Namibijos sostinė Vindhukas jau 7 valandą ryto pasitiko 23 laipsnių šiluma. Nuo pirmųjų žingsnių buvo juntama, kad čia mažai gyventojų. Tarptautinis Hosea Kutako oro uostas yra įrengtas plynoje savanoje 40 kilometrų nuo sostinės, lėktuvui leidžiantis čia iki paskutinės minutės nematyti oro uosto statinių ar leidimosi tako. Atrodė, kad tupiame kažkur į pievas.
Oro uosto bankomate pasiėmiau vietos pinigų ir įsigijau telefono SIM kortelę, kuria puikiausiai naudojausi visas 3 savaites.
Namibijoje kaip lygiaverčiai cirkuliuoja Namibijos doleriai (NAD) ir Pietų Afrikos Respublikos randai (ZAR). Ir jų keitimo kursas labai panašus – apie 17,25 NAD ar ZAR už eurą.
Porą dienų praleidau Namibijos sostinėje Vindhuke, kuris nustebino savo dviem labai skirtingais veidais. Miesto centras – modernios architektūros meka, po kurią vaikštant, jeigu ne juodaodžiai gyventojai, manytum esąs kur nors Europoje.
Tačiau europietišku vadinamas Vindhukas, kurį pastatė buvę kolonizatoriai vokiečiai, užima nedidelę miesto dalį, o dauguma sostinės gyventojų įsikūrę dideliuose plotuose pasklidusiuose varginguose skardiniuose nameliuose, primenančiuose lūšnynus, be elektros, vandens ir šildymo.
Sunku suvokti, kaip jaučiasi skardinėje dėžutėje kiauru stogu gyvenantys žmonės vasarą svilinant 40–45 laipsnių karščiui arba žiemą, kai temperatūra kartais nukrinta iki nulio laipsnių ir dažnai lyja.
Vargingus gyventojus jų renkami valdžios atstovai čia aplanko ir savo pažadus pagerinti buitines sąlygas dalija labai trumpai – prieš pat rinkimus. Po to iki kitų rinkimų lūšnynų gyventojai vėl būna pamiršti ir jiems niekas nieko nebežada.
Praėjus porai dienų nedideliu, bet man vienam puikiai tinkančiu nuomotu automobiliu „Suzuki Jimny“ nejaukiai išvairavau Vindhuko gatvėmis į 15 dienų kelionę po Namibiją.
Iš pradžių nejaukiai jaučiausi todėl, kad vairavimas Namibijoje vyksta mums neįprasta kairiąja puse, tačiau už miesto greitai pasijutau smagiau, nes mašinų kelyje sumažėjo, o vėliau automobiliai beveik visai dingo.
Prasilenkdavau tik su viena kita dažniausiai tokių pat turistų kaip aš vairuojama mašina. 300 kilometrų iki Anibo poilsiavietės, savo nakvynės vietos Kalahario dykumoje, puikiu asfaltuotu keliu, kur leidžiamas 100–120 kilometrų per valandą greitis, nuvažiavau maždaug per 4 valandas.
Kalahario dykuma – didžiulė 930 tūkstančių kvadratinių kilometrų plotą užimanti sausa savana su retais medžiais ir krūmais, nusidriekusi per Namibiją bei Botsvaną ir įsiterpianti į Angolą, Zambiją ir Zimbabvę.
Dykumoje neretai palyja, todėl čia gausu laukinių gyvūnų – liūtų, leopardų, dramblių, raganosių, buivolų, antilopių, stručių, zebrų ir daugybė paukščių.
Kalahario savanoje gausu termitų namų – termitynų. Termitynas – tobulas inžinerinis statinys, tvirtai sulipdytas iš termitų seilių ir aplinkinio grunto, turintis ventiliacijos ir temperatūros reguliavimo sistemas, padedančias milijonams ten įsikūrusių termitų išgyventi didelius dienos ir nakties temperatūrų skirtumus.
Kitas tobulas gamtos statinys yra didžiuliai paukščių audėjų iš sausų žolių supinti bendri lizdai, kuriuose paukščiai peri ir gyvena, padėdami vieni kitiems maitintis ir prižiūrėti jauniklius. Ši stabili, gerai nuo deginančių saulės spindulių ir šalčio apsauganti konstrukcija gyvuoja nuo kelių dešimčių iki 100 metų.
Kalahario dykumoje įrengti modernūs ir erdvūs nameliai turistams (lodžės) su baseinais, barais ir kita reikalinga infrastruktūra. Norintys mokėti pigiau gali apsistoti kempinge, kur įrengtos atskiros pastogės palapinėms su vandens čiaupu ir tualetu.
Turistai gali užsisakyti rytinį arba vakarinį safarį, kurio metu gidai visureigiais vežioja po laukinių gyvūnų buvimo vietas – vandens duobes ir pelkes. Aplink Anibo lodžę yra sužymėti takai, kuriais saugiai galima vaikščioti ar važinėti viešbutyje išsinuomotu elektriniu dviračiu storomis padangomis, palengvinančiomis važiavimą smėliu.
Nors dieną termometro stulpelis pakildavo iki 35 laipsnių, negalėjau praleisti progos pamatyti Kalahario dykumą – per pusantros dienos apėjau 16 kilometrų sužymėtų takų ir numyniau per 20 kilometrų elektriniu dviračiu.
Pasivaikščiojus ar pasivažinėjus dviračiu galima išsimaudyti nedideliame baseine ir atsigaivinti bare parduodamais gėrimais.
Baras, pasak jo darbuotojų, dirba tol, kol jame yra nors vienas pastovintis lankytojas.
Įsikūriau jaukiame kondicionuojamame kambaryje su visais patogumais. Pusryčiavome ir vakarieniavome restorano terasoje, nes ryte ir vakare oras buvo maloniai šiltas – 25–28 laipsniai šilumos.
Didžiausia brangenybė dykumoje yra vanduo.
Ir čia Namibija yra Dievo pamaloninta, nes giliai po žeme, maždaug 300 metrų gylyje, buvo atrasti gausūs kokybiško geriamojo vandens ištekliai.
Reikia tik tinkamai įrengti vandens gręžinius, kad gėlas vanduo nesusimaišytų su aukščiau slūgsančiu sūriu mineraliniu vandeniu, ir galima neribotais kiekiais naudoti šią visai gyvybei būtiną gamtos dovaną.
Aišku, pavienis fermeris finansiškai nepajėgus įsirengti 300 m gylio gręžinio, bet visos turistinės poilsiavietės juos turi, ir ne po vieną.
Gręžinio siurblį paprastai suka vėjo malūnas, pumpuojantis vandenį į paruoštą talpyklą, iš kurios geria naminiai gyvuliai ir laukiniai gyvūnai. Tokius vėjo malūnus teko matyti daugelyje Namibijos vietų.
Ne tik Kalahario dykumoje, bet ir visos savo kelionės metu gyvenau puikiose stovyklavietėse, kurių gausu Namibijoje. Modernių stovyklaviečių įrengimas dykumose yra labai brangus dalykas, tačiau tai atsiperka, nes stovyklavietės vilioja užsienio turistus iš viso pasaulio, kurių prieš pandemiją į šalį atvykdavo daugiau negu pusė milijardo per metus.
Dabar keliautojų ir vėl daugėja, tačiau man neteko laukti eilėse prie įvažiavimo į nacionalinius parkus, kaip būdavo prieš pandemiją.
Kelias dienas praleidęs Kalahario dykumoje išvykau į Namibo dykumą, garsėjančią įspūdingomis smėlio kopomis ir nusidriekusia 1600 kilometrų ilgio ir 50–160 kilometrų pločio juosta Angolos ir Namibijos teritorijose.
Kalaharį iš Vindhuko pasiekiau puikiu asfaltuotu keliu, o į Namibo dykumoje esančias Sosusflėjaus kopas beveik 200 kilometrų reikia važiuoti žvyrkeliais. Nors žvyrkeliai Namibijoje gerai prižiūrimi, jais važiuojant labiau pavargstama negu riedant asfaltu.
Tačiau visas vargas su kaupu atsipirko pamačius didžiulį raudonųjų kopų masyvą ir išdžiūvusiame ežere išsibarsčiusių vaiduokliškų medžių siluetus.
Aukščiausių kopų aukštis čia viršija 300 metrų, o jų spalva kelis kartus per dieną keičiasi priklausomai nuo saulės padėties ir apšvietimo.
Sesrimo kaimelyje reikia įsigyti leidimą įvažiuoti į Sosusflėjaus parką – už save ir automobilį sumokėjau 200 Namibijos dolerių (11,6 euro).
Nuo parko vartų iki kopų veda puikus 60 kilometrų ilgio asfaltuotas kelias, o jam pasibaigus 5 kilometrus tenka važiuoti per birų smėlį, ir tai yra didžiausias iššūkis mums, lygumų krašto vairuotojams.
Tačiau sumažinęs slėgį „Suzuki Jimny“ padangose ir perjungęs, kad visi keturi ratai būtų varomi, pastebėjau, kad automobilis nesunkiai įveikia sauso ir biraus smėlio kliūtis. Prie kopų stovėjo daugybė automobilių, kuriais viso pasaulio turistai plūsta į Sosusflėjaus parką pasigrožėti geležies oksido nurausvintomis smėlio kopomis. Jomis galima nevaržomai vaikščioti ir stebėtis kūrėjos gamtos, suformavusios nepakartojamas formas, išradingumu.
Visą dieną pasivaikščiojęs po kopas išvažiavau link Atlanto pakrantės į Svakopmundą. Vėl laukė per 300 kilometrų vairavimo žvyrkeliais. Tačiau besikeičiantis landšaftas, sustojimai įsipilti degalų ar suvalgyti visoje Namibijoje išgarsėjusio obuolių pyrago Solitero kaimelyje pagyvino ir lyg sutrumpino kelią iki Svakopmundo.
Artėdamas prie Atlanto vandenyno pamaniau, kad sugedo automobilio termometras, nes jis rodė tik 16 laipsnių šilumos, nors prieš dieną kepino 35 laipsnių karštis.
Bet išlipęs iš mašinos suvokiau, kad termometrui viskas gerai, – lauke tikrai buvo šalta!
Vandenynas stipriai atvėsina apylinkes. Svakopmundas – labai modernus ir visai neafrikietiškas miestas, jo skoninguose įvairiaspalviuose statiniuose atsispindi bendros Namibijos ir Vokietijos architektūros istorija.
Iš Svakopmundo išvažiavau link Brandbergo kalnų.
Man, mėgstančiam kalnus, tai buvo vienas svarbiausių kelionės tikslų. Artėjant prie Brandbergo kalnų pakelėse pasirodė gausios lauko parduotuvėlės, iš kurių į kelią išbėgdavo vietos gyventojai, mojuodami sustoti ir kviesdami pirkti akmenis, tarp kurių buvo visai gražių mineralų pavyzdžių.
Keletą jų nusipirkau ir parsivežiau į Lietuvą.
Brandbergo kalnai – palyginti nedidelis (650 kvadratinių kilometrų) dykumoje iškilusios granito intrūzijos nudūlėjęs palikuonis, susiformavęs kreidos periodu (maždaug prieš 145–65 milijonus metų), dykumoje matomas iš 30 kilometrų atstumo.
Planavau kopti į aukščiausią Brandbergo kalnų ir visos Namibijos viršūnę Kėnigšteino kalną (2573 m), kuris nėra techniškai sudėtingas, tačiau iki jo tenka eiti atviromis saulės kaitinamomis granito uolomis svilinant 35 laipsnių karščiui.
Tikėjau, kad iškęsiu karštį, tačiau kopti į kalną reikėjo leidimo. Apie tai žinojau ir internete perskaičiau, kad jį galima gauti netoli kalnų esančiame Uiso miestelyje, tačiau paaiškėjo, jog leidimai išduodami tik sostinėje Vindhuke. Leidimą galima gauti per 1–2 dienas užpildžius paraišką ir sumokėjus mokestį – 350 Namibijos dolerių dienai už užsienietį turistą (apie 20 eurų) ir 250 Namibijos dolerių dienai už gido paslaugas (apie 14,5 euro).
Patyrusiam kopėjui viršūnei pasiekti reikia mažiausiai dviejų parų – vienos dienos įkopti ir antros – grįžti. Be leidimo eiti į viršūnę draudžiama, tai mane nuliūdino, tačiau teko suktis iš situacijos. Su gidu tiesiog pasivaikščiojau po kalnus ir apžiūrėjau gausius senovinius piešinius ant uolų, tarp jų ir garsiąją Baltąją ponią (White Lady). Tai buvo bent šioks toks pabendravimas su Brandbergo kalnais.
Nuvykus į Namibiją negalima praleisti galimybės iš arti pasigrožėti laukiniais gyvūnais. Šalyje yra keletas nacionalinių parkų, kuriuose organizuojami laukinių gyvūnų safariai, bet į juos vykstama su gidais.
Išimtis yra Etošos nacionalinis parkas, esantis Namibijos šiaurėje, užimantis beveik 23 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą ir garsėjantis laukinių gyvūnų gausa.
Juos turistai gali patys stebėti važinėdami parko keliais.
Dvi dienas pasivaikščiojęs po Brandbergo kalnus į Etošos nacionalinį parką išvykau ir aš. Apsistojau pagal vietos gyventojų tradicijas įrengtoje Talenio kaimelio poilsiavietėje, esančioje maždaug 20 kilometrų nuo Etošos parko. Jau pačioje Talenio stovyklavietėje stebina drąsiai vaikštinėjantys, žmonių nebijantys ir medžių lapus skabantys įspūdingais ragais pasipuošę kudu antilopių patinai, zebrai ir gazelės.
Atvykęs į Etošos parką susimokėjau parko mokestį (200 Namibijos dolerių, arba 11,6 euro), degalinėje įsipyliau benzino ir išvažiavau į asmeninį safarį. Iš automobilio parke išlipti draudžiama, todėl atvėręs automobilio langą iš arti stebėjau gazelių bandas, tarsi aukšti stulpai lygioje dykumoje atrodančias ir iš toli matomas žirafas, stručius, vietinėje baloje nuo kaitros besivėsinančius dramblius, oriksus ir antilopes gnu. Įspūdingai atrodo šiuo metu sausas druskingas Etošos ežeras, per lietų prisipildantis vandens.
Iki soties prisižiūrėjęs į laukinius gyvūnus kitą rytą puikios kokybės asfaltuotu keliu per Oučo ir Očivarongo miestelius pasiekiau Vaterbergo stovyklavietę.
Tai buvo paskutinė mano nakvynės vieta prieš grįžtant į Vindhuką. Įspūdinga Vaterbergo stovyklavietė įrengta kalnų papėdėje. Apsigyvenau atskirame namelyje su nedideliu privačiu baseinėliu, kurį jau buvo užėmusios širšės.
Vos tik pabandžiau pasinerti į baseinėlį, piktos širšės pulkais ėmė suktis man aplink galvą, ir aš, nelaukdamas blogų pasekmių, greitai iššokau iš vandens.
Aplink, nebijodami žmonių, lakstė ir medžių šakomis karstėsi damanai, o vėliau prie mano namelio atėjo trys mažutės antilopės, panašios į miniatiūrines stirnaites, ir nekreipdamos dėmesio į mane ėmė skabyti lapus nuo krūmų.
Kitą dieną iš Vaterbergo pasukau link Vindhuko. Penkiolikos dienų ratas užsidarė.
