Garbus amžius
Prieš maždaug 350 mln. metų ten, kur dabar plyti derlingi Biržų ūkininkų laukai ir rymo namai, tyvuliavo negili jūros lagūna su druskingu vandeniu. Vandenyje ištirpusios druskos nusėsdavo lagūnos dugne, sukurdamos didžiulius šių druskų sluoksnius, o vėliau iš jų susiformavo uolienos – gipso, klinčių, dolomito, mergelio ir kitų mišrios sudėties uolienų klodai.
Priešingai nei kitur, Biržuose šių uolienų klodai yra labai arti žemės paviršiaus, todėl kai lyja, vanduo skverbiasi į žemę ir tirpdo jas. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistas geologas Šarūnas Kubilius sako, kad ištirpusios uolienos per gruntinius vandenis išnešamos į upes, o toje vietoje, kur jos buvo, lieka tuštumos. Vandeniui tampa dar patogiau jas skalauti , šitaip tuštumos didėja. Kai tuštumų lubos nebeišlaiko viršutinių sluoksnių svorio, lubos įgriūva, suformuodamos smegduobes.
Smegduobių gali būti visokių – nuo vos matomų iki milžiniškų. Viena didžiausių, skaičiuojanti bemaž 200 metų ir, žinoma, garsiausia yra Karvės ola. Jos skersmuo viršuje siekia 12 m, apačioje – 10 m, o gylis – net 12,6 metro. Įgriuva reta, nes dugne turi požeminę angą, pro ten galima įsibrauti į penkių urvų sistemą, kurios ilgis yra beveik keturis kartus ilgesnis už smegduobės skersmenį ir siekia 46 metrus.
Specialistai skaičiuoja, kad Biržų regioniniame parke dabar yra apie 9 tūkst. smegduobių, o visoje Šiaurės Lietuvoje – apie 15 tūkstančių. Ir jų nuolat daugėja. Nederlingiausi smegduobių metai buvo 2020-ieji, – tuomet atsivėrė vos 7 smegduobės, o štai 2000-aisiais žemė įgriuvo net 51 vietoje. Mokslininkai mano, kad smegduobių formavimasis priklauso nuo metinio kritulių – lietaus ir sniego kiekio. Turi tam įtakos ir žmogaus veikla.
Kadangi smegduobės Šiaurės Lietuvoje yra unikalus reiškinys, todėl saugotinas, – prieš 30 metų, 1992-aisiais, buvo įkurtas Biržų regioninis parkas. Jo plotas dabar užima 14 406 ha ir yra išsitiesęs net tik Biržų, bet ir Pasvalio rajonuose. Beje, tai – vienintelis Lietuvos regioninis parkas, kuriame iki šiol vyksta karsto procesai, atsidengia arti žemės paviršiaus esančios senos uolienos, trykšta karstinės kilmės šaltiniai bei į požeminius urvus įteka paviršinis vanduo. Beje, dėl šios priežasties į smegduobes negalima pilti šiukšlių, nutekamųjų vandenų, senų pesticidų ir pan., – gali užsiteršti gruntiniai vandenys ir gerdami vandenį iš šulinių arba vandentiekio galime apsinuodyti.
Kaip jos gauna vardus?
Naujos, dažniausiai įspūdingesnės, smegduobės gauna vardus. Garsiausia Karvės ola pavadinimą gavo pagal legendą. Š.Kubilius pasakoja, kad kadaise šioje vietoje buvę Mantagailiškio dvaro pievos. Kartą kumetė atėjo melžti karvių, o vaiką paliko dvare. Šis ėmė bliauti. Kumetė metusi melžti karvę, nubėgo raminti vaiko, o kai grįžo, karvės vietoje žiojėjo milžiniška duobė, tik grandinė plakėsi prie krašto. Nuo to laiko praraja vadinama Karvės ola.
Neretai smegduobės gauna laukų šeimininkų vardus, pavyzdžiui, Jaronio ar Kruopio olos. Kai smegduobė atsivėrė per rugiapjūtę po kombaino ratu, ji gavo Kombaino duobės pavadinimą. Yra žirgo Pūpsio duobė, į kurią jis prasmego. Prasmenga ne tik traktoriai ar gyvuliai, kartą į smegduobę įkrito ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius Vaclovas Chomskis, kuris į Biržus buvo atkakęs tyrinėti smegduobių vandens. Nuo to laiko smegduobė vadinama Profesoriaus duobe.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biržų regioninio parko grupės patarėjas Kęstutis Baronas sako, kad neseniai atsirado ir Ventspilio duobė. O buvę taip: atvažiavo į Biržus iš šio miesto mokinių grupė, vienas jų pasiteiravęs, ar yra duobė, pavadinta jų gimtinės vardu. K. Baronui teko suktis iš padėties: „Jeigu šiandien rasime naują smegduobę, pavadinsime Ventspilio vardu“, – pažadėjo jis. Ir išties, eidami nuo Geologų duobės Lapės link, jie aptiko smegduobę, kurios prieš dvi dienas nebuvo. Taip atsirado Ventspilio duobė.
Kur jų rasti?
Įspūdingiausia, be abejo, yra Karvės ola. Be dydžio ir legendos, kurią jau pasakojome, ji svarbi ir mokslininkams, nes jos sienelėse atsidengia devoninių uolienų – dolomito –fragmentų, o speleologai pasakoja, kad urvų sienose yra fosilijų įspaudų. Tai – turistų lankomiausia ola, per 8 metus nuo – 2013 iki 2021 – metų, ją apžiūrėjo daugiau kaip 154 tūkst. lankytojų.
Vos už kilometro nuo Karvės olos, Karajimiškio kaime, šalia kelio Biržai–Pasvaliečiai–Saločiai galima pamatyti daugybę įgriuvų. Parko darbuotojai ten įrengė Geologinį taką. Įspūdingiausia čia – Geologų duobė. Ji įgriuvo 2003 m. balandžio 22 d. – kelios dienos prieš paskutinį balandžio savaitgalį švenčiamą Lietuvos geologų dieną. Dėl šios priežasties ir pavadinta tokiu vardu. Po metų, už metro nuo Geologų duobės krašto, atsivėrė dar viena karstinė įgriuva. O dar po metų jos abi susijungė ir dabar sudaro vieną 12 m pločio ir 5 m. gylio įgriuvą.
Už 80 metrų nuo Geologų duobės yra Lapės smegduobė. Ji taip vadinama todėl, kad atlikdami monitoringą geologai Vytautas Narbutas ir Augustinas Linčius pamatė išbėgančią lapę. Šios smegduobės gylis siekia 10 m, plotis apie 17 m. Manoma, kad Lapės ola susiformavo prieš maždaug 70 metų.
Barsuko ola susidarė iš dviejų smegduobių, kurių dabartinis ilgis yra 32 m, o gylis – 3,5 metro. Galima pasivaikščioti Barsuko olos dugnu, nes čia vingiuoja pažintinis takas. Beje, juo eidami pamatysite net 13 smegduobių.
Viena didžiausių smegduobių yra Jaronio duobė Kirdonėlių kaime. Jos ilgis – 34 m, plotis – 32 m, didžiausias gylis – 7,3 metro. Smegduobė prisipildžiusi vandens tarsi mažas ežerėlis. Jaronio duobė atsivėrė 1957 m. Pasak vietos gyventojų, prieš jai susidarant, drebėjo žemė ir girdėjosi dundėjimas.
Keliautojai gali pamanyti, kad smegduobės atsiveria tik laukuose, deja, tikrovė daug liūdnesnė.Pavyzdžiui, kartą įgriuva prarijo kelio apšvietimo stulpą. Įgriuvos, kurios kelia pavojų žmonėms ar pastatams, pavyzdžiui, jeigu atsiveria ant kelio, paprastai užpilamos gruntu. Visas kitas smegduobes užpilti draudžia įstatymai.
O štai Biržų gyventoja Onutė Gružauskienė net pakviečia turistus užsukti į jos kiemą, kur per kelis kartus atsivėrėdidžiulės smegduobės. Abi kupinos vandens. Vienoje jų smagiai turškiasi žąsys, kita atrodo daug pavojingiau, mat yra prarijusi dalį lauko virtuvės. Pastaroji smegduobė atsivėrė 2016-aisiais. Dabar smegduobės ilgis – net 47 m, o plotis – 22 metrai.
Purpurinis ežerėlis
Dauguma įgriuvų yra žemiau nei gruntinis vanduo, todėl jos tampa mažais ežerėliais.
Kirkilų kaimo pakraštyje telkšo didžiausias Lietuvoje karstinės kilmės Kirkilų ežeras. Jis susidarė iš vandens prisipildžiusių ir susijungusių maždaug 30 skirtingo dydžio smegduobių. Tai maždaug nuo 4–6 ha labirintas. Didžiausias šio sudėtingos formos ežero ilgis siekia apie 600 m, plotis 300 m, o giliausia vieta 6–7 metrų.
Kirkilų ežerėliuose yra net du vandens sluoksniai. Vienas – paprastas, o kitas – prisodrintas kalcio sulfato jonų, todėl jame gyvena ypatingos bakterijos – sulfatus redukuojančios sierabakterijos, kurių kolonijos kartais vandenį nudažo purpurine spalva. Dėl šio unikalaus reiškinio Kirkilų ežeras įrašytas į ES saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000.
Įspūdingą Kirkilų grožį galima apžiūrėti iš 32 m aukščio įmantrios formos apžvalgos bokšto, kuris pats yra lankyti vertas objektas. Be to, palei ežerėlius įrengtas pažintinis takas.
Beje, daugelis žino, kad Širvėnos ežeras – seniausias dirbtinis ežeras Lietuvoje, tačiau mažai kas girdėjo, kad, iki jį užtvenkiant, čia buvo karstinės kilmės, panašūs į Kirkilų, ežerėliai.
Ypatingas vanduo
Geriausias vanduo Biržuose, kuris tiekiamas miestiečiams gerti yra gana giliai – 110–120 m gylyje. O pirmojo sluoksnio vanduo, kuris lengviausiai pasiekiamas žmonėms, anot specialistų, nelabai tinkamas gerti, nors biržiečiai pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtina, kad jų krašte geriausias Lietuvoje alus dėl ypatingo vandens.
Iš tiesų Biržų krašte vanduo ypatingas.
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vyriausioji specialistė Jurga Arustienė sako, kad pirmajame vandeningame sluoksnyje, kurį pasiekia šuliniai, vanduo truputį mineralizuotas – sulfatų kiekis siekia 1–2 g / l. O taip yra todėl, kad vanduo teka per uolienas, kuriose yra daug gipso, o gipsas turi sulfatų.
„Gerdami tokį vandenį nenusinuodysite, bet jis turi kartoką skonį ir vidurius laisvinantį poveikį, kurį labai greitai pajunta atvykėliai, – juokiasi J.Arustienė. – Šis vanduo labai kietas. Jeigu įprastas vandens kietumas šulinyje – daugiau kaip 10 mg-ekv / l, tai čia yra daugiau kaip 30. Vartoti kasdien toks vanduo netinka.“
Biržiečiai juokauja ir apie tai: kadangi vanduo toks kietas, kad nesusidarytų akmenys inkstuose, žmonės geria daug alaus, – dėl to čia jis toks populiarus.
Iš sulfatų pasigamina sieros vandenilis, kuris skleidžia supuvusių kiaušinių kvapą, kurį biržiečiai vadina smardone. Šalia Biržų, Likėnuose net yra Smardonės šaltinis, kurio vandenyje yra gausu sieros vandenilio. Šio šaltinio vanduo naudojamas gydyti įvairioms ligoms.
Tam, kad pasigamintų sieros vandenilis, reikia tam tikrų bakterijų, o jos turi misti organika.
1816–1818 m. tyrinėjo Likėnų Smardonės mineralinius šaltinius tyrinėjo garsus mokslininkas Teodoras Grotusas ir nustatė jų vandens sudėtį, tirdamas rodanidus atrado analitinės chemijos reakcijas, dabar jau tapusias klasikinėmis, sukūrė kelis analizės būdus. Jis padarė teisingą išvadą, kad sieros vandenilio susidarymas siejamas su kalcio sulfato ir organinės medžiagos sąveika.
Deja, kadangi šiuos kraštus numelioravo, neliko organikos, todėl sieros vandenilis nebesigamina ir Smardonė nebesmirdi.
„Žmogaus veikla pakeitė natūralų mineralinio vandens gamybos procesą“, – sako J.Arustienė.
Apžiūrėti Smardonės šaltinį verta dėl jo grožio, be to, būtinai reikia basomis kojomis pabraidžioti iš jo ištekančiu upeliu. Tam yra padarytas specialius takas su turėklais, kad galėtumėte saugiai įsikibti, – Smardonės vanduo gydo. O mineralinio vandens galima atsigerti netoliese esančiame biuvete.
