Galbūt ne visiems toks gyvenimo būdas pasirodytų priimtinas, ypač kai su elementaria kasdienybe ar buitimi susipažįsta iš arčiau. Visgi Indrė ir Rolandas tikina, kad jaučiasi labai romantiškai. Tiesa, kelionėje jau būta ir ne itin romantiškų patirčių, pavyzdžiui, žaibo bučinys...
– Papasakokite, kaip šovė į galvą mintis išsiruošti į tokią daugeliui neįprastą kelionę.
– Tokios kelionės troškome jau nuo gimnazijos suolo. Tai atrodė taip tolima, stipriai norima ir, rodos, nepasiekiama. Specifinės priežasties tokiam norui atsirasti nė nepamename, bet jaučiame, kad šį tikslą formavo iki šiol buvusios savarankiškos kelionės, daug gamtoje leidžiamo laiko, keliavimas ne tik sausuma, bet ir vandenimis ir, žinoma, jau keliaujančiųjų įspūdžiai.
– Su kokia transporto priemone keliaujate?
– Gyvenimo pastoge ir galimybe judėti į priekį šiuo metu rūpinasi mūsų mylimas Busikas. Tai 1992 metų „FIAT Ducato“ kemperiukas, kurį per pusę metų savomis rankomis prikėlėme antram gyvenimui: pakeitėme lubas, grindis, perdažėme ir suremontavome visus baldus, sukūrėme naują interjerą, instaliavome net saulės baterijas! Tokioje transporto priemonėje gali važiuoti net 6 žmonės, tačiau miegoti – ne daugiau nei keturi.
– Kad ir kaip patogiai būtų įrengtas jūsų kemperis, vis tiek tai yra nedidelė erdvė. Nepasigendate komforto?
– Tai priklauso nuo… oro. Gyvenant komfortiškomis salygomis, pavyzdžiui, esant 25 laipsniams šilumos, viskas puiku, miegoti nėra karšta, tad energijos nestingame.
Komforto poreikis buvo išaugęs tik tuomet, kai temperatūra naktį nekrisdavo žemiau 33 laipsnių karčio. Va, tokios naktys (kai neturėdavome galimybės naudotis kondicionieriumi) vesdavo iš kantrybės. Na, o dėl erdvės – mums jauku! Gal todėl, kad ir mūsų butas tėra 30 kv. m.
– O kaip išsaugoti gerus tarpusavio santykius tokioje kelionėje?
– Pirmiausia reikia tokius turėti prieš kelionę. Mes, ko gero, turėjome, nes prieš išvykdami net susituokėme (galite įsivaizduoti, kiek visiems buvo džiaugsmo, kai aplaistėme jau kone 11 metų draugystę nuo mokyklos laikų).
Klausiate – kaip išsaugoti? Tiesiog reikia išlikti žmonėmis: turėkite sau skirto asmeninio laiko; nepamirškite ir toliau eiti į pasimatymus; stenkitės išlaikyti ir puoselėti empatijos vienas kitam jausmą; girdėkite (ne tik klausykite); švęskite šventes, o jei tokių nėra – susikurkite (štai visai neseniai nusprendėme, kad kiekvieno mėnesio trečia diena bus šventė gyvenimui); puoselėkite intymumą.
Jei keliaujate su antrąja puse, tiesiog atsiminkite, kad pirmiausia esate patys geriausi draugai, o tik tada visa kita. Kas gi nori pyktis su savo geriausiais draugais?
– Paprastai išgirdus tokias keliautojų istorijas daugeliui iškyla pirmas klausimas – iš ko reikia gyventi visą tą laiką? Kaip prasimanote pinigų?
– Gyventi reikia iš pinigų, gerai atspėjote. Mes jų susitaupėme prieš kelionę tiesiog dirbdami, o išvykę įdarbinome nekilnojamąjį turtą.
– Kiek įprastai išleidžiate kelionėje per savaitę, per mėnesį?
– Diena dienai nelygi. Būna, jog keletą dienų gyvename prie ežero ir išleidžiame vos kelis eurus, būna, kad ir kelis šimtus apsistoję greta prabangių miestų ar mėgaudamiesi vietine virtuve (maistui ir skaniam vynui pinigų negailime).
Labai nepigiai atsieina kuras: faktas, kad kuo toliau riedame, tuo daugiau mokame, tad tikslią sumą nurodyti sunku. Tačiau preliminariai spėjame, kad išleidžiame apie 1000–2000 eurų per mėnesį dviem žmonėms (kuras, nakvynės kempinguose, kai tai reikalinga, maistas, gėrimai, pramogos, kasdienės prekės ir pan.).
Norint galima mėginti sutilpti ir į dar mažesnę sumą, tačiau norint pajausti didžiųjų miestų skonį ir palikti Busiką saugioje vietoje tenka sumokėti daugiau.
– Kiek jau aplankėte šalių, kurioje iš jų jautėtės geriausiai, o kuri nuvylė ar nepateisino lūkesčių?
– Per šią išvyką aplankėme devynias šalis: Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Albaniją, kėlėmės į Korfu salą (Graikija), Italiją. Šiuo metu judame per Italijos vidurį, mėgaujamės vynuogynų ir mažų viduramžių miestelių „vaibu“.
Na, o vieną geriausių įspūdžių mums paliko Albanija: nors ir buvo be proto karšta, tačiau nebuvo problemos ieškant vietos sustoti su kemperiu, gamta kontrastinga, žmonės svetingi. Mažiau taisyklių, daugiau lankstumo tokiems keliautojams kaip mes. Tad galėjome nemokamai pasimėgauti ir naktimis ant smėlio pakrančių, ir asmenine skaidriausios upės prieiga. Vis dėlto galime pasakyti, jog ne šalys ar vietos jas padaro tokias įspūdingas, o pojūtis, kurį kuria bendrakeleiviai, šilti saulėlydžiai ir dienos be prastų netikėtumų.
– Papasakokite, kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
– Eilinė diena (kai neiname apžiūrėti ko nors įspūdingo) atrodo maždaug taip: atsikeliame 8–9 valandą, dar pusvalandį pasivartome lovoje. Aišku, galėtume tą pusvalandį mankštintis, bet jau supratome, kad mes, žmonės, kartais sau susigalvojame per daug iššūkių.
Be pusryčių stengiamės niekur neiti, o kai jau per karštį ruošiamės eiti laukan arba su kemperiu pakeisti vietą, tai šiek tiek užtrunka, nes reikia Busiką paruošti važiavimui (kad daiktai ant galvos nekristų), jei išeiname – saugiai viską uždaryti.
Perpiet, jei nesame prie vandens telkinių, kol dar neatlėgo kaitra, būname kemperiuke: filmai, serialai, informacijos ieškojimas apie būsimą vietą, žodžiu, viskas, kas leidžia išgyventi karštį ir pasisemti teigiamų emocijų.
Temperatūrai normalizavusis visuomet einame pasivaikščioti, bandome pažinti kraštą, kuriame apsistojome.
Sutemus mėgaujamės vietiniais gėrimais ir skanėstais, neretai bendraujame su naujai sutiktais žmonėmis arba tiesiog mėgaujamės vienas kito draugija. Galop, kai turi daug laiko, nesi įpareigotas namo grįžti pirmadienį, bandai sulėtinti gyvenimo ritmą ir pasimėgauti net tais dalykais, į kuriuos seniau žvelgdavai paskubomis.
Na, o kai jau turime įstabių objektų aplink, įprastai nuo pat ryto iki vakaro praleidžiame susipažindami su tos vietos istorija ir grožiu.
– Kokie šioje kelionėje patirti nuotykiai įsiminė labiausiai?
– Ko geru, su laiku, viso gyvenimo kontekste, labiausiai įsimins pati kelionė. Na, o šiaip turėjome labai daug kontrastingų patirčių.
Apsistoję kalne per audrą apturėjom žaibo bučinį, kai šis skriejo pro šlapią metalinį Busiko korpusą.
Buvom apiplėšti, tiksliau, mes sugaišinome vagišiams laiką, nes Busiką visad stengiamės palikti be vertingų daiktų, tad toks ilgapirščių įsiveržimas atsiėjo tik pagadinta spyna ir nemaloniu jausmu, kai žinai, kad kažkas rausėsi po tavo daiktus.
Teko susipažinti su vietiniu italu senjoru, kuris po vakaro bendravimo mums pasiūlė naktį praleisti jo viloje. Skamba įtartinai (vyrukas sakė, kad čia mūsų jaunos kartos problema), bet buvo pasaka!
Beje, daugybė pažinčių ir pokalbių įvyko dėl paprasčiausio lipduko ant Busiko galo (su nuoroda į mūsų paskyrą instagrame @affair_in_europe).
Teko ir keltu pernakt keltis, ir ilgiausiu lynu skrieti žemyn, kilti į stačius kalnus ar pasiduoti srovės stiprumui.
O kartais nereikia nieko įspūdingo. Vieną gražiausių emocijų mums kelia pasiplaukiojimai smaragdiniame ežere.
– Daugeliui tikriausiai atrodo, kad dabar jūsų gyvenimas labai romantiškas. Ar taip yra iš tiesų?
– Taip, toks gyvenimas yra labai romantiškas. Mums. Ne visiems tai priimtinas reikalas, ypač kai su elementaria kasdienybe ar buitimi susipažįsta iš arčiau. Mes abu labai ūkiški, atsipalaidavę ir turime darbščias rankas, tad bet kokius kasdienius iššūkius įveikiame gana greitai. O jei ir neįveikiame, be padoraus dušo išbūti mums nėra sudėtinga.
– Ar ši kelionė jus kaip nors pakeitė? Galbūt dabar esate visai kitokie, nei buvote prieš kelionę?
– Kai praeis pusė metų, atsakyti bus paprasčiau. Bet jau dabar galima pasakyti, kad kelionės mums primena apie gyvenimo trapumą. Nereikia susireikšminti, nereikia sureikšminti savo laikinų nepatogumų (opias ir realias problemas išsigryninti privalu). Kelionės primena, jog pasaulis kupinas įvairiausių žmonių, skirtingų svajonių ir dar pilnas galimybių kažką kurti! O ar pasikeisime – abejojame, reikia tikėtis, kad kokie buvome atviri gyvenimui, tokie ir liksime.
– Kaip manote, ar dar ilgai keliausite? O gal įmanoma šitaip gyventi visą gyvenimą?
– Keliausime iki žiemos švenčių, iš viso bus pusmetukas. Tai nėra ilgai, palyginti su žmonėmis, kurie šitaip keliauja metus ar net dvejus, trejus. Yra nemažai entuziastų, kurie visą savo gyvenimą perkelia ant ratų, ir toks gyvenimas yra nuostabus, labai spalvingas, bet ir nelengvas.
– Manau, kad jūsų pavyzdys ne vieną įkvepia taip pat ryžtis gyvenimo kelionei. Ką patartumėte tiems, kurie nori, bet dvejoja?
– Įsivertinkite, kiek stipriai norite tos gyvenimo kelionės ar bet ko kito. Jei atsakysite 8-iems ar mažiau – galbūt esate pasmerktas žlugusiai misijai. O štai su aukščiausiu noro įvertinimu galima pradėti kažką daryti: galbūt pradėsite nuo svajonių maršruto sudarymo, gal išsinuomosite kemperį savaitei ir bandysite pajausti, ar tai jus užburia.
Nesvarbu, kas tai būtų, bet kokiam pokyčiui reikia didelio noro. Labai banalu, bet labai veiksminga. Pradžia svajonės link neprivalo būti įmantri, tereikia patikėti savo jėgomis ir idėja. Juk kadais, kai mes sėdėjome mokyklos suole, viskas irgi atrodė labai miglota, bet pasakėm, kad padarysim… ir darom!
