Tačiau jis labai išryškino ir atidengė laiko itin nuvargintus senuosius stogastulpius ir skulptūras, todėl buvo sumanyta kuo skubiau imtis jų atnaujinimo, o kai mintis išsirutuliojo iki projekto, tai atgaivintos ne tik buvę, bet pastatytos ir dar dvi naujos skulptūros bei surengta vaikų drožinėjimo stovykla.
Rugsėjo 29 dieną Aukštaitijos nacionalinio parko lankytojų centre pasidžiaugta jau įgyvendintu tikrai gražiu ir prasmingu projektu „Skulptorių pleneras – stovykla „Tradicijų taku“. Jį iš dalies parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Ignalinos rajono savivaldybė, kitos lėšos iš didelio entuziazmo buvo surinktos, kaip juokauta, „iš visur po kruopelytę“. Projekto pagrindinis partneris – Valstybinės miškų urėdijos Ignalinos regioninis padalinys.
Projektą ir jo metu kūrusius drožėjus pristatė jo vadovė, Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Mudinienė. Ji vėliau visus pakvietė į rudeniškai menišką ekskursiją skulptūrų taku. Kiekvienas kūrinys – tai atskira istorija, įdomus pasakojimas, šio krašto tautinio paveldo ženklas.
Pirmosios skulptūros Palūšės taką papuošė gūdžiais 1977 metais. Tuomet būta šviesių ir gudriai kūrybingų žmonių, kurie liaudies meistrų seminarą ir jo metu gimusias skulptūras paskyrė 60-osioms Spalio revoliucijos metinėms ir net vieną skulptūrą tai progai pastatė. Ji, kaip minėjo S. Mudinienė, tik prasidėjus Nepriklausomybei, kažin kur paslaptingai dingo. Bet užtat kitos buvo visiškai tautiškai lietuviškos, vaizduojančios šio krašto legendas, padavimus, jų personažus, lietuvybę, Tauragnų įkūrėjo kunigaikščio Regimanto didybę ar „Knygnešio“ nešamą šviesą, o štai Z. Petreikio „Ugniagesys“ visiškai atitinka šv. Florijono vaizdavimą.
Tarp tų senųjų skulptūrų yra ir pats pirmas jau anapilin iškeliavusio žinomo Ignalinos krašto drožėjo Teofilio Patiejūno darbas „Sėjėjas“, ąžuole sustingdęs grubią žemdirbio figūrą ir rankas, beriančias dirvon grūdus... Paskutinį kartą skulptūros renovuotos 2002 metais. Na, o jų gimimas ir statymas 1977 m. užfiksuotas Lietuvos televizijos filme „Kur ežerėliai ežerai“. Jį visi renginio dalyviai smagiai pasižiūrėjo, o kiti gali surasti LRT mediatekoje.
Šią vasarą skulptūrų take dirbo du meistrai zarasiškiai Dainius Veršelis ir Saulius Savickas. Saulius pasirinko įamžinti Meironų kaimo legendą apie šaunias mergas, kurių nenorėta ištekinti už atėjūnų, todėl visus tolimus svetelius gaspadinės „pačiastuidavo“ gailių medumi, nuo kurio jiems galvas susukdavę ir tie šiaip ne taip iš didelio abdujimo kelią namo besurasdavę. Labai išraiškinga „Meironų legenda“ – 6 m aukščio ąžuolinė grožybė – skulptūrų take stojosi antruoju numeriu.
Na, o jau beveik tako gale pastatyta daili ir kukliai įspūdinga Dainiaus Veršelio gamtos ir miškų globėja „Medeina“. Autorius ir pats dar kartą apžiūrėjo savo kūrinį rudeniškame fone. Bevaikštant taku buvo pasidžiaugta ir vaikų drožinėjimo darbeliais, kurie dabar puošia Meironų gamtos mokyklą. Mažieji, vadovaujami sertifikuoto liaudies meistro Eriko Čypo ne tik drožinėjo, bet ir vyresniųjų darbą stebėjo, su jais bendravo, kai ką širdin dėjosi... Drožėjams talkino ir parke dirbantis žinomas Ignalinos krašto drožėjas Petras Gaižutis.
Pristatymo renginyje dalyvavo tik vienas kūrėjas Dainius Veršelis. Autorių sveikino ir projektu pasidžiaugė Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas. Jis žavėjosi atliktu prasmingu darbu, taip pat kalbėjo apie gražų bendradarbiavimą garsinant Palūšę ir kartu rengiant tradicines šventes. O Sigutė Mudinienė direkcijos vardu dėkojo savivaldybei už skirtą paramą, Ignalinos rajono turizmo informacijos centrui – už skleidžiamą žinią ir tako reklamą, taip pat Ignalinos viešajai bibliotekai – už pagalbą renkant kraštotyrinę medžiagą, bibliotekininkei Ritai Ramanauskienei – už vedamas įdomias ekskursijas.
Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė dovanojo knygą apie gamtą. Buvo išdalintos padėkos, atminimo dovanėlės. Na, o labiausiai visiems turbūt įsimins pasivaikščiojimas, stabtelint prie kiekvienos skulptūros ir išklausant jos legendą, jos saugomą istoriją, apžiūrint drožinį ir iš priekio ir iš nugarinės pusės, ko pats gal nė nesugalvotum. Visos tikrai įdomios, savitos, meniškos... O šilta ir jauki rudens spalvų paletė dar labiau paryškina drožėjų paliesto medžio meniškumą. Sigutė Mudinienė minėjo, kad atnaujintas ir Botanikos takas, kuris nuo Lūšių ežero paplūdimio suka beveik 4 kilometrų ratą gražiais miškais, vingiuoja pro mažus ežeriukus, šlapvietės, pristato retus augalus, gyvūnus. Juo taip pat verta praeiti.
Išsaugoti, atnaujinti ir populiarinti – toks buvo projekto kūrėjų sumanymas ir šviesios mintys bendrų pastangų ir didelio noro dėka tapo gražiu ir prasmingu darbu savo kraštui. Tai išliks dešimtmečiams...
