Tauta be istorinės atminties neegzistuoja, o atmintyje be abejonės išlieka ir ryškiausios asmenybės. Didelį įspaudą istorijoje paliko ir Laurynas Ivinskis – ilgus metus jis leido vienintelį žemaitišką kalendorių, kuris tapo labai populiarus ir tarsi atstojo pasaulinę spaudą, o iš leidžiamo kalendoriaus kaimo žmonės net mokėsi skaityti.
Kuršėnuose paskutinius gyvenimo metus praleidęs L.Ivinskis buvo ne tik vertėjas, tačiau ir švietėjas, leidėjas, publicistas, tautosakos rinkėjas, botanikas, leksikografas, išradėjas, poetas ir, be abejo, pirmojo lietuviško kalendoriaus sudarytojas.
2022 metais minimos L.Ivinskio 212-osios gimimo metinės, o tai puiki proga pakeliauti šio didžio asmens pėdomis net nepaliekant namų ir keliaujant tokiu eiliškumu, kokiu pasirinksite. Negana to, galėsite ne tik klausytis pasakojimų, tačiau ir apsižvalgyti.
Virtuali ekskursija Lauryno Ivinskio pėdomis susideda iš aštuonių įspūdingų taškų. Pirmasis yra L.Ivinskio aikštė su L.Ivinskio paminklu.
Kuršėnų centre įsikūrusi aikštė istorijoje pasitarnavo miesto žmonėms įvairiomis paskirtimis. Iki 1948-ųjų šioje vietoje buvo miesto turgaus aikštė, o net ir jam išsikėlus ji liko žmonių traukos centru.
Negana to, darbštūs gyventojai taip pakeitė aikštės vaizdą, kad 1957 metais už miesto tvarkymą Kuršėnams netgi skirta pirmoji vieta respublikoje, pereinamoji raudonoji vėliava ir 30 000 rublių premija.
Dalis šių pinigų buvo skirta ir paminklo statybai, kuris iškilmingai atidengtas 1960 metais liepos 21 dieną.
Antrasis objektas maršrute – L.Ivinskio kapas, ant kurio pastatytas kuklus paminklas, o paminklo iniciatoriai – draugai ir mokiniai, kurie savo jėgomis surinko lėšas. Ant paminklo netgi išlikęs originalus užrašas, o koks jis yra galite išgirsti bei pamatyti virtualioje ekskursijoje.
Trečiasis eilėje puikuojasi L.Ivinskio gimnazijoje esantis L.Ivinskio bareljefas ir muziejus, kuriame ne tik sužinosite viską apie L.Ivinskį, tačiau ir išvysite įspūdingus kūrinius.
Toliau maršrute Kuršėnų Šventojo Jono Krikštytojo bažnyčia, į kurią dažnai užsukdavo ir Laurynas Ivinskis. Nors L.Ivinskis vis bandydavo pakalbėti su tuometiniu klebonu Antanu Eidimtu, padiskutuoti apie kalendorių išleidimo naudingumą, lietuvių švietimo reikalingumą, su klebonu nesimegzdavo kalba, nes klebonas nepritarė tautiškajam atgimimui, žavėjosi lenkų kalba, kultūra.
Klebono įsitikinimus apibūdina faktas: spaudos draudimo metais A.Eidimtas lankėsi pas parapijietį ir pamatė laikraštį „Aušra“. Šį leidinį klebonas sudegino šventoriuje bei pagrasino, kad skaitančių „Aušrą“ nepriims išpažinties.
Penktoji maršrute – Kuršėnų dvare esanti kalendorių ekspozicija, kurioje per daugelį metų sukauptas ne tik L.Ivinskio, bet ir visos Lietuvos gyventojų dovanotų kalendorių archyvas, kurį sudaro į temines grupes suskirstyti Senieji, Meno, Gamtos, Užsienietiški, Religiniai, Kišeniniai ir kiti kalendoriai. Iš viso jų – apie 8 400!
Įspūdį paliks ir medinė L.Ivinskio skulptūra Kuršėnų dvaro parke, šalia kurios įrašyti ir gražūs L.Ivinskio žodžiai: „O vis dėlto juk gera, kada tave prisimena, mini geru žodžiu, pagarbiai vadina mokytoju, nors tu jau seniai nieko nebemokai.
Gal gyvenimas ne veltui pragyventas, ne veltui laikytasi Dievo prisakymų ir paprastų žmoniškų prievolių – padėti artimui, neapkalbėti nieko, pirma žiūrėti kitų, o savęs paskui.“
Svarbus L.Ivinskio gyvenime buvo ir septintasis objektas – Milvydų dvaras. Nuostabioje gamtos apsuptyje visai nesunku įsivaizduoti, kaip šia vieta grožėjosi Laurynas Ivinskis, sugebėjęs subtiliai jausti gamtos niuansus.
Laurynas Ivinskis buvo įkurdintas atskirame keleto kambarių namelyje, kuriame darbavosi iki paskutinių savo gyvenimo minučių. Dvare L.Ivinskis gyveno 1879–1881 metais. Namelis, kuriame paskutines gyvenimo dienas leido L.Ivinskis, neišliko.
Savo mokytojo talentą atskleisti L.Ivinskis galėjo paskutiniame objekte – Lapkasių dvare. Dvaro savininkas Tomas Janavičius buvo geras ūkininkas – jam valdant dvaras klestėjo.
Dvare veikė degtinės varykla, malūnas, nuo 1861 m. dvarui priklausė dar 827 dešimtinės žemės, vadinasi, buvo per 1000 ha, iš jų dar 170 dešimtinių sudarė miškas – taigi dvaras gaudavo didžiules pajamas. Tomo Janavičiaus sūnus Liudvikas (1859–1902 m.) mokėsi namuose, o jo ir kitų vaikų mokytojas buvo ne kas kitas, o pats Laurynas Ivinskis.
Norėdami patys apsilankyti ir išbandyti ekskursiją spauskite čia.
