Ekspedicijos priežastis aiški: 2022 metais Kauno miestas skelbiamas Europos kultūros sostine. Tai tapo simboline paskata pakartoti prieš kone penkias dešimtis metų įvykusią ekspediciją Pamyro kalnų Šugnano kalnagūbryje. Šią vasarą viršūnę, pavadintą Kauno vardu, pasiekė 18 Lietuvos alpinistų, tarp jų ir senjorai.
Užkopę į viršūnes, kurios neturi pavadinimų, alpinistai jas gali pavadinti pačiais įvairiausiais vardais. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 30 viršukalnių, turinčių lietuviškus vardus, viena iš jų – Kauno viršūnė.
Kelionei, prasidėjusiai liepos 6 dieną ir trukusiai apie 20 dienų, buvo ruoštasi ilgai ir intensyviai.
„Pasiruošimas praktiškai vyksta po kiekvieno sezono pabaigos: baigiasi sezonas ir prasideda ruošimasis kitam“, – pasakoja A.Peištaras.
Kartų skirtumas kopiant į kalnus
A.Peištaras dalijasi, jog aistra kalnams prasidėjo dar jaunystėje, kai jam buvo 17 metų: „Dar 1970-aisiais atsitiktinai susipažinau su viena alpiniste, kuri mane atvedė į treniruotę. Nors tarp alpinistų buvau pats jauniausias – puikiai pasirodžiau. Tuo metu atėjau iš gimnastikos, o dar prieš tai domėjausi parašiutizmu, deja, neilgai. Nepavyko nuslėpti akinių, todėl buvau pagautas ir išmestas“.
Aistrą kalnams Alvydas jaučia iki šiol, kopimui ruošiasi ilgai ir intensyviai. Pasiruošimas susideda iš ištvermės, bendro fizinio pasirengimo, techninių treniruočių, varžybų.
A.Peištaras pasakoja, jog ne tik kalnuose, bet ir treniruotėse jaučia skirtingą kartų požiūrį: „Mūsų – vyresniųjų – karta ruošdavosi daug aktyviau. Mano laikais Kauno komanda treniruotes turėdavo septynis kartus per savaitę. Kiekvienos treniruotės metu nubėgdavom apie 15 kilometrų.“
Ekspedicijos vadovas atvirauja, jog dabar jaunimas treniruojasi kiekvienas pagal savo jėgas ir nepersistengia padirbėti daugiau.
„Tai iškarto jautėsi ir kalnuose. Tie kas mažiau treniravosi, kalnų liga susirgo greičiau“, – dėsto A.Peištaras.
Ekspedicijos į Šugnano kalnagūbrio aukštumas metu iš 23 žmonių net 3 žmonės buvo nuleisti žemyn, o vienam iš jų prasidėjo plaučių edema.
Naujosios viršūnės skirtos KTU
„Mūsų vyriausias dalyvis Kęstutis Virbalis buvo vienas iš pirmųjų kopėjų, kuris kartu su Eugenijumi ir Romualdu Bajorais, Valdžiu Kikanu 1977-aisiais užkopė į tris naujas viršūnes, o vieną iš jų pavadino Kauno vardu“ – pasakoja A.Peištaras.
A.Peištaras pasakoja, jog Kęstutis ne kartą užsiminė, jog būtų šaunu nuvažiuoti į Pamyrą ir dar kartą įkopti į Kauno viršūnę. Taip pat, jis puikiai žinojo, jog tame kalnagūbryje stūkso daug bevardžių viršūnių. Kadaise buvusi tik Kęstučio svajone, šią vasarą idėja virto realybe.
Viršūnių pavadinimai – „KTU Ąžuolas“ ir „Lietuvos universitetui 100“ – atsirado dėl bendradarbiavimo su Kauno technologijos universitetu (KTU) ir KTU „Ąžuolo“ organizacija.
„Lietuvos alpinistų senjorų klubas, kurio vienas iš narių esu ir aš, organizuoja įvairias laipiojimo varžybas, jų metu mums reikalinga pagalba. Kadangi mūsų kolektyve yra nemažai buvusių KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ narių, jų vaikai yra šios organizacijos nariai, aktyviai bendraujame ir bendradarbiaujame“, – pasakoja A.Peištaras.
Ekspedicijos vadovas dalijasi, jog senjorų alpinistų klubo nariai KTU „ąžuolams“ ir mokymus praveda, kviečiasi į savo varžybas.
„Praėjusiais metais suėjo 70 metų, kai pirmieji alpinistai išvažiavo į kalnus. Visi jie buvo iš KTU. Ta proga KTU studentų miestelyje sodinome ąžuolus tiems kauniečiams alpinistams, kurie žuvo kalnuose“, – prisimena A.Peištaras.
Ekspedicija pilna iššūkių
Ekspedicijos vadovas dalijasi, jog kelionėje į Šugnano kalnyną iššūkių netrūko: „Kadangi važiavome į tą regioną, kuris ribojasi su Afganistanu, šiai kelionei reikėjo gauti tam tikrus leidimus. Po ilgų bandymų gauti leidimus internetu nuleidome rankas ir nusprendėme pasirinkti kitą regioną, kuriame irgi yra laisvų viršūnių, deja, jų ten nedaug ir jos kur kas žemesnės“.
Kai grupė atvyko į kelionės tikslą, juos pasitiko viešbučio savininkas, kuris supažindino ekspedicijos dalyvius su džipų vairuotojais, o vienas iš jų pasisiūlė tuos leidimus gauti. Taigi grupei nusišypsojo laimė ir iš pat ryto jau visa komanda turėjo reikiamus leidimus ekspedicijai pradėti.
„Atvažiavę į tą regioną tikėjomės, jog gausime asilus, kurie padės mums nešti daiktus į kalną, pasirodo, tame regione jų nėra – niekas neaugina. Džiaugiamės, kad vietiniai žmonės, šerpai – kalnų vedliai pasisiūlė padėti“, – pasakoja Alvydas.
Jis priduria, jog dieną kalnuose yra apie 35 laipsniai karščio, o naktį upelių pakraščiai būna aplediję. Taigi, temperatūrų skirtumas – didžiulis. Pasak ekspedicijos vadovo, dar vienas iššūkis, kurį kelionėje teko patirti (ypač – jaunimui), buvo suprasti Pamyro regione esančius kalnus.
„Jie neįsivaizdavo tų kalnų didumo, gabaritų, dydžių, atstumų ir jiems atrodė viskas daug paprasčiau, negu yra. Ką matai kalną, dar nereiškia, kad viršukalnė lengvai pasiekiama, juo labiau, kad visos viršūnės yra virš penkių kilometrų aukščio“, – tęsia A.Peištaras.
Kiekvienas žmogus iš veiklos, kuria mėgaujasi, pasiima tai, kas jam vertinga ir naudinga kaip asmenybei. Vis dėlto, A.Peištaras teigia, jog posakis „nugalėjau kalną“ nėra teisingas: „Tu nenugali kalno, nugali ir pasitikrini pats save. Džiaugiesi, jog tas kalnas tave priėmė. Tai – gyvenimo patirtis, kurią paskui visur gali pritaikyti“.
