Tai įrodo ir kemperių gausa keliuose. Nors serpantinuose motociklininkams juos sutikti mažiausiai norisi“, – pasakoja neseniai su bendražygiais 4 500 kilometrų maršrutą Norvegijoje įveikęs Andrius Palionis. „Vakarų ekspreso“ skaitytojams – išsamus Andriaus pasakojimas apie šią įsimintiną kelionę.
Norvegija – šalis, apie kurios gamtos grožį daugeliui teko girdėti. Šią vasarą mes nusprendėme ją pamatyti sėdėdami ant motociklų. Aš važiavau su BMW GS 1250, Tadas su BMW GS 1250, Renaldas su „Honda Africa Twin Adventure“, Saulius su kruiziniu „Honda VTX 1800“. Tiesą pasakius, Tadas ir Renaldas jau seniai rezgė planus kelionei į šią šalį, o aš ir Saulius tiesiog įšokome į kolegų planuotos kelionės traukinį. Kolegos turėjo patirties ilgose kelionėse motociklais, o man tokia kelionė buvo pirmoji.
Taigi liepos viduryje anksti ryte pajudėjome Klaipėdos link, kur mūsų laukė 15 dienų kelionė. Įveikus pirmuosius kelis šimtus kilometrų mūsų laukė lėtai slenkantis laikas kelte. O kaip tyčia visi, taupydami vietą (nes jos ir taip nebuvo daug), neįsidėjom knygos ar kortų, kad laikas neprailgtų. Na, pamoką išmokome.
Vaizdai – vienas už kitą gražesni
Ankstyvą rytą pasiekėme Švedijos krantuose įsikūrusį Treleborgo miestelį, nuo kurio nekantraudami pasileidome rinkti kilometrus iki Oslo apylinkių. Švedijoje pakeliui dar stabtelėjome Jakriborgo miestelyje.
Žinodami, kad Norvegija gerais oras ne visada lepina, dienos kelionę nusprendėme pabaigti susirasdami vietą stovyklauti tiesiog laukinėje gamtoje. Po geros valandos paieškų atrandome tiesiog įstabią vietą miške prie vandens, kur nuostabiai praleidome vakarą.
Paryčiais mus pažadino ne žadintuvo ar paukščių giesmės, o prasidėjęs lietus. Sauliui jau ir užmigti sunku, nes jo VTX sudrėkus žemei iš šio rojaus kampelio gali ir neišvažiuoti.
Tačiau 9 ryto lietus baigėsi, mes sėkmingai pasiekėme civilizaciją ir judėjomė pamatyti įspūdingų kalnų apsuptyje įkurtos Vermoko hidroelektrinės, kurioje II pasaulinio karo metais naciai siekė pasigaminti sunkųjį vandenį (jo reikėjo kuriant branduolinę bombą), o norvegai ir anglai rengė diversijas. Įdomi istorija, rekomenduoju pasidomėti.
Važiuodami vis aikčiojome nuo atsiveriančių vaizdų, o Tadas vis kartojo – „palaukit, čia dar tik gėlytės“, ir iš tiesų su kiekviena kelionės valanda vaizdai vis labiau stebindavo. Iš tikrųjų Tadas ir Renaldas sugebėjo sudėlioti maršrutą pro tikrai kvapą atimančias vietas. Per dieną sugebėjome nuvažiuoti kelis vaizdingus maršrutus, kurie kardinaliai skyrėsi: fjordų nuostabūs vaizdai, kalnų vėsuma, stepėms būdingas kraštovaizdis ir dažnai sutinkamos avys (kalnuose jos čia jaučiasi šeimininkės). Dieną užbaigėme vėl statydami palapines, tik šį kartą kempinge.
Žygiui pėsčiomis ryžosi ne visi
Kitą dieną iš karto vėl buvome nustebinti „Lysevegeno“ serpantino, jame esančios apžvalgos aikštelės. Neplanuotai Lysebotno miestelyje atradome retai kursuojantį keltą, kuris mums galėjo sutaupyti nemažai kilometrų, tačiau šį kartą sėkmingo bilieto ištraukti nepavyko ir į jį netilpome... Todėl gavome galimybę dar kartą važiuoti „Lysevegeno“ serpantinu ir besikeičiant gamtos vaizdams, kaip Saulius minėjo, „jau netelpančiais į operacinę sistemą“, lėkėme link Prekestuleno (dar kitaip – Pulpit Rock).
Pasitaikė karšta ir ilga diena, todėl 4 valandų žygiui pasiryžome trise. Saulius skyrė prioritetą ramiam poilsiui šalia esančio ežero. Nors kopiant teko paprakaituoti, tačiau galime drąsiai sakyti, kad buvo verta! Prekestuleno apylinkės yra populiari vieta, tad susirasti kempingą tapo nedideliu iššūkiu, tačiau apie 22 val. mūsų palapinės jau stovėjo kempinge visai šalia vandens.
Vaizdus paslepiantis lietus
Ketvirtoji diena – krioklių diena, dedikuota 13-tam keliui, kurį Sauliaus įvardijo kaip rojų.
Diena skilo į dvi dalis. Pirmoji – važiavimas „rojumi“ šviečiant saulei ir nespėjant rinkti vaizdų į savo „operacinę sistemą“. Kalnuose rastas ežeriukas, šalia kurio papietavome, o kartu ir atsivėsinome. Antroji dalis – kai žinai, kad važiuoji vaizdingu maršrutu, tačiau merkiantis lietus visus vaizdus „atima“. Kartu ši kelionės dalis patikrino mūsų aprangas ir parodė jų silpnąsias vietas. Vakare, vis dar prausiant lietui, pasiekiame Bergeną ir džiaugiamės, kad ši naktis buvo suplanuota viešbutyje.
Penktoji diena – be motociklų, skirta pažinti tarp kalvų įsikūrusį ir Unesco už viduramžių medinės architektūros išsaugojimą įvertintą Bergeną. Sykiu laiką išnaudojame rūbams išsiskalbti.
Nors Tadas kelionės pradžioje didžiavosi savo turima moto apranga, kuri vertinama kaip neperšlampama, tačiau Bergene turėjo nuleisti galvą ir įsigyti lietaus aprangą. Tiesa, kelionėje ne kartą lietaus gavome taip, kad ir lietaus aprangos negarantuodavo 100 proc. sausumo.
Neplanuota „dovanėlė“
Palikome nelabai mus nustebinusį Bergeną ir pajudėjome toliau. Tačiau kelyje pamačiau, kad oras padangose mažėja greičiau nei benzinas bake. Supratau, kad galiniame rate turiu kažką pagavęs. Tad teko stoti neplanuotam remontui.
Laimė, kelionę galėjome tęsti toliau. Pirmą kartą kelionėje pasiekėme viršukalnes, jose tyvuliuojančius ežerėlius ir sniegą, kuriuo, žinoma, pasidžiaugėme.
Nors maršrutas sudėliotas tikrai vaizdingais keliais, septintą kelionės dieną jau pradedam kalbėti, kad akys apsiprato su vaizdais, gal jau niekas per daug ir nestebins. Suklydome. Tai buvo viena įspūdingesnių dienų. Pakilome iki Briksdalsbreeno ledyno. Edukacijai – kylant link jo, pažymėta kuriais metais kur buvo jo kraštas. Tuomet supranti, kaip ledynai traukiasi. Vakare džiaugėmės, kad nepasidavėme nuovargiui ir netrumpinome kelio iki kempingo, o važiavome suplanuotu maršrutu. Tai buvo bene įspūdingiausi mūsų 40 kilometrų kalnų viršūnėmis skrodžiant debesis.
Būta ir nusivylimų
Aštuntoji diena – logistinė. Nors jos metu plaukėme fjordais, aplankėme Olesiundo miestą, tačiau laukėme devintos dienos ir važiavimo garsiuoju „Atlantic ocean rode“.
Deja, šis kelias tapo didžiausiu mūsų nusivylimu. Po jo net atsirado diskusija, kad velniop Trondheimą, nekeliaujame toliau į šiaurę. Tačiau pasiekę šį miestą likome maloniai nustebinti. Gyvas, turintis ką parodyti ir tikrai vertas mūsų laiko. Nesuklysiu įvardindamas, kad labiausiai pakerėti likome Nidaros katedros (Nidarosdomen), kuri yra visų Norvegijos karalių įšventinimo vieta. Įdomus faktas, kad tai yra šiauriausia viduramžių katedra pasaulyje.
Nors jau buvome pripratę prie protarpinio ar pusdienio lietaus, tačiau ši diena mums „paserviravo“ visos dienos maudynes ant motociklų. Lyg tyčia tą dieną tikėjomės pasidaryti gražiausias kelionės nuotraukas keliaudami „Trolių keliu“ (Trollstigen).
Besikeldami vienuoliktos dienos rytą dar turėjome viltį, kad debesys prasisklaidys ir galėsime grįžti į „Trolių kelią“, tačiau nei orų radaras, nei realus vaizdas mums to nežadėjo. Tad leidomės toliau į kelią nesidairydami atgal. Kraštovaizdis vėl keitėsi ir dovanojo mums stepių, miškų vaizdus bei vingiuotus kelius. Dieną vainikavo neplanuotas, tačiau labai vaizdingas Norvegijos žvyrkelis, kuris mums dar sutaupė laiko ir kilometrų.
Lilehameris ir Oslas
Dvyliktos dienos tikslas – norvegų dramaturgo Henriko Ibseno sukurto personažo Pero Giunto vardu pavadintas kelias, atspindintis jo kelionę nuo Norvegijos kalnų iki Afrikos dykumų. Tiesą pasakius, kelyje daug žmonių tiesiog palikdavo savo automobilius ir vaikštinėdavo po apylinkes, turistinius pėsčiųjų maršrutus.
Šis kelias yra taip pat norvegiškas žvyrkelis, kuris mūsų trijų „Adventure“ klasės motociklams yra vieni juokai, tačiau ir Saulius lėkdamas juo įrodinėjo, kad „cruizeriai“ gali važiuoti ne tik asfalto danga.
Judėdami Oslo link aplankėme Lilehamerio miestelį. Jis, matyt, išgarsėjęs dėl dviejų dalykų: 1994 metų žiemos olimpinių žaidynių ir amerikiečių bei norvegų serialo, pavadinto miestelio vardu. Lilehameris paliko jaukaus, gyvo miestelio įspūdį, kuriame šuoliai nuo tramplyno vykdomi ir vasaros metu patiesus specialią žolės dangą.
Vakarop pasiekėme Oslą. Aplankėme „Fram“ muziejų, kuris pasakoja apie ekspedicijas į Šiaurės ašigalį. Įspūdį paliko Frognerio parkas (dar vadinamas tiesiog Vigelando parku), kuriame 20 a. skulptorius Gustavas Vigelandas paliko 212 realistiškų žmogaus skulptūrų iš bronzos, granito ir geležies. Parko „vinis“ – 14 metrų vientiso granito skulptūra, kurią autorius įgyvendino per 14 metų. O viso parko skulptūrų kūrimas užtruko 40 metų!
Lietuviškas lietus neišgąsdino
Keturioliktoji diena – 600 km keltui pasiekti. Pakeliui stabtelėjome Malmės buvusiose geležinkelio techninėse dirbtuvėse, kur kaip tik tą dieną vyko „Craft“ alaus festivalis. Trumpai pažinčiai stabtelėjome ir Malmės senamiestyje.
Vėl lėtas laikas kelte, o prie Klaipėdos krantų pamatėme, kad neišvengsime lietaus ir Lietuvoje. Tačiau juokavome, kad po Norvegijos jis mums nebaisus. Paradoksalu, tačiau mus pasitiko turbūt sunkiausi kelionės kilometrai su stipriu vėju, lietumi ir tamsa. Todėl kiekvienas pasirinkom savo tempą grįžti saugiai namo.
