Spalio viduryje prasidėjusi kelionė per Afriką baigėsi – liepą Algirdas pasiekė žemyno apačią. Tačiau čia kelionė nesibaigs. Kelias savaites pailsėjęs Pietų Afrikos Respublikoje lietuvis dviračiu leidosi į Australiją, o po jos keliaus per Naująją Zelandiją bei Aziją, kol pasieks Lietuvą.
Nors tokios kelionės daug kam atrodo neįveikiamas iššūkis, vyras sako, kad pakeliui sutiko ir dar įspūdingesnių tikslų užsibrėžusių bei drąsių keliautojų.
„Sutikau ir dviratininkų, su kai kuriais teko ir kelias dienas kartu paminti. Teko sutikti dar drąsesnių keliautojų, pavyzdžiui, kurie ėjo pėsčiomis tą maršrutą, kurį mes važiuojame dviračiais.
Net merginos vienos eina pėsčiomis per Afriką. Visokių žmonių sutikti galima. Kaip kažkas sako tu išprotėjęs, mini dviračiu per Afriką, bet tada tu sutinki kažką, kas per ją eina pėsčiomis, čia iš vis kitas lygis“, – pasakoja Algirdas.
Vis dėlto baimės būti užpultam keliautojas sako visiškai nejautęs – vietiniai žmonės malonūs ir paslaugūs, dauguma jų atvykėlius pasitinka išskėstomis rankomis ir su šypsena, o kai kurie netgi priima pernakvoti. Maloniausi, pastebi marijampolietis, tie žmonės, kurie rečiau susiduria su turistais.
„Pirmoje kelionės pusėje, pirmą pusmetį, iki Botsvanos, važiuojant per kaimus tiek vaikai, tiek suaugę atbėgdavo pasitikti su šypsenomis. Įvažiavus į Botsvaną ar Namibiją jau mažiau šypsenų buvo, bet nedraugiškų ar grėsmingų žmonių tikrai nesutikau.
Bent mano patirtimi, afrikiečiai labai svetingi. Maloniausi ten, kur mažai turistų. Taip pat, Namibijoje ar Pietų Afrikoje, kur yra didelės bendruomenės afrikanų (baltųjų afrikiečių), galbūt dėl visos istorijos, žmonės ne tokie draugiški, kaip, pavyzdžiui, Kenijoje, Zambijoje ar Malavyje, bet tikrai šilti žmonės.“
Dūmų vonios ir medinės pagalvės
Algirdas atskleidžia, kad apsilankyti ir iš arti pamatyti teko ir daugumai tik iš filmų matytų genčių papročius. O vaizdas, sako jis, iš ties šiek tiek primena tai, ką matome filmuose – iš šiaudų ir molio statyti nameliai ir ilgus metus puoselėjami papročiai.
Vis dėlto nemaža dalis genčių dabar gyvena moderniau, tačiau kai kurios stengiasi savo autentiškumą išlaikyti kuo įmanoma ilgiau – žmonės vaikšto nuogi, nenaudoja jokių šiuolaikinių technologijų ar patogumų, o kai kurie jų saugomi papročiai turistus gali palikti iš ties be žado.
„Tikrai įdomiai žmonės gyvena, o ypač Namibijoje. Tai maža šalis su labai maža populiacija – ten gyvena mažiau žmonių nei Lietuvoje, o etninių grupių labai daug ir yra labai didelė jų įvairovė. Kai kurios gyvena atstumu kaip nuo Kauno iki Vilniaus, tačiau papročiai visiškai skirtingi.
Pavyzdžiui, Chimba gentyje Namibijoje yra paprotys, kuris nurodo, kad jei moteris paauglystėje nusprendžia likti gentyje, nes jos gali ieškoti vyro ir kitur, turi išsiimti pirmus du dantis. Toks iš vis neįtikėtinas faktas – jie niekada gyvenime nesiprausia vandeniu.
Kartais, prieš ceremonijas, pavyzdžiui, vestuves ar kitokias šventes, naudoja dūmų vonią. Prausiasi dūmais, kas mums nelabai įsivaizduojama. Tačiau jie kiekvieną dieną naudoja molio ir karvės taukų mišinį ant odos: nuo uodų, saulės, nuo kvapo.
Teko pabuvoti ir prie vyresnių žmonių, kurie niekada nesiprausę. Jokio kvapo nėra. Kai kurie naudoja medines pagalves. Palyginus su mūsų, vakarų visuomene, tikrai daug dalykų keisti atrodo“, – pasakoja Algirdas.
Išgąsdino ne liūtai, o drambliai
Nors dauguma Afriką įsivaizduoja pilną plėšrūnų, tokių kaip liūtai, Algirdas sako, kad jų pamatyti teko vos keletą.
„Žmonės vis sako, kad Afrika pilna liūtų, klausia, ar nebijai, tačiau daug liūtų ten nėra. Jie saugomi, gyvena nacionaliniuose parkuose, reikia su mašina važiuoti ir pinigus mokėti, jei nori pamatyti. Liūtus teko tik kelis sutikti.
Aišku, visada jaudiniesi, nes būdavo atkarpų, kur kiti žmonės sutikdavo liūtų ar kitokių plėšrūnų. Mini ir žinai, kad šitoje atkarpoje tikrai jų yra ir galvoji, kad tik koks neišlystų iš krūmų“, – pasakoja keliautojas.
Vis dėlto susidūrimų su laukiniais gyvūnais netrūko – žoliaėdžius, tokius kaip zebrai ar žirafos, teko matyti gana dažnai, o išvysti teko net ir 9 raganosius vienoje vietoje. Tai, priduria Algirdas, iš ties įspūdingas ir labai retas reginys, nes šie gyvūnai įprastai laikosi mažesnėmis grupėmis.
Labiausiai įsiminė ir didžiausią įspūdį padarė leopardas, tačiau adrenalino dozę marijampoliečiui sukėlė ne plėšrūnai, o drambliai.
„Botsvanoje bei Namibijoje tikrai teko sutikti daug laukinių gyvūnų. Botsvanoje kone kasdieną minant kelią užstodavo drambliai ar dramblių šeima. Negali minti, turi laukti kokį pusvalandį, kol jie pasitrauks nuo kelio.
Buvau ir išsigandęs, kai Botsvanoje užsisvajojęs myniau ir atsisukęs pamačiau, kad už kelių metrų stovi milžiniškas dramblys. Buvo tikra adrenalino dozė, nes drambliai pavojingi – jei jie tave pultų, nuo jų tikrai nepabėgtum ir geruoju nesibaigtų.
Šiaip tokių susitikimų, kad būtų baisu, nebuvo, viskas praėjo saugiai ir smagiai. Tekdavo dažnai girdėti naktį šakalus ar hienas netoli palapinės, bet tie gyvūnai nėra pavojingi žmonėms, tad ir baimės nebuvo“, – istorijomis dalijasi Algirdas.
Prie karščio priprasti nepavyko
Dabar Afrikoje jau prasidėjo žiema, todėl kartais būna net šiek tiek vėsoka, tačiau net po 8-ių ten praleistų mėnesių prie karščio, sako Algirdas, priprasti nepavyko.
„Tiek mėnesių minant galvojau, kad priprasiu, bet niekaip ir nepripranti prie to karščio. Pavėsyje bent 30 laipsnių. Aišku, ant saulės daug laiko praleidi, o ieškant pavėsio kartais gali užtrukti ir kelias valandas.
Tikrai vargina, tikrai nėra lengva, ypač Mozambike ar Malavyje, kur temperatūra siekia netoli 40 laipsnių, o drėgmė beveik 100 proc. Atrodo, kad prakaitas bėga litrais, bet supranti, kad kitaip nebus – užsibrėži tikslą ir turi jį pasiekti. Tokių sunkumų, kad, atrodo, nebegali pabaigti kelionės, nebuvo“, – sako vyras.
Nemenkai sutrikdo ir temperatūrų skirtumai. Nors dieną, pasakoja keliautojas, temperatūra pasiekia 40 laipsnių, dykumoje naktį temperatūros stulpelis pasiekia beveik 0 laipsnių.
„Sacharoje labai dideli temperatūros skirtumai. Dieną 40, o naktį beveik iki 0 laipsnių gali temperatūra nukristi. Namibijos Dykumoje šiek tiek šilčiau, bet irgi buvo, kai 30–40 laipsnių dieną, o naktį irgi gerokai atvėsta. Tokio šalčio Namibijoje nepajaučiau, bet gal ir mano paties pasiruošimas pagelbėjo, šiltesni rūbai, miegmaišis, nes Sudane to neturėjau“, – aiškina marijampolietis.
Nepaisant didelių temperatūros skirtumų Sudane, sunkiausia kelionė buvo per Namibiją, kur keliai virsta kone smėlio dėže, todėl dviratį kartais tekdavo stumti net 3 ar 4 valandas, o vandenį tenka skaičiuoti.
„Turi planuoti, kiek gali gerti, negali gerti, kiek norisi. Kartais būna, kad per dieną gali tik tris litrus išgerti, nes žinai, kad kitaip reikės laukti, kol pravažiuos automobilis ir galėsi paprašyti vandens. Tačiau dažnai būdavo ir taip, kad nestodavo ar patys neturėdavo vandens. Sunkiausia turbūt ir buvo karštis bei vandens trūkumas.
Tačiau šiaip visada pakelėje sutinki žmonių, kurie padės, pakvies, pavaišins. Kartais atrodo, kad šiandien sunku ir kaip tik tą akimirką kažkas sustoja ir pakelia tau nuotaiką“, – dalijasi Algirdas.
Sekti Algirdo kelionę galite „Youtube“ kanale „Algirdas Wanders“ ir „Instagram“ paskyroje @algirdas_wanders.
