Spėkit, ką miestiečiai pirmiausia atstatė po to, kai švedai XVIII a. nusiaubė Biržus? Ne rotušę, bet alaus bravorą.
Ką iš Biržų kilęs režisierius Borisas Dauguvietis labiausiai išgarbino savo pjesėje „Žaldokynė“? Biržų krašto aludarį Žaldoką ir jo ypatingai verdamą alų.
O vienam Biržų verslininkui net toks atradimas atėjo galvon: dar visai neseniai Biržuose alaus daryklų buvo tiek, kiek ir maldos namų.
Todėl visai nenuostabu, kad į Biržų krašto muziejaus „Sėla“, įsikūrusio Biržų pilyje, programą „A biržieče vaišyn dainuodamūs“ paragaut alaus su visomis tradicijomis, dainomis ir šokiais plūsta turistai jau daugiau kaip 20 metų.
O šiais metais Biržų ir Kupiškio krašto naminio alaus tradicija buvo „karūnuota“ – įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Tad nieko kito nelieka, kaip aptart, kodėl biržietiškas alus nusipelnė karūnos, kodėl verta jį ragaut su dainomis ir šokiais Biržų krašto muziejuje „Sėla“.
Nes tik biržieče svečs vaišin dainuodamūs, nes tik Biržos dveju stiklyniu alos per maže, a trijų – per daug. O beragaujant alų galima ir svarbų sprendimą priimt: Biržų kunigaikščių Radvilų pilies rūmuose susiplanuoti vestuvių ceremoniją, krikštynas, kur jūsų pasveikinti ateis pats kunigaikštis su savo ponia.
O norintiems išgirsti įvairiausių paskalų ir istorijų apie pilėnų gyvenimą, puikiai tiks geriausios paskalų žinovės ir skleidėjos – rūmų tarnaitės.
Kaip biržietišku alumi nuotaiką sureguliuoti?
Biržų kraštan patekęs nepamatysi nei vieno kalnelio ar kalvelės. Lygu kaip ant stalo.
Biržų aludariams toks lygumas labai palankus: apie kartis besivyniojantiems apyniams niekas saulės neužstoja, todėl derlius būna pasakiškas.
Miežiai derlingose biržietiškose žemėse taip pat gerai dera. O aludariai tokie talentingi, kad puikų alų padaro ne tik iš šešiaeilių miežių, kurių salyklas saldesnis, bet ir dvieilių.
Aludarystės amatas ir tradicijos Biržų krašte – paveldimos. Dažnai – ir su visais kubilais, burtais, prietarais ir užkalbėjimais. Paveldimos šios tradicijos ne tik iš senelių, tėvų, bet ir kaimynų.
Biržiečiai alų daro ir šaltai, ir šiltai. Šiltai daromas alus greičiau išrūgsta, bet reikia būti labai atidžiam temperatūros pokyčiams. Temperatūra matuojama šiuolaikiškai, termometru, arba senoviškai – pirštu. Jei pirštas šilumos nejaučia, tuomet į kubilą dedamas karštas akmuo. Taip alus ne tik pašildomas, bet ir įgauna rusvos spalvos.
Tačiau pats svarbiausias dalykas – alaus ragavimas. Neapsiriksite, jei atvyksite į Biržų pilį su draugais, giminaičiais, bendradarbiais švęsti jubiliejaus, mergvakario, bernvakario ir kitų švenčių. Čia svečius pasitinka folkloro ansamblis ir su muzika palydi iki vaišių stalo.
Sakydami „unt sveikatu“ svečiai pradeda ragaut alų, užkąsdami sūriu ir duona. Nuobodžiaut čia nėra jokių galimybių, nes biržietiškas alus net ir patį didžiausią tylenį prakalbina. Po antros alaus stiklinės net ir suvalkietis su žemaičiu uždainuoja biržietiškai: „Gėrio aluti, gražė dainavo“.
Biržuose alumi galima net svečio nuotaiką pareguliuoti. Paprastai aludaris, padaręs alaus, svečiui pasiūlo pirmoko, stipresniojo gėrimo. Kai svečiai įsilinguoja – neša antroką, silpnesnį – nusiraminimui, paskui vėl pirmoko – energijai prabudinti. O apie trečioką taip sakoma: jis tinka prie darbo – vis ne vanduo.
Kaip alus veikia kojas, tikrinama šokiais. Kaip kitaip, jei nuo biržietiško alaus kojos pačios kilnojasi.
Ypač ilgai užtrunka išlydėtuvės: svečiai važiuoti namo nenori, nes niekur kitur taip svetingai nevaišina kaip Biržų pilyje.
Rūmų tarnaičių paslaptys su kuchmistrų ruoštomis vaišėmis
Biržų pilies rūmų sienos turi ausis. Tuo neleis suabejoti rūmų tarnaitės. Nors paslaptis saugoti joms privalu, tačiau kuri gi ištvers nepapasakojusi pikantiškų istorijų apie rūmų kunigaikščius.
Kai kunigaikščiai išvykę, jos svečius lydi po rūmus ir pasakoja visokias istorijas ir gandus: apie tai, ką kunigaikštis laiškuose rašo kunigaikštienei, kur kunigaikštienė vyksta į garines pirtis grožio procedūrų ir sveikatos pataisyti, kaip mažieji kunigaikščiai mokomi švaros ir gero elgesio manierų...
Tų istorijų beklausydami svečiai palydimi prie iš anksto kruopščiai padengto vaišių stalo. Vaišės – ne bet kokios – patiekalai iš kunigaikščių Radvilų laikų.
Kunigaikščiai Radvilos labai mėgo savo rūmuose priimti svečius ir juos pavaišinti. Todėl Biržų pilyje laikomasi šios tradicijos iki šių dienų. Patiekalus svečiams paruošia kuchmistrai – Dievą ir pagarbą mylintys žmonės.
Jaunavedžius sveikina Kunigaikštis ir jo ponia
Prieš kelis šimtus metų, kad Biržų pilis stovėtų ir nesugriūtų, į pietinį pilies rūmų kampą žynys liepė įmūryti jaunavedžius. Taip ir buvo padaryta.
Jaunasis savo valia sutiko būti užmūrytas, o jaunoji nuo vyro nesiskyrė. Kai 1704 metais švedai susprogdino Biržų pilį, stovėti liko tas kampas, kur buvo įmūryta jaunavedžių pora. Taip pasakojama legendoje.
Prieš kelis dešimtmečius Biržų pilies rūmai buvo atstatyti ir stovi tvirtai. Todėl jaunavedžiams būti užmūrytiems nebegresia. Dabar jie į pilies rūmus atvyksta santuokos ceremonijai.
Šiltuoju metu santuokos ceremonijos vyksta rūmų arkadoje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į kiemą. Kai lauke jau vėsu ir šalta, jaunavedžiai tuokiami rūmų menėje. Jaunavedžiams ir jų palydai klavesinu groja muzikantai.
Bene įsimintiniausias ceremonijos momentas – paties Kunigaikščio ir jo ponios apsilankymas. Kunigaikštis šventės kaltininkams perskaito sveikinimą ir priminimus, kaip turi elgtis „kožna dievobaiminga ir viežlyva asaba savo gildijos pobūvy ir kitoniškam susiėjime“. Dovanų jaunavedžiai gauna Jo Šviesybės palinkėjimus.
Kunigaikštis su ponia nesibodi pasveikinti ir krikštynų ar asmeninės šventės proga. Tik iš anksto reikia pasirūpinti, kad Jo Šviesybė būtų vietoje, nes Biržų kunigaikštystė plati, svečių joje lankosi daug ir iš užjūrių, ir iš kaimyninių valdų.
