Jašiūnų dvaras
54.433575017208234, 25.298649179278218
Jašiūnų gyvenvietė nuo 1402 m. priklausė tuo metu vienai iš galingiausių ir turtingiausių Lietuvos didikų giminių – Radviloms. 1811 m. iš nusigyvenančių Radvilų Jašiūnų dvarą pirko Ignacas Balinskis.
Po jo mirties dvaras atiteko jaunesniajam sūnui Mykolui Balinskiui. 1820 m. jam vedus VU profesoriaus Andriaus Sniadeckio dukrą Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai profesorius Jonas Sniadeckis, pasitraukęs iš rektoriaus pareigų, nutarė įsikurti čia su brolio dukros šeima.
J. Sniadeckio iniciatyva ir lėšomis 1824–1828 m. pagal VU architektūros profesoriaus projektą pastatyti puošnūs vėlyvo klasicizmo stiliaus rūmai.
Vertingi architektūriniu požiūriu ir kiti buvusio dvaro statiniai – oficina, kuri pradėta klasicizmo stiliumi, o praplėsta jau vadinamojo istorizmo laikotarpiu.
Atokiau nuo rūmų esančio arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte. Greta arklidžių stovi liaudies architektūros statinys – svirnas.
Po Mykolo Balinskio mirties Jašiūnus paveldėjo jo sūnus Konstantinas, paskutiniais dvaro savininkais buvo Aleksandras ir Ana iš Balinskių Peresvet-Soltanai.
Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinės
54.43783342107666, 25.300356104637352
Labai vertingas paminklas Jašiūnuose yra Balinskių ir Sniadeckių šeimų kapinaitės, esančios miškelyje priešais rūmus, Merkio dešiniajame krante. Čia 1830 m. pirmas buvo palaidotas dvaro šeimininkas Jonas Sniadeckis. Kapinaitėse suskaičiuojama 18 palaidojimų.
Iš jų svarbiausi: Vilniaus universiteto rektorius, astronomijos ir matematikos profesorius J. Sniadeckis (1756–1830), istorikas M. Balinskis (1824–1902), psichiatras, Peterburgo karo akademijos profesorius Jonas Balinskis (1824–1902) ir jų artimieji.
Šv. Onos bažnyčia
54.44015500599074, 25.32100235990282
Jašiūnų Šv. Onos bažnyčia įkurta 1515 metais. Kuri laiką priklausė reformatams – 1640 metais bažnyčią apiplėšė kunigaikščio Jonušo Radvilos vadovaujami kariai, XVIII a. pradžioje ją sudegino protestantiška Švedijos kariuomenė. Iki pat XX a. pradžios miestelyje nebuvo maldos namų.
Tiesa, buvo statomos koplyčios, o XIX a. viduryje net gyveno Jašiūnų dvaro išlaikomas vienuolis dominikonas. Bet 1866 metais caro valdžia koplyčia uždarė. Tik 1929-aisiais pastatyta vienbokštė trijų navų Šv. Onos bažnyčia. Ši kukli medinė bažnyčia – Jašiūnų miestelio puošmena.
Levandų uostas
54.4472808015747, 25.369448369896418
Dano ir Aurelijos Arlauskų šeimos širdies ir proto vaisius, įkurtas Buikų kaime. Pirmasis levandos krūmelis pasodintas 2013 m . Dabar čia – 3000 levandų krūmeliai, taip pat gausiai žydi šeimininkų sodintos rugiagėlės. Levandų uoste rasite ramybę, jaukumą, šilumą ir labai daug šviesos. Tiek fizinės, tiek dvasinės…
Jaukiame namelyje su malonumu apsistoja sodyboje besilankantys svečiai, galintys čia mėgautis visiška autonomija. Norint apsilankyti LEVANDŲ UOSTE, tartis iš anksto tel. (+370) 687 16508
Vilkiškių dvaras
54.46636399590601, 25.41846958302041
Medinės architektūros dvarą Merkio slėnyje 1847 metais pastatė bajorai Domochovskiai. Jie dvaro rūmus – stačiakampį vienaukštį pastatą, iškilusį ant aukštos akmeninės pamūrės – papuošė mezoninu su dviaukščiu portiku.
Kiekvienas aukštas buvo paremtas graikščiomis kolonomis, į namus vedė platūs laiptai, o nuo langų kaskadomis krito mediniai raižiniai. Rūmus juosė parkas su liepų ir ąžuolų alėjomis, didingais maumedžiais. Bet už dalyvavimą 1863 metų sukilime caro valdžia Domochovskių dvarą konfiskavo.
Sovietmečiu čia veikė mokykla. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis dvaras renovuotas 2015 m. 2019 metais vyko teritorijos sutvarkymo darbai. Ateityje dvare planuojama įrengti jaunimo ir turizmo centrą.
Paulavos respublika
54.45645310062338, 25.473781764060636
1767 metais dvarą nusipirko jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Nusipirkęs dvarą ir pavadinęs jį savo vardu – Pavlovo respublika – ėmėsi reformų: panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams ir įvedė išperkamąjį mokestį.
Respublika turėjo savo konstituciją, herbą, pinigus, parlamentą, iždą, savišalpos kasą, miliciją, gydytoją, mokyklą.
Respublikos prezidentas rūpinosi valstiečių gyvenimu, kultūra, švietimu, pats kūrė pjeses, kurias atliko jo valstiečiai, siuntė informacijas apie respublikos gyvenimą į tuometinius laikraščius. Ši Respublika gyvavo beveik 30 metų. Dabar jos liekanos tai viena patraukliausių ir svarbiausių mokyklos ekskursijų, turistų bei svečių lankomų Šalčininkų rajono vietų.
Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
54.439085153270796, 25.60801556562851
Tai viena seniausių bažnyčių Šalčininkų rajono teritorijoje. 1770 metais bažnyčią pastatė Lietuvos raštininkas Mykolas Skarbek-Važinskis.
Šalia bažnyčios jis apgyvendino senosios regulos karmelitus, kurie rūpinosi parapijos mokykla, ligonine ir 1809 m. prie vienuolyno įsteigta vargšų prieglauda.
Bažnyčioje iš karmelitų laikų išliko šoninių navų altoriai, puošti medžio drožiniais ir manieringomis figūromis, vertingos molbertinės tapybos: A. Važinskio portretas, Šv. Onos su Šv. Juozapu ir Šv. Joakimu paveikslas bei Kristaus su nendre paveikslas. Yra ir savitų barokinių formų relikvijorių, liturginių indų, nešiojamųjų altorėlių, XIX a. pradžioje fundatoriaus užsakymu nulietas varpas, siuvinėti arnotai.
Liaudies tapytojos Anos Krepštul muziejus
54.437483548339095, 25.604011851563808
Lietuvoje ir už jos ribų žinoma liaudies menininkė Ana Krepštul (1932–2007) visą gyvenimą praleido gimtajame Tabariškių kaime. Nuo vaikystės dėl ligos ji negalėjo vaikščioti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dailininkė nesikėlė iš lovos. Dievas jai pagailėjo sveikatos, bet apdovanojo talentu.
Nepaisant ligos dailininkė savamokslė nutapė per 3,5 tūkstančio paveikslų. Jos kūriniai– portretai, natiurmortai, peizažai, sakraliniai paveikslai– buvo eksponuoti įvairiose parodose, jų yra įsigiję muziejai, privatūs kolekcininkai ir bažnyčios.
Mikniškių Šv. Jono Kronštatiečio koplyčia
54.44625389260195, 25.521021710634024
Mikniškių kaime, vietinių vadinamo Michnovu, jau seniai gyvena išskirtinė stačiatikių bendruomenė. Mikniškės – sena dvaravietė, minima nuo 1850 m. Dvarininkai Koreckiai čia pastatė medinę cerkvę.
Bendruomenė susibūrė 1920–1922 m. Koreckių dvare, kai šventikui Pontijui Rupyševui pavyko atversti į stačiatikių tikėjimą tris dvarininko Osipo Koreckio dukteris – Anastasiją, Mariją ir Varvarą. Tai unikali religinė stačiatikių bendruomenė, gyvenanti gana uždarai ir besiverčianti žemės ūkiu, iki šiol ji praktikuoja gyvenimą „arti gamtos“, rūpinasi dvasiniais reikalais.
Bendruomenė turi savo biblioteką, muziejų, į kurį verta užeiti ir iš vietinių išgirsti istorijų. Kaimą puošia Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (pastatyta 1917 m.).
Turgelių Šv. Felikso de Valua koplyčia
54.45352253424882, 25.51103134514111
Tai darnių formų, klasicizmo stiliaus pastatas. Jis turi rotondinį bokštą su kupolu ir priestatus iš šonų. Koplyčios, kuri iš lauko akmenų buvo sumūryta 1850 m., viduje ir dabar išlikę dekoro elementų, o XIX a. ją puošė ypač daug paveikslų ir skulptūrų.
Turgelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
54.45527862018053, 25.50797784633501
Pirmoji bažnyčia Turgeliuose pastatyta 1511 metais broliu Vaclavo ir Aleksandro Mangridų ir Viktoro Gabrialovičiaus pastangomis. Dabartinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia murinė, perstatyta 1897–1909 metais pagal Vilniaus gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo projektą.
Polozovas išsaugojo didžiąją dalį senosios bažnyčios sienų, trinavės bažnyčios fasade iškėlė du bokštus ir sukūrė naują neobaroko stiliaus architektūros formų apvalkalą. .1928–1930 m. sieninę tapybą sukūrė dailininkai Valdemaras Kačinskis ir Skvarčinskis, dekoro darbus atliko Konstantinas Čarneckis.
Kompozicijos nutapytos bažnyčios skliautuose, virš vargonų choro, taip pat vidurinėje navoje, virš piliorių, šoninėse navose ir presbiterijoje. Iki mūsų dienų bažnyčioje išliko XX a. I pusės įranga, taip pat paveikslų ir skulptūrų, vitražų, sukurtų XX a. II pusėje ir šio amžiaus pradžioje.
Akmenynės Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia
54.37585032994896, 25.498616502986817
Pastatyta 1928 m. Pamaldos laikomos lenkų kalba. Priklauso Turgelių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijai.
Šalčininkai
54.30873793439862, 25.38344830002476
Rajono centras – Šalčininkai – miestas, esantis 45 km. nuo Vilniaus, kuriame dabar gyvena 7000 gyventojų. Miestas įsikūręs prie Šalčios upės, nuo kurios ir gavo pavadinimą.
Pirmą kartą Šalčininkų vardas minimas nuo XIII a. istoriniuose kryžiuočių šaltiniuose, kur vietovė vadinama „Salsininken“ arba „Saletzniken“.
Nuo XIV a. gyvenvietė priklausė Glebavičiams, vėliau Šalčininkus valdė didikai Chodkevičiai, o 1823 m. Šalčininkus nusipirko grafai Vagneriai, kurie tvarkėsi čia iki Antrojo pasaulinio karo.
Pagrindinė miesto aikštė puošia poeto Adomo Mickevičiaus paminklas. Jo autorius Bronius Vyšniauskas. Paminklas pastatytas 1998 metais minint 200-ąsias poeto gimimo metines.
1998 m. gruodį paminklas buvo iškilmingai atidengtas Savivaldybės aikštėje. Pustrečio metro aukščio bronzinė skulptūra stovi ant balto pjedestalo, simbolizuojančio vaivorykštę. Joje įrašyta paskutinė A. Mickevičiaus baladės „Romantika“ („Romantyczność“) eilutė lietuvių ir lenkų kalbomis: „Miej serce i patrzaj w serce / Žvelgk širdimi į širdį“.
Vagnerių rūmai
54.312004936925476, 25.393131782409238
Svarbiausias Šalčininkų miesto kultūros paveldo objektas. Rašytiniuose šaltiniuose dvaras minimas nuo XIV a. Nuosavybės teises pirmiausia turėjo Glebavičiai, vėliau Chodkevičiai, o nuo 1835 metų dvaras priklausė Vilniaus vaistininkams grafams Martynui ir Karoliui Vagneriams.
1880 metais Vitoldas Vagneris pastatė čia dviejų aukštų neorenesanso stiliaus rūmus su dviem portikais. Dvaras ypač suklestėjo tarpukariu, kai jį pradėjo valdyti Vitoldo sūnus Karolis.
Vagnerių ūkis tuometiniame Vilniaus krašte laikytas pavyzdiniu. Į Vagnerių ūkį buvo vežamos užsieniečių delegacijos. Pastato viduje galima ir dabar pamatyti puikias koklių krosnis, dėmesio verta taip vadinama „auksinė salė“. Šiuo metu rūmuose įsikūrusi Stanislavo Moniuškos menų mokykla.
