Pamena kiekvieną dieną
„Keliauti reikia mokėti. Smagiausia pagavus tą gyslelę, kad savimi teks pasirūpinti pačiam, bet galėsi bet kur pasukti, vos tik užsigeidęs. O savo jėgomis pasiekus vandenyną už tūkstančių kilometrų net dangus žydresnis“, – šypsojosi motociklu iš viso beveik 40 šalių aplankęs Edvinas Klibavičius.
Grynas kaunietis ilgai gyveno užsienyje. Nusprendęs, kad laikas grįžti, jis pasirinko nebe miestą, o ramią sodybą Rokiškio rajone, Paliepio kaime.
Netoli trijų ežerų nusipirko sodybą, apsodino raudonaisiais ąžuoliukais. Kai šie užaugs, džiugins raudonais lapais namų šeimininko ir aplinkinių akį.
Kelionėse vyrą taip pat traukia ne išpuoselėti, ištaigingi miestai, o mažiausiai žmonių paliestos gamtos vietovės.
Pastarąjį kartą, prieš porą metų, kai karo nesapnavome net baisiausiuose košmaruose, E.Klibavičius į kelią leidosi su tuomet 13 metų sūnumi Roku. Jie važiavo motociklu net 8 savaites, įveikė 16 tūkstančių kilometrų ir aplankė 17 šalių.
Pašnekovas prisipažino, kad miegoti po atviru dangumi – lyg tūkstančio žvaigždučių viešbutyje – kartais išties romantiška, bet, kad ištvertum tokiame ilgame kelyje, reikia būti pasirengusiam ir fiziškai, ir psichologiškai.
„Praėjus metams Rokas vis dar pamena kiekvieną kelionės dieną. Vien dėl to keliauti verta“, – neabejoja.
Permiegojo kukurūzų lauke
Paprašytas papasakoti apie kelionę, E.Klibavičius pradėjo nuo pradžių. Su Roku jiedu ketino pasiekti Kazachstaną, Baikonūro kosmodromą. Iš čia į orbitą pakilo pirmasis Žemės palydovas, kosmonautai Jurijus Gagarinas, Valentina Tereškova. Iki šiol rusai į kosmosą raketas leisdavo kaip tik iš šio kosmodromo.
Pakeliui jiedu aplankė kitą ekstremalią vietą – branduolinę katastrofą patyrusį Černobylį Ukrainoje. O tuomet jau planavo kirsti sieną su Rusija.
Bet rusai, patikrinę visus dokumentus, pareikalavo ir motociklo priekabos dokumentų. E.Klibavičius bandė aiškinti, kad atvyko iš užsienio, kur tokiai priekabai dokumentai neišduodami, bet rusai nesileido į kalbas.
„Atkabinkite priekabą ir važiuokite“, – pasiūlė.
Keliauninkai permetė akimis priekaboje vežtus daiktus. Joje: kopimo įranga, drabužiai, palapinė, maistas... Kaip be viso šito apsieiti?
„Permiegojome ukrainiečių ūkininko kukurūzų lauke, o rytą Rokui pasiūliau: važiuojam į Sakartvelą“, – šypsojosi E.Klibavičius.
Tik išvaizda – rūsti
„Dėl kitaip negu planuota pakrypusio maršruto nė kiek nesigailiu, kaip tik džiaugiuosi. Tiek gražių vietų aplankėme, tiek nuostabių žmonių sutikome, įdomių istorijų išgirdome ir apie Lietuvą papasakojome“, – tęsė E.Klibavičius.
Jis šypsojosi prisiminęs sutiktą vokiečių porą, besistengusią trūks plyš laikytis kelionės grafiko.
„Drebančiomis iš jaudulio rankomis jie vartė užrašus ir dejavo, kad atsilieka nuo savo plano dviem dienomis. Iš tiesų – yra ir tokių keliautojų, bet man pats įdomumas, kai važiuoju neužsibrėžęs labai aiškių tikslų. Sunkumai grūdina ir keičia, nes patiri daugybę sukrečiančių dalykų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pasiekę Turkiją, grožėdamiesi gamta, mėgaudamiesi puikiu oru, pailsėdami, jiedu Juodosios jūros pakrante pasiekė Sakartvelo sieną.
„Matau, kaip link mūsų eina stiprus, rūsčios išvaizdos kartvelas – lyg kino filmuose, kai, atrodo, tuoj išsitrauks kinžalą. Pamaniau, kad ir čia prisikabins dėl priekabos, bet nieko panašaus. Mes taip susidraugavome, kad vykome pas jį į svečius Batumyje“, – netikėtus kelionės vingius dėstė pašnekovas.
Stebėjosi galingu motociklu
Pas naująjį bičiulį keliautojai praleido kelias dienas. Bet užtruko ne savo noru, tiesiog pasukus Kaukazo kalnų link sugedo motociklo dalis. Ją užsakė Londone, tad teko sulaukti, kol atsiųs.
„Šis kartvelas gyvena nuostabioje vietoje – nuo namų matyti jūra, puikus spygliuočių miškas. Netoli yra ola, kur veržiasi šilta mineralinio vandens srovė“, – pasakojo.
Rokas susipažino su kitais į Sakartvelą atvykusiais vaikais.
Žiūrėdamas į juos, smagiai bendraujančius ir besimaudančius, E.Klibavičius matė, kad patogiai lėktuvu atskridę ir prabangiuose viešbučiuose apsigyvenę paaugliai taip neįvertina poilsio malonumo, kaip jau patyręs nuovargį, karštį ir ilgo važiavimo monotoniją jo sūnus.
O kol vaikai išdykavo bangose, E.Klibavičius sulaukė policininkų dėmesio.
Naujais pikapais patruliuojantys vietos pareigūnai atvirai stebėjosi lietuvio motociklu.
„Nieko sau, koks motociklas! Kiek čia arklio jėgų? Jis važiuoja ar skrenda?“ – klausinėjo rusiškai, bet su ryškiu kartvelišku akcentu.
Krioklys – per kelią
Sulaukę motociklo detalės, keliauninkai pasuko link Kaukazo kalnų, Svanetijos regiono, iki lietuvių vis dažniau lankomų Ušgulio kaimų – UNESCO paveldo. Tai – Europoje aukščiausia nuolat gyvenama vietovė.
Keliautojai šią vietovę dažniausiai pasiekia fiziškai neišvargdami – visureigiais. Retas ryžtasi važiuoti nuosavu lengvuoju automobiliu.
„Sustoju paklausti, kaip ten toliau kelias, ar išvažiuojamas. Kartvelai užtikrina: „Geeeras!“ O, pasirodo, per jį krioklys kliokia, šlaitai statūs, apačioje – srauni upė“, – juokėsi.
Jis pasiteiravo, tai kuomet gi, pagal kartvelus, kelias būna blogas? Atsakymas trumpas, bet labai aiškus: kai prikrenta akmenų ir juos tenka nuridenti.
Bet E.Klibavičius įsitikinęs, kad tokie išbandymai kelionę ir padaro ypatingą. Tad jei kartvelai išasfaltuos šį kelio ruožą, keliautojai nepatirs vienų giliausių įspūdžių pakeliui į Ušgulį.
„Žinoma, internete galima pamatyti daug vaizdų iš Ušgulio. Bet visai kas kita žinant, kad pats ten lankiausi, fotografavau, filmavau“, – aiškino.
Jautė uždėtą Dievo ranką
Atsitiktinis pokalbis su viena kartvele, užsiminusia, kad prie Azerbaidžano sienos yra dykuma, keliautojams pamėtėjo mintį ir ją pervažiuoti.
„Dėl karščio į lauką vietiniai gyventojai išeina tik kelioms minutėms. Jei kur nors važiuoja, tai tik automobiliais su kondicionieriais. O mes Su Roku – motociklu, dar su apsaugomis, vadinamaisiais šarvais“, – tęsė.
Svarbiausia buvo turėti geriamojo vandens, jį nuolat gėrė.
Bet aplinkos suvokimas tokiomis ekstremaliomis sąlygomis tampa labai ribotas. Todėl, kai kepinant 40 laipsnių karščiui sugedo navigacija ir paaiškėjo, kad jie jau pravažiavo posūkį, reikėjo save suimti į rankas.
„Tokiomis akimirkomis į galvą ima kalti klausimas: ką aš čia veikiu? Ir tuomet supranti, kad nepadės nei pinigai, nei apsauginiai šarvai, nei naujausios transporto priemonės, jei neturėsi Dievo palaimos. Tai jis tave veda kelionėje ir gyvenime. Visą tą laiką jaučiau uždėtą Dievo ranką“, – neabejojo.
E.Klibavičius išsitraukė kompasą ir važiuodamas juo vadovavosi. Galop dykumos pakraštyje pasiekė miestelį, kurio pavadinimas Udabno reiškia „dykuma“.
Iškart įveikė dvi baimes
Vienas didžiausių malonumų šioje kelionėje buvo kopinėjimas kanjonų olomis. E.Klibavičius ir Rokas kopinėti ėmė mokytis prieš kelerius metus Kroatijoje, prie Adrijos jūros.
„Kalnai gražūs, sėdim, ilsimės... Bet kažko nuobodu. Žiūrim – žmonės iš aukštai leidžiasi. Žvilgt vienas į kitą: ir mes norime!“ – prisiminė patį pirmą įspūdį, paskatinusį naujam pomėgiui.
Nusipirko laipiojimo virves, kitą įrangą, batus. Užmetė virves ant medžio. Vienas lipa, ant virvių krenta, vėl lipa ir vėl krenta, kitas laiko. Apsikeičia.
„O žmonės aplink vaikšto, ledus laižo, užvertę galvas mus stebi“, – juokėsi iš žmonių reakcijos.
Žaizdos ant kojų, sumušimai, nubrozdinimai – įprastas dalykas kopiant į olas, leidžiantis į kanjonus. Tuomet dirba kiekvienas žmogaus raumuo, smegenys, suaktyvėja juslės.
„Pamenu, po vienos tokios dienos gulime, nejaučiame nei rankų, nei kojų. Butelis vandens – per metrą, bet Rokas, mano mažasis voras, nebeturi jėgų jį pasiekti, klausia: tėti, ar tu neištroškai?“ – juokėsi.
Iki pradėdamas kopinėti, Rokas nesaugiai jausdavosi vandenyje. O kai nugalėjo aukščio baimę, savaime dingo ir vandens baimė.
Viršuje atsiveria dvi kiaurymės
Sakartvele E.Klibavičius su Roku buvo nusileidę į itin gražų maždaug 65 metrų kanjoną, tai prilygtų dviem devynaukščiams namams.
Ką veikė nusileidę?
„Graži gamta, malonus oras. Gamta – pats geriausias architektas. Nusileidome į apačią, nusimaudėme ir vėl pakilome“, – aiškino.
Rokui kopinėti dar paprasčiau nei tėvui, nes jo lengvesnis kūnas ir mažais pirštukais lengviau užsikabinti už akmenų.
Aukštalipiu-arboristu (paprasčiau tariant, medžių priežiūros specialistu) dirbantis vyriškis turi užsienyje įgytą diplomą, leidžiantį bet kurioje pasaulio šalyje mokyti kopinėti vaikus nuo 5 metų.
Viena iš įspūdingiausių olų E.Klibavičius įvardijo tą, kurios pavadinimas – Dievo akys. Patekus į didžiulį tunelį primenančią olą, viršuje atsiveria dvi kiaurymės.
Galbūt tikrai Dievas pro jas iš dangaus žvelgia į keliautojus?
Užmigo žiūrėdamas į žvaigždes
O viename iš kanjonų lietuviai, grįždami per Turkiją, permiegojo.
„Niekada ir niekur nesu matęs tokio dangaus, taip ryškiai šviečiančių žvaigždžių. Gulėdamas į jas žiūrėjau ir šitaip užmigau“, – prisiminė.
Buvo ir kitas nutikimas, kurį E.Klibavičius vadina Dievo dovana.
Važiuodami ėmė dairytis, kur įsikurti nakčiai, nes jau temo. Žiūri – turkai ūkininkai arbatą verda. Teiraujasi jų, ar gali apsistoti. Tie sako: ne. Klausia: kodėl? Atsako: todėl, kad yra grobuonių – vilkų ir meškų.
O priekyje – jau aklina tamsa, kažkur netoli vanduo čiurlena. Nusprendė, kad nebėra jėgų tolyn važiuoti.
Rytą atsibudo tarsi sapne – prieš akis nuostabūs kalnai, šalia tyras ežeras. Ežere ir patys išsimaudė, ir drabužius išsiskalbė.
E.Klibavičius lygino, kad tąkart turkai nesusiprato pakeleiviams pasiūlyti pastogės, bet jie yra ne mažiau svetingi ir tokie pat paslaugūs kaip kartvelai. Jei tik su kuo susidraugavai – susipažinti sulekia visa plati giminė, ir dar kiekvienas – su lauktuvėmis.
Gausi lovą ir pusryčių
Paklaustas, ar svetingumas nėra paprasčiausias noras, kad turistai paliktų kuo daugiau pinigų, E.Klibavičius lygino Vakarų Europos šalių gyventojus su kartvelais.
Suges motociklas, sakykime, Vokietijos greitkelyje – atvažiuos automobilis, nutemps iki remonto dirbtuvių, ramiai solidžią pinigų sumą pasiims.
Nepasikuklins ir mechanikas, o tuo labiau hotelio savininkas.
Daug kur išvis nepateksi, nes aptverta. Įeiti draudžiama arba per brangu.
„O Sakartvele, esu įsitikinęs, pabelsi į bet kurių namų duris – gausi ir lovą nakčiai, ir pusryčius, tik kalbėti, žinoma, reikia mandagiai. Rytą sulėks visas kaimas su įrankiais, kokius turi, ir kiekvienas bandys padėti“, – kalbėjo.
Pašnekovas prisiminė, kai bevažiuojant sugedo motociklo variklis, vis reikėjo stoti, vandens įpilti.
„Sutemo. Priekyje pasirodė kaimas. Keli namai ir vien kalnai aplink. Vėjyje siūruoja dvi geltonos lempos, viena jų dar ir mirksi – tikras siaubo filmas“, – juokėsi pasakodamas.
Bet vos sustojo, priėjo keli kartvelai, siūlė pagalbą, davė vandens kanistrą.
Po kurio laiko keliautojai vėl stabtelėjo. Iš kažkokio pastato išėjo vyras, užsirūkė. Irgi priėjo, teiravosi, ar gali kuo pagelbėti, siūlė aikštelėje pasistatyti motociklą. Tik vėliau pašnekovas suprato, kad tai – policininkas.
„Buvai Sakartvele, o čiačios neragavai?“
E.Klibavičiui didžiulį įspūdį padarė tai, kad Sakartvele nėra nei vaikų globos namų, nei senelių prieglaudų. Žmonės gyvena neprabangiai, bet visi malonūs, nuoširdūs ir laimingi, dalijasi tuo, ką turi.
„Užeiname į vidų – moteris iškart prie krosnies, verda katilą sriubos. Ji ne tik saviems vyrams ar svečiams, bet ir vienišiems kaimynams“, – neslėpė susižavėjimo.
Ir nors vynas kalnuose pigesnis už vandenį, nematė nė vieno girto. Alkoholio visai negeriantis lietuvis turėjo atsilaikyti prieš siūlymus paragauti vyno, čiačios.
„Kaip suprasti: buvai Sakartvele, su vietiniais sėdėjai prie bendro stalo, šašlykus valgei, dainavai, kalbėjaisi, o čiačios neragavai?“ – nepiktai priekaištavo.
Kai vienas jau labai prisvilo, kad turi paragauti čiačios mirk gyvenk, E.Klibavičius jam ištiesė tuščią buteliuką ir paprašė čiačios į jį įpilti.
Po to kuo ramiausiai užsuko buteliuką ir pasidėjo į įrankių dėžutę. Vėliau pravertė valant detales.
O su pagaliukais, virvelėmis lauke žaidžiantys vaikai E.Klibavičiui priminė jo paties vaikystę.
Ilgi pašnekesiai – apie viską
Važiuodami per Bulgariją, keliautojai užsuko į buvusį mažytį aiškiaregės, žolininkės, mistikės Vangos namelį kalnuose.
Aplankė bažnyčią, 70 laipsnių mineralinio vandens versmę čia pat kieme.
Žvyrkeliu, kuriuo lietuviai pasiekė kaimą, yra važiavę net diktatoriai Hitleris, Stalinas. Gaila, kad Vangos pranašystės Hitleriui dėl pralaimėjimu besibaigsiančio karo nepadarė įtakos ir nepakeitė istorijos.
Iš kelionės E.Klibavičius ir Rokas parsivežė daugybę nuotraukų ir vaizdo įrašų. Gal anūkams, proanūkiams bus įdomu, kaip su motociklu šėliojo jų senelis, prosenelis.
„Daugiausia laiko su sūnumi praleidome sėdėdami ant motociklo ir kalbėdamiesi specialia įranga. Tiek visko aptarėme – patirtus įspūdžius, santykius, pinigus, dvasinius dalykus“, – prisiminė.
Rokas tada apgailestavo, kad negalima įrašyti jų pašnekesių.
