S.Bertovienė papasakojo vieną puikiai atmosferą Brazilijoje iliustruojantį epizodą su vietiniu „gidu“.
„Vieną rytą norėjau anksti anksti užkilti ant Dviejų Brolių kalno pasigėrėti vaizdais. Man labai pasisekė, kad buvau apsistojusi visai šalia. Niekur važiuoti nereikėjo. Tik paėjėti gatve apie 50 metrų, pereiti sporto aikštę ir siauru taku kilti į pat kalno viršų.
Man besimėgaujant vaizdu į sceną žengė favelų meno ekspertas, besispecializuojantis grafičių technikoje. Ir visai nesvarbu, kad aš nesuprantu portugališkai, o jis nekalba nei angliškai, nei rusiškai ar lietuviškai – intonacija ir kūno ekspresija nepaliko vietos jokiems klausimams.
Nežinau, kas padėjo mums susišnekėti – jo išgertas alkoholis ar dar kokios nežinomos aplinkybės, bet mes sugebėjome išsiaiškinti, kad ant Dviejų Brolių kalno aš neužlipau, nes įėjimas užrakintas, todėl jis man siūlosi pabūti gidu ir nuvesti į viršūnę kitu keliu. Argi galima tokio pasiūlymo atsisakyti?
Taigi, sekiau iš paskos.
Mano gidas, nors girtas kaip šliurė, elgėsi lyg pats tikriausias džentelmenas. Kur statu – ranką paduoda, kur šakos kelią užstoja – jas prilaiko. Ir visą laiką kažką pasakojo.
Pasigrožėjus Dviejų Brolių kalno vaizdais bandžiau sukti atgal, bet mano palydovas neleido. Rodė, kad dar į viršų reikia kilt. Nesiginčijau... Nors neįsivaizdavau, kad gali būti dar gražiau. Bet pasirodo, kad gali“, – vietinių paslaugumu stebėjosi keliautoja.
Žinoma, S.Bertovienė važiavo aplankyti ir Rio de Žaneiro simbolio – Kristaus Atpirkėjo statulos.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Brazilija ruošėsi švęsti Nepriklausomybės šimtmetį. Sukakčiai įamžinti norėjosi palikti didingus simbolius, liksiančius šalies klestėjimo liudijimais. Kadangi Lotynų Amerikoje Katalikų bažnyčios pozicijos buvo itin tvirtos, buvo nuspręsta ant Kupriaus kalno viršūnės pastatyti milžinišką Kritaus statulą.
Ši idėja buvo pasiskolinta iš XIX a. gyvenusio dvasininko Perdo Maria Bossas. Jo nuomone, Atpirkėjas ant aukšto kalno simbolizuotų biblinę Jėzaus gundymo sceną ir Šėtono išvarymą. Šis pasiūlymas buvo išdėstytas imperatoriaus dukrai Izabelei, tačiau tuo metu valstybės ižde tokiam grandioziniam projektui neatsirado pinigų ir planai buvo atidėti „geresniems laikams“.
Antrą kartą šventiko Pedro pasiūlymas prisimintas 1921 m. Buvo paskelbtas lėšų paminklui rinkimas, prie kurio dosniai prisidėjo tiek šalies valdžia, tiek Bažnyčia, tiek paprasti miestiečiai – nuo turtingų iki visiškų vargšų. Kiekvienas aukojo tiek, kiek galėjo. Būtent todėl Kristaus Atpirkėjo statula yra teisėtai vadinama vieningu visos Brazilijos projektu.
Statyba užtruko ilgus devynerius metus. 38 m aukščio ir 1145 t sveriantis monumentas, laiminantis Braziliją ir pasaulį, atidengtas 1931-aisiais.
Po kelių dienų gyvenimo faveloje, lietuvė persikėlė į viešbutį Copacabana rajone.
„Turiu prisipažinti, kad man iki gyvo kaulo įgriso fotoaparatą kaišiot į kuprinę. Todėl nuotaiką pasikeičiu į kovinę, ant kaktos „užsilipdžiau“ užrašą „Pabandysi kišt nagus prie fotiko – užmušiu!!!“, fotoaparatą užsikabinau ant kaklo ir iškeliavau dairytis“, – pasakojo lietuvė.
Vienas iš ją sužavėjusių objektų – spalvingi laiptai.
„Šių laiptų „veidas“ – Čilėje gimęs menininkas Jorge Selarón, kuris sakė, jog šie laiptai – „mano duoklė Brazilijos žmonėms“.
1990-aisiais Selarón'as ėmėsi tvarkyti laiptus, esančius šalia jo namų. Iš pradžių tai buvo tarsi žaidimas dėliojant žalių, geltonų ir mėlynų (Brazilijos vėliavos spalvų) plytelių fragmentus, tačiau greitai tai tapo tiesiog apsėdimu. Selarón'as – dailininkas, gyvenęs ir dirbęs daugiau nei 50-yje skirtingų šalių prieš įsikurdamas Rio, ėmė pardavinėti savo darbus, kad galėtų finansuoti laiptų projektą.
Laiptai skaičiuoja 215 pakopų ir tęsiasi 125 metrus. Jie yra padengti daugiau nei 2000 plytelių iš daugiau nei 60-ies pasaulio valstybių. Vos baigęs vieną atkarpą, Selarón'as imdavosi kitos, ir galiausiai tai tapo nuolat besiplečiančiu meno projektu. Selarón'as manė, kad darbas niekada nėra baigtas, ir sakė, kad „ši beprotiška ir unikali svajonė baigsis tik mano mirties dieną“.
Selarón'as buvo rastas negyvas ant savo paties dekoruotų laiptų 2013-ųjų sausio 10 d. Jo kūnas buvo apdegęs“, – pasakojo keliautoja.
Vertindama Brazilijos paplūdimius, lietuvė svarstė, kad smėlis ten nė kiek ne geresnis nei mūsų Palangos.
„Skirtumas tik tas, kad čia vietoj pušų auga palmės. Ir kad prekeiviai vietoj alaus siūlo atsigaivinti kaipirinja (kokteilis iš cukranendrių likerio, maišytas su cukrumi ir žaliosios citrinos sultimis). Dar vienas skirtumas nuo Baltijos kranto – mūsų pajūriu einant yra gana aišku, kiek toli siekia bangos, o Atlanto vandenyno bangos visiškai nenuspėjamos: jei viena vos aplaižys padus, tai kita gali ir iki liemens užliet, patyriau tai savo kailiu, tad teko grįžus į viešbutį dar kartą persirengt“, – pasakojo lietuvė.
S.Bertovienė tolimesnę kelionę po Braziliją tęsė jau su grupe. Aplankė Ilha Grande (Didžiąją salą). Tai sala kurortas, kadaise buvusi raupsuotųjų kolonija, vėliau čia buvo įkurtas kalėjimas, kuriame buvo kalinami ypač sunkius nusikaltimus įvykdę asmenys, veikęs iki 1994-ųjų.
193 kvadratinių kilometrų sala turistus vilioja savo laukiniais paplūdimiais ir mažai žmogaus rankos paliesta gamta.
„Ilha Grande išlikusios kuo natūraliausios tropinės džiunglės yra viena turtingiausių ekosistemų visoje planetoje. Čia laisvėje veisiasi daugybė nykstančių gyvūnijos rūšių, kurių lietuviškų pavadinimų aš net nežinau“, – pasakojo keliautoja.
Dar vienas įdomus aplankytas objektas – kolonijinis miestas Paraty. Pasak lietuvės, šitas miestukas visu 100 proc. įkūnija tai, kokiais ji įsivaizduodavo kolonijinius miestus, paauglystėj skaitydama knygas.
„Viskas ten buvo būtent taip – akmenimis grįstos nelygios gatvės, kuriomis darda arklių traukiamos karietos ir vežimai, siauros vingiuotos gatvelės, balti pastatai su įvairiausiomis spalvomis išdažytomis durimis ir langinėmis, vėjyje linkstančios palmės ir namus apaugę vijokliai“, – įspūdžiais dalijosi keliautoja.
Ne ką mažesnį įspūdį keliautojai paliko ir įspūdingi Iguazu nacionalinis bei paukščių parkai.
