Nors gąsdinama, kad favelose labai išplitęs nusikalstamumas, lietuvė sakė, jog ten jautėsi kur kas saugiau, nei nuvažiavusi į miesto centrą.
„Paprastai tariant, favelos – tai lūšnynų rajonai, daugiausiai išsidėstę miesto pakraščiuose. Pirmoji favela įkurta dar XIX a. pabaigoje. Iš karo grįžę kareiviai neturėjo kur įsikurti, todėl iš bet kokių pasitaikiusių statybai tinkamų medžiagų ėmė ręsti būstus Providencia kalno šlaite ir savo gyvenamą teritoriją pavadino favelų kalnu (tai tokie odą dirginantys medžiai).
Dabar Rio de Žaneire favelų priskaičiuojama netoli tūkstančio. Jų gyventojai sudaro apie 19 proc. Rio populiacijos, tad maždaug kas penktas miesto gyventojas yra iš favelos. Paradoksalu, bet būtent patys neturtingiausi miestelėnai turi galimybę gėrėtis pačiais gražiausiais vaizdais, kokius tik galima įsivaizduoti“, – pasakojo keliautoja.
Pasak jos, dar visiškai neseniai favelas valdė narkomafija. Jie kontroliavo įvažiavimo kelius. Dažniausiai kelias į favelą yra vienas, pačioje kalno papėdėje, o jau kylant aukštyn šakojasi į daugybę vingiuotų gatvelių. Apie policijos atvažiavimą narkomafijos atstovai būdavo įspėjami iš anksto – tam samdomi vaikai, pamatę ties įvažiavimu policijos automobilį, į orą paleisdavo fejerverkų salves.
Ruošiantis Olimpinėms žaidynėms buvo paskelbtas karas narkomafijai ir svarbiausias favelas valdžia atsiėmė. Vienoje tų iš mafijos atsiimtų favelų – „Vidigal“ – S.Bertovienė ir buvo apsistojusi.
„Apsistojau svečių namuose, pas ten gyvenantį lietuvį Tito Braga su žmona Vanesa. Čia dabar daug mažučių kavinaičių, puiki susisiekimo sistema – kursuoja mikriukai, motoroleriai. Daug viešbutėlių ir svečių namų. Atmosfera labai draugiška. Nors daugelis gyventojų angliškai nešneka, visada, ko paklausus, gaudavau atsakymą – tuoj pat pasikviesdavo ką nors, kas pažįsta ką nors, kas gali atvesti kalbantį angliškai, ir atsakymo sulaukdavau“, – pasakojo lietuvė.
Pasak jos, „Vidigal“ favela įsikūrusi ant labai fotogeniško kalno, tarp garsiųjų Ipanemos ir Tižukos paplūdimių.
„Netoli nuo centro, nepakartojami vaizdai, o viešbutukų kainos vis dar pačios žemiausios. Taip pat ir vietinėse kavinaitėse maistas gerokai pigesnis, nei nusileidus į turtingesnį rajoną.
Kelias į kalną labai status ir vingiuotas. Pločio tokio, kad prasilenkia du automobiliai, tačiau tuo pat metu ten dar laksto daugybė motorolerių, vaikšto pėstieji ir zuja gaujos šunų. Viskas vienu metu ir visomis kryptimis iš karto. Čia yra ypatinga vairavimo specifika. Užtat favelos gyventojai yra sukūrę visą keleivių aptarnavimo sistemą – ir kombi, ir motoroleriai. Nori – aukštyn, reikia – žemyn (žemyn perpus pigiau – 2 realai). Motoroleriu važiuodamas gauni šalmą ir daug adrenalino. Super“, – pirmuosius įspūdžius prisiminė lietuvė.
Tuo metu, kai ji viešėjo Brazilijoje, buvo karšta (32 laipsniai) ir drėgna, tad jautėsi lyg būdama pirtyje.
„Mano kambarys buvo antrame aukšte su įėjimu iš balkono. Su mažute virtuvėle ir dušu / WC. Išklausau labai svarbų instruktažą – jei esi Pietų Amerikoje, šiukštu nemesk tualetinio popieriaus į klozetą. Niekur ir niekada. Nes bus didelis potvynis. Potvynio nenorėjau, tad prisakymą uoliai vykdžiau“, – pasakojo moteris.
Draugiška svečių namų šeimininkė pasiūlė lietuvei kartu važiuoti į vienos iš sambos mokyklų mušamųjų grupės repeticiją.
„Ar galėčiau tokią progą praleisti? Nė už ką. Nusileidau į apačią ant kaklo fotoaparatą užsikabinusi. Šeimininkė išpūtė akis. „Išprotėjai? Taip fotoaparato niekada nenešiok. Jei nori, dėk į kuprinę.
Nesaugu, ten, kur važiuojam, yra verslo rajonai, o šiandien šeštadienis, nedarbo diena, todėl žmonių mažai ir tai pats geriausias laikas gatvės plėšikams„, – paaiškino. Ne, kuprinės tąsytis aš nenorėjau, tad palikau fotoaparatą kambary. Kai paklausiau, kaip langą užrakinti, šeimininkė atšovė, kad čia rakinti nieko nereikia.
Niekas nieko neims. Net ir duris jie rakina tik dėl to, kad šuo neišeitų. Dėl saugumo čia galiu būti rami. Galiu ramiausiai vaikščioti su fotoaparatu rankose ir niekas į mane net kreivai nepažiūrės. O, va, centre taip elgtis negalima...“ – paradoksalia situacija stebėjosi S.Bertovienė.
Autobusų maršrutų Rio – nesuskaičiuojama daugybė. Savo akimis ji sakė mačiusi Nr. 2233.
„Kaip ten kas susigaudo, kuris autobusas kur važiuoja, man buvo mįslė“, – stebėjosi lietuvė.
Atvažiavusi į vadinamąjį „Down Town“, S.Bertovienė įsitikino, kad žmonių ten vos vienas kitas. Ir beprotiškai dideli pastatai aplinkui.
„Kai atėjome, repeticija jau buvo įkarštyje. Įsitaisiau su kaipirinja (nacionalinis brazilų kokteilis, maišomas iš cukranendrių likerio, cukraus ir žaliosios citrinos sulčių). Po šio įdomaus reginio Vanesa pasiūlė pamatyti kitokio tipo šokius, bet daugiau nedetalizavo. Aišku, sutikau. Nukulniavome prie didelės aikštės, ten esančioje bromoje susirinkę nemažai žmonių. Apsitaisę tradiciniais drabužiais šoka ir dainuoja.
Daugybė afro-brazilų yra sinkretinių religijų, tokių kaip Candomblé, Umbanda, Batuque, Xango ir Tambor de Mina atstovai. Šios religijos į regioną atkeliavo kartu su vergais iš Afrikos, kurie savo šventuosius, vadinamus Orixas, Voduns ir Inkices, pagerbia šokiais ir dainomis. Ilgą laiką šių kultų išpažinėjai buvo persekiojami manant, jog tai pagoniškos ir net satanistinės apeigos. 1889-aisiais Brazilijos Respublikos vyriausybė šias religijas paskelbė legaliomis.
Nebelikus draudimų apeigos ilgainiui pakeitė savo formą. Tiksliau sakant, nuo išimtinai religinių apeigų atsiskyrė grupės, besikoncentruojančios į dainuojamąją tautosaką.
Tokios grupės pagal nuo vergų laikų išlikusią tradiciją susirenka ne patalpose, o kažkur atviroje vietoje, šalia namų ir ten tiesiog šoka ir dainuoja taip pasakodami senas istorijas. Į vieną tokių susibūrimų mane ir atsivedė Vanesa“, – pirmosios dienos įspūdžiais Brazilijoje dalijosi lietuvė.
