Žina apie šių metų sausio 8-ąją Irane įvykusią lėktuvo katastrofą, per kurią žuvo visi 176 jame buvę žmonės, tarp kurių – vaikai, jaunimas, šeimos, sukrėtė iki sielos gelmių.
Būtent šiuo rytiniu reisu Ukrainos tarptautinių oro linijų lėktuvu „Boeing 737“ iš Teherano Imamo Khomeini oro uosto į Kijevą skridau likus kelioms savaitėms iki nelaimės.
Lėktuvas tąkart taip pat buvo beveik pilnas. Mačiau vos kelias tuščias vietas. Keleivių ir lėktuvo įgulos narių nusiteikimas tikriausiai buvo panašus kaip ir tų, kurių lemtis buvo tragiška.
Galiu tik įsivaizduoti kančias ir siaubą tų žmonių akyse, kai į vos pakilusį lėktuvą pataikė Irano valdžios „netyčia“ paleista raketa. Lėktuvas ore užsidegė, vėliau sprogo ir nukrito.
Tikriausiai dėl ankstyvo skrydžio bei gana ilgos saugumo patikros, kuri Imamo Khomeini oro uoste vykdoma labai kruopščiai ir atsakingai, keleiviai buvo mažai miegoję.
Tačiau jie greičiausiai jautėsi laimingi ir pakylėti. Vieni buvo ką tik aplankę gimines ir artimuosius, kiti apkeliavę egzotikos ir kultūros lobių kupiną kraštą. Lėktuvu skrido studentai, šeimos su vaikais, medau mėnesį šventę jaunavedžiai.
Tarp lainerio keleivių daugiausia buvo iraničių ir kanadienių, įskaitant dvigubą pilietybę turėjusius asmenis. Taip pat buvo ukrainiečių, afganų, britų ir švedų.
Ši tragedija nejučia privertė prisiminti visus kelionės Irane metu sutiktus žmones, atvėrusius ne tik savo namų duris, bet ir širdis.
Daugelis iraniečių baiminosi garsiai kalbėti ką nors blogo apie savo valdžią, po 1979 metų islamistų revoliucijos per keturis dešimtmečius gerokai nustekentą šalį, uždarą sistemą. Tiesa, kai kurie pašnekovai išdrįso puse lūpų prasitarti prieš režimą.
Po pasaulį sukrėtusios aviakatastrofos iraniečiai tapo mažiau kaustomi baimės. Kaip skelbė žiniasklaida, tūkstančiai žmonių išėjo į Teherano gatves protestuoti dėl numušto lėktuvo. Žmonėms trūko kantrybė ir jie sukilo. Nors girdėjau, kaip jie vertina taiką ir ramybę.
Visi žmonės, su kuriais teko bendrauti, pabrėžė, jog tai jiems už viską svarbiausia.
Šalies, kurios pašonėje netrūksta karo zonų (šalia Irakas, Pakistanas, Afganistanas), gyventojai žino, kokių baisumų ir netekčių atneša kariniai veiksmai bei neramumai.
„Kiekvieną rytą vos prabudusi mintyse pagalvoju apie tai, kad nekiltų karas. Linkiu, kad visi 3 mano vaikai ir gausus būrys seserų bei brolių atžalų augtų laimingi, galėtų eiti į mokyklą, studijas, darbą. Mes trokštame svajoti ir gyventi savo tėvų žemėje“, – kalbėjo viena Jazdo mieste su pradinio mokyklinio amžiaus vaikais sutikta moteris, mielai padėjusi kavinėje išsirinkti patiekalus gardžiai vakarienei.
Pakviesta prisėsti šalia ji daug ir maloniai bendravo, pasakojo, kas savo vaikams skiepija tokias vertybes, kaip gerumas, darbštumas ir atjauta.
„Net neįsivaizduojame, kas būtų, jeigu tektų palikti tėvynę ir kur nors bėgti. Norime gyventi čia, kur gimėme ir užaugome. Be to, didžiuojamės savo istorija ir kultūriniu palikimu, stengiamės tai išsaugoti, todėl būtų siaubinga, jeigu svarbūs istorijos paminklai būtų sunaikinti per sprogimus“, – teigė dvi jaunų iraniečių šeimos, sutiktos Teherano centre ir paprašiusios drauge nusifotografuoti atminimui.
Kelionės po Iraną, kuri truko beveik dvi savaites, metu papirko vietos gyventojų, kurių daugelis greičiausiai nebuvo labai turtingi, nuoširdumas, svetingumas ir paslaugumas.
Kas lankėsi šioje valstybėje, žino, kaip žmonės stengiasi užsieniečiams, kurių dar tikrai nėra daug, padėti bet kokioje situacijoje, už tai neprašo jokio atlygio ir dar dažnas kviečia į svečius.
Vietos žmonės – persai, kurių tikrai nereikėtų painioti su arabais ar turkais, žino ir supranta, koks įvaizdis apie jų tėvynę suformuotas užsienio žiniasklaidoje.
Jie dėl to išgyvena ir visaip mėgina parodyti, kad yra geri ir itin paslaugūs, o Iranas – saugi ir svetinga šalis.
Išankstinės nuostatos vykdama į maždaug 82 milijonus gyventojų turinčią šalį neturėjau. Iš kelių egzotiškas keliones mėgstančių žmonių apie Iraną buvau girdėjusi tik gerų atsiliepimų, ypač apie iraniečių svetingumą.
Domiuosi senosiomis civilizacijomis, todėl labiausiai viliojo šios kadaise didingos valstybės istorijos palikimas. Ne mažiau norėjosi pasigėrėti ir išskirtine gamta. Irane gali rasti visko – dykumų, kalnų, salų, upių, krioklių, jūrų, druskingų ežerų.
Kartu su dar dviem nemažai pasaulio išmaišiusiais bičiuliais dar praėjusį pavasarį įsigijome lėktuvo bilietus Vilnius–Kijevas–Teheranas ir Teheranas–Kijevas–Vilnius.
Tuomet tokio didelio pavojaus dėl neramumų ar karo grėsmės nebuvo.
Nors visiems kelionė į Iraną buvo pirmoji, sutarėme, jog nesinaudosime nei kelionių agentūrų, nei gidų paslaugomis, viską mėginsime rasti patys.
Esu visiškai savarankiškų kelionių mėgėja ir bet kokioje pasaulio šalyje stengiuosi laikytis šios taisyklės.
Smagu, kad mums pavyko sėkmingai apžiūrėti šalį, tačiau daugeliui net vietinių žmonių toks keliavimo būdas atrodė sudėtingas. Jie vis klausdavo, kur mūsų gidas ir vairuotojas.
Pradėję planuoti kelionę dar Lietuvoje internetu užsisakėme viešbutį pirmai nakčiai, įsigijome bilietus į traukinį, kuris iš Teherano kone per visą šalį važiuoja iki Irano pietvakariuose esančio Širazo miesto.
Taip pat internetu iš Irano automobilių nuomos įmonės užsisakėme automobilį, kurį Širaze ir pageidavome gauti.
Vykstant į Iraną būtina viza. Galima gauti elektroninę vizą iš anksto užpildžius internete pateiktą anketą ir prašymą. Mūsų mėginimas nebuvo sėkmingas – visų trijų prašymus gauti elektronines vizas iraniečiai atmetė. Buvo pasiūlyta kreiptis į nurodytą agentūrą, kuri gali sutvarkyti dokumentus už tam tikrą mokestį.
Į agentūrą nesikreipėme. Žinojome, kad vizas galima gauti ir atskridus į Teheraną.
Jį po daugiau nei keturių valandų vėlyvo skrydžio iš Kijevo orlaiviu pasiekėme gerokai po vidurnakčio.
Irane iš karto patekome į 1389 metus. Taip persai skaičiuoja metus pagal Hidžros Saulės kalendorių, sukurtą astronomų. Mokslininkai sutinka, kad jis net tikslesnis už Grigaliaus.
Vykdami į Iraną iš anksto buvome pasidomėję gana griežtais aprangos reikalavimais, ypač moterims, kurių keliaujant po šalį rekomenduojama laikytis.
Šalyje nė vienos lyties atstovams viešai negalima vilkėti marškinėlių be rankovių, nešioti šortų, reikia ilgų kelnių arba sijonų, moterys turi dengti plaukus.
Lėktuve į Teheraną skaras ryšėjo vos kelios vyresnio amžiaus iranietės. Tačiau jam nusileidus galvas gobti suskubo visos jame buvusios merginos ir moterys.
Iš orlaivio visos moterys, nesvarbu, ar vietinės, kurių buvo didžioji dalis, ar ne, išlipo plaukus slėpdamos po galvos apdangalais.
Vyresnės vietinės plaukus slėpė po juodomis, o jaunesnės – po įvairiaspalvėmis skaromis. Kai kurios šiuolaikiškai atrodančios jaunos iranietės skaras moka taip užsirišti, kad jos tarsi ir dengia galvą, bet vešlių juodų jų plaukų visiškai neuždengia.
Galvas muturiuotis – kitą tikslesnį žodį vargu ar įmanoma rasti – suskubo ir lėktuvu skridusios užsienietės. Kai kurios vietoj šilkinių ar medvilninių skarelių galvas vyniojo į vilnonius ar sintetinius šalikus.
Manau, puikus pasirinkimas yra ir skrybėlė ar kepuraitė. Jų keletą ir vežiausi. Buvau skaičiusi, o vėliau ir pati tą girdėjau iš vietinių, jog Irane viešinčios moterys iš svetur taip pat turi gerbti šalies tradicijas. Tačiau į jų galvos apdangalus žiūrima kiek laisviau.
Kai įžengėme į Imamo Khomeini oro uostą, čia dirbantys pareigūnai, vilkėję juodais tvarkingais kostiumais, visus ne Irano piliečius pakvietė į atskirą salę su kavine, staliukais ir minkštasuoliais.
Kelionių vadovų ir gidų lydimos grupės paprastai atvyksta su iš anksto gautomis elektroninėmis vizomis, todėl jų dokumentai buvo sutvarkyti gana greitai.
Mums teko apsiginkluoti kantrybe ir palaukti, kol paėmęs pasus ir vietoje užpildytus prašymus kiekvieno iš mūsų duomenis internete patikrino vietos pareigūnas.
Internete iš anksto buvo tekę skaityti įvairių keliautojų atsiliepimų. Kai kurie rašė, jog vizų teko laukti po kelias valandas. Buvome nusiteikę ilgam laukimui, tačiau pavienių keliautojų, kurie neturėjo elektroninės vizos, be mūsų, buvo vos keli, todėl viskas vyko gana sklandžiai ir greitai.
Maždaug po pusvalandžio mums ir dar keliems keliautojams buvo pasiūlyta gretimoje salėje įsigyti kelionių sveikatos draudimą, kuris kainavo 15 eurų žmogui.
Dar maždaug po pusvalandžio priėjo pareigūnas, išdalijo korteles su mūsų vardais bei pavardėmis ir parodė, kur turėtume įsigyti vizas. Kiekviena jų kainavo po 75 eurus. Viza leidžia šalyje keliauti 30 dienų.
Kai jau turėjome šiuos dokumentus, laukė pokalbis su mūsų duomenis tikrinusiu pareigūnu.
Jis kiekvieno pasiteiravo, kokiu tikslu atvykome, ką rengiamės aplankyti, kur planuojame apsistoti.
Pasakėme, jog tikslaus kelionės plano neturime, esame užsisakę viešbutį tik pirmai nakčiai Teherane, turime traukinio bilietus, dar nurodėme vietoves, kurias ketiname aplankyti. Pareigūnas paklausė ir apie pinigus, prašė nurodyti sumą, kuri planuojama išleisti kelionės metu. Ji buvo įrašyta į kiekvieno keliautojų dokumentą.
Įdomu tai, kad aš tokio klausimo nesulaukiau. Galbūt todėl, kad buvau vienintelė dailiosios lyties atstovė (kiti vizų laukę užsieniečiai, kaip ir mano bičiuliai, buvo vyrai). Po to juokavome, kad damoms turėti pinigų šioje šalyje tikriausiai visai nereikia. Jas privalo išlaikyti vyrai.
Formalumų tvarkymas ir dar kelios dokumentų patikros oro uoste užėmė kiek daugiau nei dvi valandas. Visi pareigūnai oro uoste mus sveikino vėliau visos kelionės metu nuolat girdėta fraze „Welcome to Iran“.
Oro uoste radome banką su valiutos keitykla ir išsikeitę kelis šimtus eurų akimirksniu tapome milijonieriais (už 1 eurą gaunama beveik 47 tūkst. Irano rialų). Jokios tarptautinės banko kortelės Irane neveikia, todėl pasirūpinome grynaisiais pinigais.
Greta esančioje parduotuvėje maždaug už 4 eurus įsigijome vietos mobiliojo ryšio kortelę su numeriu. Tai mums leido visos kelionės metu telefonu bendrauti su žmonėmis, su kuriais susipažinome, plačiau sužinoti apie lankomus objektus, užsisakyti viešbučius, taip pat galėjome rašyti SMS žinutes, naudotis internetu ir navigacija.
Paryčiais pasiekėme šalia oro uosto esantį viešbutį. Keletą valandų pamiegoję pasimėgavome pusryčiais tikrai ištaigingame restorane. Negalėjau praleisti progos išbandyti ir puikiai įrengtos SPA zonos, kuri moterims atskira nuo vyrų. Iš čia dirbančių moterų paslaugumo ir dėmesio galėtų pasimokyti daugelis Lietuvos SPA ir grožio industrijos darbuotojų.
Viešbutis, kuriame nakvojome pirmąją naktį, buvo vienas iš dviejų 5 žvaigždžių viešbučių, kuriuose gyvenome šios kelionės metu. Nakties kaina žmogui su pusryčiais ir SPA siekė apie 40–50 eurų.
Kitus kartus prabangą iškeitėme į tradicinius iranietiškus viešbučius, kurie labiau primena svečių namus su jaukiais kiemeliais, sodais, trykštančiais fontanais, šeimos kavinukėmis ar mažais restoranais.
Šių namų šeimininkai labai malonūs, jie nuolat rūpinosi, ar mes viskuo patenkinti, ar ko nors netrūksta.
Kadangi daugelio dalykų kainos Irane stebėtinai mažos (ypač maisto, nes pavalgyti pietus galima ir nuo 1,5 euro), gyventi tokiuose namuose taip pat nebrangu.
Naktis žmogui niekur nekainavo daugiau nei 15–20 eurų. Kai kur dar mažiau. Už tai dar būdavo pasiūlomi iranietiški pusryčiai.
Nerezervavome viešbučių Irane iš anksto. Kaskart ieškodavome vis kitos būsimos nakvynės vietos, nes visą laiką keliavome.
Tai pasiteisino, nes Iranas vis stebino ten, kur nesitikėjome. Kai kur norėjosi likti ilgesniam laikui, o kai kur pabūti vos kelias valandas ir vykti toliau. Užsisakyti viešbutį nėra sudėtinga. Internete surasdavome tinkamą variantą, paskambindavome svetainėje nurodytu telefonu ir teiraudavomės apie galimybę apsistoti. Kalbos barjero nekilo nė kartą. Viešbučiuose dirba angliškai kalbantys žmonės.
Pirmąją kelionės dieną nutarėme apžiūrėti Irano sostinę Teheraną.
Labai norėjau išvysti Karališkuosius Golestano rūmus, kurie dar vadinami Rožių rūmais. Tai tikras XVI amžiaus Irano architektūros šedevras.
Stebina ne tik rūmų didybė, bet ir spalvotos mozaikinės sienos, prie kurių daugelis lankytojų skuba įsiamžinti, o nuotraukos atrodo tiesiog fantastiškai. Gražūs ir šalia esantys persiški sodai.
Rūmų viduje akį traukia milijonų veidrodžių ir įmantrių vitražų deriniai. Svarbiausias karūnavimo sostas pagamintas iš iranietiško marmuro, kuris labai panašus į nefritą.
Dar vienas dėmesio vertas objektas – didysis Teherano turgus. Bene labiausiai šiame turguje stebinantis reginys – vadinamoji laukinė birža. Teherano turguje susirenka vyrai ir nusprendžia šalies valiutos kursą. Sunkiai akimis aprėpiamo dydžio prekyvietėje zuja ir daugybė prekybininkų, ir prekių tiekėjų, ir pirkėjų.
Kitaip nei daugelyje lietuviams įprastų arabų šalių ar Turkijos kurortų, nei Teherano, nei kituose Irano turguose atvykėliai netampomi už skvernų, jiems nebrukamos įvairios prekės ir nečiauškama apie didžiules nuolaidas.
Neteko sutikti įkyruolių, gatvėje siūlančių beverčius suvenyrus ar paslaugas. Vietos gyventojai elgiasi draugiškai ir pagarbiai, stengdamiesi, kad užsieniečiai šalyje jaustųsi patogiai.
Dažnai sulaukdavome klausimų: „Ar galėčiau su jumis susipažinti? Iš kur jūs atvykote? Ar galime drauge nusifotografuoti?“ Teherano turguje buvome pakviesti išgerti arbatos ant vieno iš Irano nacionaline vertybe laikomo persiško kilimo.
Apie persiškus kilimus, jų grožį ir kokybę yra girdėjęs turbūt visas pasaulis. Teherano, o vėliau ir kitų miestų turgavietėse ir net pakelėse apstu pistacijų, kitokių riešutų ir vaisių.
Jie tokie saldūs ir švieži, kad tiesiog tirpo burnoje.
Kalbant apie saugumą Irane svarbu paminėti, jog visos kelionės metu jautėmės labai saugūs, žmonės nuolat siūlė pagalbą. Neabejotinai saugumo suteikia ir tai, kad vietos žmonės nevartoja alkoholio, todėl nėra tikimybės, kad gatvėje kelią pastosi įkaušusiam ir agresyviai nusiteikusiam praeiviui.
Alkoholis Irane uždraustas. Taip, mano mielieji bičiuliai, su kuriais jau spėjau ir su kuriais dar nespėjau pasidalyti šios kelionės įspūdžiais. Uždraustas Irane ir reiškia uždraustas.
Skirtingai nei kai kuriose kitose Vidurinių Rytų šalyse, oficialiai Irane įsigyti alkoholio neįmanoma nei prabangiausių viešbučių ar laivų restoranuose, nei jokiose parduotuvėse.
Net nuo seno kone visame pasaulyje garsus Širazo vynas po islamistų revoliucijos visas yra eksportuojamas iš šalies. O jo skonį žino nebent vietos vyndariai ir galbūt jų giminaičiai ar svečiai.
Kelionės metu keletą kartų girdėjome, jog labai norint alkoholio galima mėginti įsigyti juodojoje rinkoje. Tačiau už tai, kaip ir už alkoholio vartojimą, laukia griežtos bausmės. Todėl šią mintį visos viešnagės metu buvome nuviję šalin.
Iš Teherano turgaus pasiekėme traukinių stotį, kur naktiniu traukiniu keliavome į Širazą, esantį maždaug už 900 kilometrų.
Traukinys buvo pilnas žmonių. Tai buvo keliolikos valandų įdomi kultūrinė patirtis ir puiki galimybė susipažinti ir su keliautojais iš įvairių šalių, kurių netrūko traukinyje, ir proga pabendrauti su vietiniais, kurie buvo labai bendraujantys. Kupė buvo ir Teherano universiteto profesorius fizikas, kuris tikrai pasirodė plačių pažiūrų ir šiuolaikiškai mąstantis.
Traukinys, kuriuo vykome, labai moderniai įrengtas, patogus. Vagonai su kupė, juose patogios kėdės ir staliukai, televizoriai, kava, arbata, saldumynai, sultys, vanduo. Veikia restoranas, kur patiekiama soti vakarienė. Rytą pusryčius palydovai atnešė tiesiai į kupė.
Naktį pavyko patogiai išsimiegoti, nes išsilankstė lovos, buvo vienkartinė patalynė. Apie 35 eurus su maistu kainavusi kelionė įdomi tuo, kad vykstama nuo dykumų link kalnų regiono. Galima vakare gėrėtis saulėlydžiu, o rytą – saulėtekiu.
Daugiau kaip 4 tūkst. metų gyvuojantis Širazas laikomas Persijos menų, kultūros, mokslo centru. Dėl savo kultūrinės reikšmės, gražios aplinkos jis vadinamas Persijos kultūros sostine, Rožių miestu, Gėlės ir lakštingalos miestu.
Širazas viliojo išskirtiniais persiškais sodais, mozaikomis išpuoštomis mečetėmis, didelėmis aikštėmis, parkais, turgumi. Viename parkų lankėmės dideliame atrakcionų parke, kuris yra labai modernus.
Jame vilioja ne tik vingiuoti amerikietiškieji kalneliai ir apžvalgos ratai, bet ir daugybė kitų kraują kaitinančių pramogų, tekainavusių 1–2 eurus.
Kaip ir kai kurie kiti Irano miestai, Širazas kvepėjo rožių vandeniu, kuris laikomas sveikatos, atgaivos, grožio ir meilės eliksyru. Vos 20 dienų per sezoną žydinčių rožių žiedlapius žmonės renka rankomis, o po to distiliuoja, kad išgarintų rožių vandenį, kitaip dar vadinamą rožių hidrolatu.
Rožių vandenį iraniečiai geria, iš jo ruošia arbatas ir saldumynus, ledus, gamina kvepalus, muilą, įvairias grožio priemones. Tai įsigyti galima specializuotose parduotuvėse arba turguje. Šios prekės labai paklausios, kaip ir rožių žiedlapiai, kurių galima įsigyti ir prieskonių skyriuose.
Po Širaze įsikūrusiuose tradiciniuose iraniečių namuose, kuriuos radome internete ir užsisakėme nakvynę telefonu, praleistos nakties mums buvo pristatytas išsinuomotas automobilis.
Juo nuvažiavome beveik du tūkstančius kilometrų ir tądien, kai išskridome, grąžinome Teherane.
Keliauti Irane, kad ir kokie būtų atstumai, nėra sudėtinga. Keliai tarp miestų labai geri. Važiuoti 2–3 juostų magistralėmis ir net mažesniais vietinės reikšmės keliais ar per mažesnius miestelius nekyla sunkumų. Orientuotis paprasta įjungus navigaciją.
Miestuose, ypač dideliuose, eismas jau gerokai sudėtingesnis.
Išskirčiau sostinę Teheraną, kur viena kitą raizgo plačios ir siauros gatvės, eismas mieste labai intensyvus, net painus ir galioja nerašytos vietos vairuotojų nustatytos taisyklės.
Kai kada sunku suvokti, kokiu tikslu vairuotojai naudoja garsinį signalą, kaip stato automobilius kelkraščiuose. O kur dar tarp automobilių nardantys motociklininkai, motorolerių vairuotojai ir dažnai perėjų neieškantys pėstieji.
Ligi šiol širdis pradeda plakti smarkiau prisiminus paskutinę kelionės dieną, kai teko pervažiuoti Teheraną per didžiules spūstis.
Pigiomis būsto, maisto, lankomų objektų bilietų kainomis džiuginusiame Irane degalų kainos dar labiau nustebino. Pilnas bakas benzino kainavo apie 4 eurus.
Litro kaina tuomet siekė 8 centus, nors pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodė žinių apie degalų pabrangimą Irane. Įdomu, kad kai kuriose degalinėse dar buvo pasiūlyta pasinaudoti nuolaidų kortelėmis.
Kiekviename aplankytame mieste ar vietovėje pavyko išvysti patrauklių dalykų. Įspūdį paliko Persepolis – senoji persų sostinė, pastatyta didžiųjų Persijos imperijos valdovų Darijaus ir Kserkso V a. prieš Kristų ir sugriauta Aleksandro Makedoniečio.
Ši vieta nenusileidžia Romai ar Atėnams, čia išlikę bareljefai, kolonos, skulptūros liudija apie galingą valstybę, kadaise vienijusią 28 tautas.
Jazdas – paslaptingas miestas, įsikūręs oazėje tarp dviejų didžiųjų Irano dykumų, į jį atvykus norėjosi pabūti bent keletą dienų.
Praeityje tai buvo svarbus Šilko kelio karavanų maršruto objektas. Šio miesto architektūra unikali. Ir ne tik dėl labai siaurų senamiesčio gatvelių. Vietiniai namai buvo statomi laikantis vėjo bokštų formos su apvaliais kupolais ir savita vėdinimo sistema.
Lankantis Jazde yra galimybė daugiau sužinoti apie zoroastrizmą – vieną seniausių religijų pasaulyje, kilusią iš pranašo Zaratustros apreiškimo. Didysis Jazdo traukos centras – zoroastristų Ugnies šventovė ir Tylos bokštas.
Išmaišėme ir daugybę kitų miestų, mažų miestelių, kaimų. Paminėčiau Kermaną, Kašaną, Komą, Isfahaną.
Gėrėjomės kerinčiomis dykumomis, ir šviesoje, ir tamsoje žavėjusiomis fantastiškais smėlio ir vėjo suformuotais dariniais. Saulėlydžiai ir saulėtekiai dykumoje nenusakomo grožio, kaip ir žvaigždėto dangaus platybė.
Vienoje dykumų yra keliasdešimties kilometrų ploto baltas išdžiūvęs druskos ežeras.
Druskos kristalai suformavo neįtikėtinų formų ir dydžių figūras. Be to, ežeras akinamai kontrastuoja su dangaus mėlyne. Mums jį pasiekus pradėjo lynoti, o netrukus danguje dar ir vaivorykštė pasirodė.
Prieš išvykdami iš Irano aplankėme viename Teherano bankų įkurtą Nacionalinį briliantų lobyną – brangenybių muziejų. Jame saugoma daugiau kaip 50 tūkst. išskirtinių brangakmenių bei juvelyrikos dirbinių, tarp kurių – šacho karūnų iš brangakmenių kolekcija, vienas didžiausių pasaulyje 182 karatų deimantas, sveriantis 36 gramus, ir nepaprasto dydžio auksinis gaublys. Tokių lobių matyti man dar nebuvo tekę.
Šioje vietoje labai griežta apsauga ir taisyklės lankytojams. Į sales, kuriose eksponuojamos brangenybės, negalima neštis beveik nieko.
Spintelėje reikia palikti ne tik rankines, bet ir telefonus, raktus, net laikrodžius. 435 metrų aukščio Milado bokštas Teherane yra šeštasis pagal aukštį bokštas pasaulyje. Iš jo atsiveria viso miesto panorama, o bokštas ir jo prieigos labai modernios.
Ligi šiol kelionę į Iraną primena lauktuvių parsivežti Irano rožių dvelksmo kvepalai ir esencijos, brangiausiu pasaulyje prieskoniu laikomas šafranas, pardavinėjamas ir po pusę gramo ar gramą, neapsakomo grožio ryškiaspalvės persiškos skarelės ir rankų darbo keramikos dirbiniai, primenantys tikrus meno šedevrus. Ar norėčiau grįžti į Iraną? Labai. Ypač pavasarį, kai sužydi persiški sodai.
Tikiuosi, kad padėtis šalyje nurims ir vietos žmonės galės mėgautis tuo, ko labiausiai trokšta, – taika ir ramybe. O turistai grožėsis Vidurinių Rytų perlu.
