Čia jauku, ramu ir žalia – jausmas toks, lyg švelniai glostytų pati gamta. O patiekalų gardumas, o vyno gausybė!
Kelias siaurėja, miesto vaizdai tolsta. Pro atvirus automobilio langus pliūpteli gaivūs pavasario kvapai. Pakeliui linksmina geltoni vilkdalgiai, nosį kutena laukinių ciklamenų aromatas. O gal tai kokios kitos gėlės? Tarp šitiek formų ir spalvų nelengva atsirinkti. Taip ir traukia išlipus pabėgėti takeliu į mišką, įkvėpti besiskleidžiančio pasaulio. Vien orchidėjų Zagorės miškuose pavasarį pražysta net pusšimtis rūšių.
Numynę pusę šimto kilometrų nuo Zagrebo, vos nepravažiuojame sienos su Slovėnija. Palei ją net šimtą kilometrų teka miške pasislėpusi Sutlos upė. Kad keliautojai pas kaimynus neišvyktų alkani ar mieguisti, atsakingi šalia kelio rymančios Zeleniako vilos šeimininkai.
Ši karčemos stiliaus užeiga prie kelio veikia jau ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį. Atviraširdžiai Zagorės gyventojai, kalbantys Slovėnijos paveiktu vietos dialektu, neišleidžia lankytojų pro duris neparodę svetingumo.
Salės gilumoje prieblanda, blykčioja žvakių šviesos. Kol laukiame sriubos, kepsnio ir kitų skanėstų, Zeleniako vilos šeimininkė Dora Greblički, vedžiodama perimetru po sales, rodo ant sienų sukabintas senovines nuotraukas. „Štai čia seniau buvo prieangis, o ten – dar neperstatytas baras...“ – sako ji, pasakodama apie nuotraukose įamžintas vietas ir jose aplink stalus sėdinčius praėjusio amžiaus žmones.
Šią vietą puikiai žino ne tik aplinkinių kaimų žmonės. Savaitgaliais paskanauti tradicinių Zagorės patiekalų į Zeleniako vilą suplūsdavo nemažai sostinės gyventojų. Daugelį lankytojų viliojo ir aplinkui plytintis Zeleniako gamtos rezervatas. Kiti atvyksta pažiūrėti priešais vilos langus, prie pat kelio, stovinčio 13 m aukščio memorialo Kroatijos valstybiniam himnui, kurio autorius – Antunas Mihaljevičius.
Trumpam stabtelėję prie paminklo himnui kylame aukštyn į kalną. Zeleniako kraštovaizdį vagoja ne vienas gamtos takas, kuriuo paėjėjus galima aptikti kvapą gniaužiančių vaizdų.
Pro lapus šmėžuoja pilys, bokštai, koplyčios ar griuvėsiai, prie kurių užkopus po kojomis nusidriekia žali, banguoti šlaitai. Miško takeliu kopdami į netoliese stūksančios kalvos viršūnę išnyrame prie aptrupėjusių Cesargrado pilies sienų.
Prieš šešis amžius pastatyta Cesargrado pilis kadaise buvo tikras šedevras. Ją supo 5 m storio siena su apvaliais bokšteliais, kurios telikę trečdalis aukščio, tačiau vaizdas vis vien įspūdingas. Kroatai šią pilį laiko viena nuostabiausių viduramžių tvirtovių šalyje, dažnas specialiai atvyksta į Zagorę jos apžiūrėti.
Apžėlusio kalno viršūnėje pasislėpusios galingos Cesargrado sienos kroatus vilioja ne vien dėl savo vaizdo, bet ir dėl istorijos. Ši pilis nuo XVI a. priklausė neregėtai turtingai ir įtakingai grafų Erdody giminei, gal todėl baisiau nei kitos nukentėjo 1573 m. per didžiausią Kroatijoje valstiečių sukilimą, apie kurį čia žino net maži vaikai. Tuomet buvo nusiaubta daugybė Zagorės pilių.
Basi vyrai su peiliais ir kuokomis Cesargradą užpuolė pirmą, kad ištuštintų gausius jo parako ir ginklų sandėlius. Viską išdaužę, dorai apsiavę ir apsiginklavę nužygiavo prie kitų pilių. Nors ne visos pilys po šių ir kitų negandų restauruotos, pasižiūrėti Zagorėje tikrai yra į ką. Jei užsuksite į kurioje nors pilyje įsikūrusį muziejų, tikrai išgirsite apie tų metų sukilimą.
Penki kilometrai nuo Cesargrado leidžiamės į iškilmingą pasimatymą – ne su bet kuo, o su pačiais grafais Erdody. Du šios giminės vyrai jau tris amžius ilsisi Klaneco pranciškonų vienuolyno kriptoje, tad pasimatymas vienpusis. Iš Zagrebo įsukę į žalius Zagorės keliukus nė neketinome kalbėtis su istorija, bet ji čia visur pastoja kelią. Zagorėje jos balso neišvengsi.
Trakštelėjus raktui Klaneco pranciškonų vienuolyno šalutinių durų spynoje sugirgžda sunkūs vyriai, ir dienos šviesą pakeičia tamsa. Tik keli žingsniai laiptais, ir lempelės apšviečia skliautuotą, beveik tuščią menę, kurioje vienas priešais kitą stovi du plačiais drobiniais audeklais užkloti sarkofagai. Dvelkia pelėsiais ir šaltu akmeniu, nuo sienų choru prabyla kadaise į jas susigėrę negirdimi balsai. Jų šnabždesio ausys nepagauna, tik plaukeliai ima šiauštis ant odos.
Nuo sarkofagų nukritus audeklams žadą atima menininkų išmonė ir meistriškumas. Grafui Emerikui Erdody nukaldinto austriško-vengriško sarkofago kampus laiko keturios bronzinės raguotų elnių skulptūros, iš šonų remia sakalai. Kunigaikščio Sigismundo Erdody sarkofagas – su angelų veidais. Ant šonų iškaltos kaukolės ir kaulai. Abiem didikams XVII a. Vienos meistrų sukurtos prabangios transporto priemonės atspindėjo jų itin aukštą kilmę ir didelius turtus. Tokius išrinktuosius giminė palydėdavo į kitą pasaulį gausiomis, ilgomis ir iškilmingomis ceremonijomis. Grafų sarkofagai kruopščiai prižiūrimi, blizga it nauji.
Argi galėjome nuspėti, kad mažame Klaneco miestelyje užtruksime visą pusdienį? Juk buvome pakeliui į SPA, ketinome pasinerti į šiltuosius vandenis. Kur tau! Išlipę iš rūsio į dienos šviesą įstringame priešais vienuolyną įsikūrusioje XX a. skulptoriaus Antuno Augustinčičiaus galerijoje. Klanece prieš 120 metų gimęs skulptorius A.Augustinčičius – žymiausias Kroatijoje. Labiausiai jį išgarsino didžiulio masto darbai ir... jo draugo, buvusio Jugoslavijos prezidento Josifo Brozo-Tito skulptūros, kurias menininkas kepė tarsi blynus. Žinomiausias A.Augustinčičiaus darbas – taiką vaizduojanti raitelio skulptūra, stovinti prie Jungtinių Tautų būstinės Niujorke.
Klaneco muziejaus archyvuose pilna raumeningų kojų, rankų, kanopų, galvų ir kitų detalių, iš kurių A.Augustinčičius konstravo savo darbus. Išvydęs jo sugalvotą eskizą net įsivaizduoti negalėjai, kad baigtas darbas bus toks didelis. Šio menininko sukurtų memorialų gausu visoje šalyje. Niekam neperleistus ir neparduotus paminklus bei skulptūras A.Augustinčičius padovanojo gimtajam miestui. Štai ir muziejus. Jei domitės skulptūra, verta užsukti.
Kad susidurtume su Josipo Brozo-Tito skulptūra, toli nuo Klaneco keliauti neprireikia. Prie Kroatijos ir Slovėnijos sienos dar gyvas gimtasis šio garsaus veikėjo kaimas. Bronzoje įkūnytas buvusios Jugoslavijos prezidentas sveikina visus, vos įėjusius į muziejumi po atviru dangumi virtusį Kumrovecą. Šalimais – jo vaikystės namas. Pusiau kroatas, pusiau slovėnas Josipas Brozas-Titas kadaise kovojo su naciais ir stengėsi sujungti pietų slavus.
Rumšiškes primenančiame didžiausiame Kroatijos etnografiniame muziejuje lyg grybukai kepures iškėlę arti pusšimčio senovinių namų. Vieni čia stovi jau per amžių amžius, kiti – atvežtiniai, kruopščiai surinkti savo gimtosiose vietose, atvežti ir vėl skrupulingai sudėlioti. Kaimo gatves, kuriomis vaikštant galima užsukti į kambarius, rūsius, svirnus ir dirbtuves, įrėmina apsamanojusios tvorelės.
Kumrovece užsilikę tik keletas gyventojų. Jie bando atgaivinti amatus – kalviai Božidaras ir Franjo kala pasagas, kablius ir žvakides, audėja Barbara lankytojams pardavinėja savo austas gūnias, dailininkė Marija piešia kroatiškas gėles ant žaislų ir samčių, o Božica raudonai spalvina meduolius-širdeles. Dauguma Kumroveco namų paversti eksponatais ir tik keli – gyvenami. Pasižvalgome po kiemus, pasilabiname su šeimininkais.
Stebėdama kruopštų Marijos darbą neatsilaikau – perku mažytę taburetę, išdailintą raudonomis ir baltomis gėlėmis. Trylika eurų virsta žydinčia nuotaika namie, prie jos dovanų gaunu tokiais pat motyvais nudažytą samtį. Nutolusi už pusės šimto metrų girdžiu Mariją šaukiant pavymui: atsiveja mane atkišusi dar vieną, nedažytą, samtį. „Šitas bus maišyti sriubai, o anas – grožėtis“, – sako ji įteikdama antrą dovaną.
Grešna Goricos tavernoje kirsdama kiaulienos kepsnį gėriuosi ne tik Zagorės maisto gardumu, Marijos dovanotu samčiu ir aplinkui susodintų vynuogynų artumu. Iš terasos matyti ir kitame kalvos šlaite, už slėnio, baltuojanti gotikinė pilis su keturiais bokšteliais. Dar paskutiniam kąsniui nespėjus nuslinkti iki skrandžio, mes jau ten. Baltos Veliki Taboro pilies sienos iš arti atrodo dar baltesnės, bokštai – pilnesni. Iš terasos per slėnį žiūrėdama į kitą pusę, lyg dėmę po medžiais išvystu Grešna Goricos taverną.
Užsukame ir į neseniai atnaujintos XV a. Veliki Taboro pilies menes. Šią pilį pastatė Rotkay šeima, valdžiusi ją iki pat XVIII a. pabaigos. Tuomet keturis pilies bokštus nuo nuožmaus pasaulio saugojo stora gynybinė siena, kurios teliko pėdsakai. Legenda pasakoja, kad viename iš tų bokštelių dėl aistringos meilės vedusiam grafui buvo gyva užmūryta šeimos tarnaitė Veronika. Brrr, šiurpoka...
Ką bendra turi neandertaliečiai su Krapinos kaimu? Ogi Krapinoje archeologai atkasė didžiausią Europoje paleolito laikų gyvenvietę. Todėl kaimą dabar garsina Neandertaliečio muziejus, o važiuojant pro šalį gąsdina didžiulė vidury kelio pastatyta laukinio žmogaus skulptūra. Čia rasti fosilijomis virtę kaulai priklausė neandertaliečiams, gyvenusiems prieš 130 tūkstančių metų. 80 neandertaliečių, 900 išsimėčiusių kaulelių! Tai turtingiausia fosilijų kolekcija pasaulyje. Niekur kitur tokios nerasi.
Nepatikėsite, kad muziejuje gali būti šitaip įdomu. Ir tai visai ne dėl neandertaliečių (nors šiek tiek ir dėl jų) – čia pėsčiomis pereisite gyvybės Žemėje istoriją per vieną dieną. Tiksliau, per parą, o kaip greit tiksės laikas, priklausys nuo jūsų žingsnių. Paros valandas ir minutes atitinka milijonai metų. Žiūrėkite po kojomis ir nukeliausite per laiką lyg pagreitintame kine. Neandertaliečiai – tai tik vyšnia ant torto, nuriedėjusi į paskutinę salę. Realaus dydžio vaškinės jų skulptūros atrodo tarsi gyvos. Nustebsite, kokie žmonijos protėviai mažyčiai. Lauke galima apeiti ir kasinėjimo vietą, kur rasti jų suakmenėję kaulai.
Nuo senų senovės buvo kalnas, ant kurio gyveno dvi Vuglecų šeimos. Keista, bet šeimų nesiejo giminystės ryšiai. Sako, jos viena kitos nė nepažinojo, nors tuo sunku patikėti. Tokią istoriją apie savo praeitį pasakoja vyndarys Borisas Vuglecas, vedžiodamas po Vuglec Brego šlaituose įveistus vynuogynus. Dabar kalne liko tik viena šeima. Jos vynuogynai driekiasi į visas puses nuo viršūnės lyg saulės spinduliai.
Vakarėjant, kai vynmedžių eilės nusidažo raudonai, B.Vuglecas žingsniuoja į vakarinį šlaitą palydėti saulės. Ryte jis pasitinka ją sėdėdamas jau kitame šlaite su kavos puodeliu rankose. Turbūt neretai po savo valdas vaikštinėja su svečiais, nes vieną vakarą ir mus nusiveda į vynuogyną. Besigrožėdami vaizdu ant kalno suręstame garde trypia keturi Boriso poniai. Pamatęs šeimininką didysis pribėga, dūksta, šiepia dantis. Kol atsitūpusi glostau kitą, trečiasis riebiai grybšteli į blauzdą dantimis.
Ant žolytės pačioje viršūnėje įsitaisę Boriso draugužiai kartu su juo mėgaujasi saulėlydžiais ir saulėtekiais virš ‘Chardonnay’, ‘Graševina’ ir ‘Rheinriesling’ vynuogynų. Iš šių rūšių vynuogių Borisas spaudžia baltąjį vynus ir kasmet ruošia ypatingąjį putojantįjį. Kitoje kalno pusėje noksta jo žmonos mėgstamos ‘Pinot Noir’ ir ‘Blaufränkisch’ vynuogės. Vyndario žemės nuo kalno viršūnės iki papėdės užima 12 hektarų.
Sutemus kelias pasisuka į Vuglecų vyno rūsį. Kai apžiūrėję statinaites ir vyno prikrautas lentynas išlendame į viršų, aptinkame Boriso sūnų, besidarbuojantį prie lauko krosnies, šalia Vuglecų restorano. Kas nors iš namiškių joje kasdien kepa duoną. Šleptelime terasoje ant suolų, duonos kvapas atvilnija pro lapus, prieš nosį ima šmėžuoti gardūs valgiai. Padavėjas laksto pirmyn atgal su didžiausiais padėklais, prikrautais mėsos, mėsos, mėsos, mėsos. Ir dar truputį mėsos. Mėsos? Daug mėsos ir dideli patiekalai – pakeliavę po Zagorės kalvas tai jau tikrai prisiminsime.
Vuglecų kalne stovi keletas senovinių pirkelių. Šeimininkai gyvena tik vienoje iš jų, o kitas Borisas nuomoja svečiams. Kiekvienas Vuglecų kalno namas turi savo vardą ir istoriją.
„Laco pirkioje gyveno dėdė Lacas“, – sako vyndarys, atrakindamas duris ir įleisdamas į senais šeimos daiktais bei baldais apstatytus kambarius.
Kvepia mediena ir močiutės iškrakmolytomis staltiesėmis. Ant lango – vąšeliu nerta užuolaida, prie lovos – lauko gėlių puokštė.
Pėdsakų kalne paliko Vuglecų seneliai Dragecas, Mica, tetulės Jana ir Jagica. Tiesa, Jagicai pastatytas naujas namas. Prie kelio stovinčiame Imbros namelyje anksčiau brendo vynas – jį prižiūrėjo keli šeimos vyrai.
Ankstesnius trobų šeimininkus jau senokai pakeitė kasdien besimainantys svečiai. Borisas leidžia jiems vaikščioti po kiemus, daržus, vynuogynus. „Atvažiuokite rudenį skinti vynuogių, o po to švęsti iki ryto“, – kviečia vyndarys, kai grąžinę Laco namuko raktus pasisukame link automobilio.
