Anksčiau Kaune gyvenusi E.Gaisrytė-Jurkšienė sako, kad gyvenimas mieste niekada nebuvo svarstomas – norėjosi ne tik laisvės, tačiau ir galimybės auginti gyvūnus, o bene dažniausiai galvoje sukosi mintys apie žirgą.
„Tai buvo viso gyvenimo svajonė nuo neatmenamų laikų, todėl kai atėjo metas ieškoti savo namų mes nesižiūrėjome nei butų nei namų mieste – griebėm jautį už ragų ir ėmėm ieškoti sodybos. Norėjosi turėti daug visokių gyvūnų, o tai nėra įmanoma gyvenant mieste ar kotedže“, – pasakoja moteris.
Dabar „Ąžuolų viloje“ puikuojasi ne tik žirgas, tačiau ir ponis, daugybė žąsų, įvairios vištos, trys ožkos, maždaug 10 avių, 4 šunys ir katė. Vis dėlto dalis šunų, patikslina pašnekovė, pas juos glaudžiasi laikinai.
Eglė dirba gyvūnų prieglaudoje „Penkta koja“, todėl šunys „Ąžuolų viloje“ gyvena tol, kol susiranda šeimininkus.
„Šiuo metu šunų nedaug – vienas savas ir 3 globotiniai. Vasarą buvo mažylių laikas – jų vienu metu buvo apie 20, o dabar, kadangi šalta, o pas mus šunys gyvena voljeruose, tai liko tik didesni ir ilgaplaukiai, kuriems gyvenimas kieme nesukelia diskomforto“, – paaiškina moteris.
„Gyvenimas kaime – vieni pliusai“
Namuose vietos atsiranda ne tik 4 žmonėms, šuniui bei katei, tačiau ir avytei Tulpei. Socialinių tinklų vartotojų pamiltas gyvūnėlis kurį laiką, kaip prisimena Eglė, glaudėsi namuose – avis atsivestos avytės priimti ir ja rūpintis nepanoro, o lakstyti į tvartą su buteliuku kas keletą valandų – vargina.
Vis dėlto jau šią vasarą Tulpė iškeliavo gyventi į kiemą, tačiau prie žmogaus draugijos pripratusi avis mieliau renkasi vienatvę, nei kitų avių kompaniją. „Ji pasirinko laisvą gyvenimo būdą“, – juokiasi pašnekovė.
Šeima ir tokia augintinių gausybė, sako Eglė, nuobodžiauti tikrai neleidžia, o ir apskritai kaime veiklos niekada netrūksta.
„Niekada nebūna taip, kad neturi ką veikt, tokio net klausimo nebūna. Taip pat erdvės, laisvės pojūtis. Žinoma, čia tokia dviprasmybė. Atrodo, laisvės daugiau, bet jei nori išvažiuoti, turi susirasti, kas prižiūrės ūkį.
Nors mums čia vieni pliusai. Norėdamas, žinoma, gali surasti minusų, bet tada nebūtina čia gyventi.
Vaikams daug erdvės, nuolat būna su gyvūnais, gryname ore, daug fizinės veiklos, auga stiprūs. Karantino kaime irgi nėra, išskyrus tai, kad svečių nesulaukdavome, o šiaip mums negaliojo nei atstumai, kiek gali nuo namų toliausiai nueiti, nei dar kažkas“, – pasakoja moteris.
Veiklos netrūksta ir žiemą
Veiklos, tikina Eglė, kūrybingiems žmonėms netrūksta ir žiemą – vaikai leidžia laiką čiuožinėdami ant šalia esančio užšalusio tvenkinio, su rogutėmis nuo kalno, o kartais rogutes tempia ir arklys ar ponis.
„Be to, reikia vištas lesinti, kiaušinius rinkti, vandenį atnešti. Reikia visus išglostyti, su jais pasišnekėti. Veiklos žiemą gal net daugiau, nes vasarą gyvūnai ganosi, žolė yra, vanduo – visai šalia, o dabar jau prasidėjo šieno sezonas“, – darbus kaime nurodo Eglė.
6-erių Ąžuolas, sako ji, irgi turi savo pareigas – prileidžia vandens, lesina vištas, o kartais su tėčiu ne tik neša, bet ir padeda pjauti malkas. Jaunesnioji Rūta, ką tik atšventusi 2-ąjį gimtadienį, rūpinosi namuose gyvenusia avele Tulpe, tačiau tai mažajai dar buvo kiek per didelė užduotis.
Žiemomis veiklos netrūksta ir Eglės vyrui Juliui – jis užsiima autosportu.
„Pernai žiemą, kai užsiiminėjo namuose, kieme, tai buvo visiškai jo hobis, garo nuleidimas ir nuotaikos pakėlimas, o vasarą prasideda žiedinių lenktynių sezonas, tai jose dalyvauja.
Šią vasarą darome poilsinius namukus ir kadangi vyras viską daro savo rankomis, tai tiesiog nebuvo kada malonumais ir sportais užsiminėti, tai teks palaukti kiek laisvesnių laikų“, – apie naują projektą užsimena Eglė.
Kol kas, sako ji, trasa automobiliams įrengiama kieme, tačiau svajonėse – kelias aplink visą sklypą.
„Ąžuolų vila“ Ąžuolų Būdoje
Augintiniais džiaugtis gali ne tik Eglės šeima – apsilankyti ir susipažinti, pamaitinti, paglostyti, pasifotografuoti ar netgi atšvęsti gimtadienį gali kiekvienas norintis, o lankytojų, pasak Eglės, netrūksta.
„Sulaukiam ir šeimų, ir pavienių žmonių, norinčių atvažiuoti, gyvūnus paglostyti, nes pas mus visus juos galima glostyti. Tie, kurie nori, gali ir ant rankų paimti, ir skanėstais pavaišinti, o nuo spalio jau gyvename Kalėdų ritmu – turime fotosesijoms vietas, tai praktiškai kasdieną ir sukamės rateliu, nes keturios lokacijos, skirtos fotosesijoms, išdėliotos ratu“.
Nuo kitų metų, tikisi Eglė, bus galima ne tik apsilankyti, tačiau ir apsistoti, bei „pasibūti kaime ir pabėgti nuo miesto šurmulio.“
Apsilankiusieji, neslepia moteris, retai susigundo gyvenimu kaime – žmonės, pasak jos, įsitikinę, kad kaime darbai tiesiog nesibaigia.
„Iš tikrųjų tai kaimas kaimui nelygu. Nebūtina iš miesto pabėgus apsikrauti gyvūnais ir save prisirišti. Galima gėles auginti, aplinką išsipuoselėti ir mėgautis. Aišku ir žolę pjaut reikia, ir augalas dėmesio reikalauja, bet mažiau, nei gyvūnas.
Kitiems užtenka ir trumpalaikio pabuvimo kaime, juk kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiti atvažiuoja čia, nors ar tėvai ar seneliai augina gyvūnus ir gal netgi daugiau, bet smagu pakeisti aplinką, pasižiūrėti, kaip kiti gyvena, nes tie susitikimai, atvažiavimai, susideda ir iš bendravimo.
Mes einame kartu, papasakoju, kaip mes gyvename, kas tą dieną nutiko, nes kaime, kur yra gyvūnai ir vaikai, kažkokie nuotykiai vyksta nuolat“, – pasakoja Eglė.
Ateityje – daugiau planų
Eglė neslepia, kad atostogauti su šeima išvykusi nebuvo jau kurį laiką, tačiau „jei labai norėtume, tikrai susiorganizuotume“, o ir per dieną bent keletą ramių valandų poilsiui rasti pavyksta.
„Stengiuosi visus darbus kieme pabaigti iki tamsos, tada dar grįžtu, išgeriu kavos ar arbatos, pasiimu vaikus ir poilsis kaip ir baigtas, nes visiems reikia dėmesio, tada pavalgyti, pašnekėti ar ant galvos užlipti, – juokiasi Eglė. Mano poilsis dažniausiai būna vakare, kai pavakarieniaujame, vyras eina migdyti vaikus, o aš pasiimu knygą ir prisileidžiu pilną vonią vandens“, – atskleidžia Eglė.
Be to, veiklų ji turi ir daugiau – iš ožkos pieno gamina sūrius. Kol kas bandymai buvo gana sėkmingi: pasigaminti pavyksta feta ir chevre, o pastarasis, tikina Eglė, susilaukė nemažai pagyrų, ir nors gaminius ragauja tik artimieji, ateityje juos galbūt pavyks ir įsigyti.
„Kol kas turime tik vieną ožką, duodančią pieno, todėl ir sūrio kiekiai ne tokie dideli. Iš 4-5 l pieno gaunasi nepilni 2 kg sūrio. Aišku, atrodo nemažai, bet kai skanu – greit susivalgo. Ateičiai galbūt būtų galima apsvarstyti ir verslo idėją, bet kol kas liekam prie gamybos sau, o toliau žiūrėsim, kaip mums seksis“, – sako pašnekovė.
