Grįžti paskatino savas kraštas
Rolandas pasakojo, kad idėja įsikurti būtent tėviškėje gimė ne iš karto. Dirbdamas užsienyje vyras pastebėdavo, kad keliautojus žavi nedideli miesteliai ir gliaudžios bendruomenės, tai taip pat paliesdavo ir patį Rolandą.
„Matydavau tą susižavėjimą ir pačiam širdis suvirpėdavo. Galvodavau, kad senatvėje reiktų išvažiuoti, nusipirkti kokį namelį Kretoje ir ten gyventi kalnuose.
Vis dėlto visada mane lydėjo viena mintis: tai nėra mano. Ten yra žmonės, kurie ilgą laiką ten gyveno, jų protėviai. Tokie apmąstymai mane lydėjo ir supratau, kad ir mes, gyvenantys čia – Lietuvoje, turime arba galime turėti kažką panašaus.
O ką mes darom su visu tuo? Mes išvažiuojam kažkur kitur gyventi ir dirbti. Gal kažkam ta gamta čia ir neatrodo tokia įspūdinga, bet tai yra sava“, – sakė R.Pupinis.
Mąstant apie galimybę grįžti į tėviškės Gataučių kaimą Rolandui palankus buvo ir vietos veiksnys. Vyras sakė nemanantis, kad gyvenamoji vieta žmogui turėtų būti susijusi vien su patogumu pasiekti darbą.
„Dirbdamas daug gyvenau ir keliavau užsienyje, tad man jau didelio skirtumo, kur nakvoti, ar Lietuvoje, ar kažkur užsienyje, nebeliko. Man nesvarbu, ar aš į Romą išskrendu iš Gataučių, ar iš Vilniaus. Man apskritai visada buvo keista, kad namus žmonės sieja su darbu.
Mano nuomone, renkantis namus turėtų būti kiti kriterijai, o ne patogumas dėl darbo. Gyventi tam, kad permiegotum naktį ir eitum į darbą, man nepriimtina“, – stebėjosi istorikas.
Rezultatai pranoko lūkesčius
Pradėjus galvoti apie sugrįžimą su šeima į tėviškę Rolandą imtis šimtamečio namo restauravimo paskatino viena mintis – jei to nepadarys jie, namas nugrius.
„Supratome, kad namas arba nugrius, arba reikia jį remontuoti. Kito kelio nebuvo, net parduoti buvo ne išeitis, niekas juk nepirks tokiame užkampyje. Atėjo tokia egzistencinė atsakomybė „Kas, jeigu ne tu?“ Savaime gi nepasidarys“, – pasakojo Rolandas.
Kadangi namo būklė buvo nebloga, daug baimės jį restauruoti Rolandas neturėjo. Priešingai, vyras pasakojo, kad restauracijos rezultatas yra net geresnis negu buvo tikėtasi.
„Iš pradžių galvojome restauruoti tik dalį namo, bet procese išėjo taip, kad atkūrėm beveik visą. Kita vertus, aš žinojau, kad jeigu jau pradėsime, kelio atgal nebus.
Žinoma, buvau ne vienas, visada šalia buvo šeima, kuri palaikė ir prisidėjo tiek materialiai, tiek emociškai. Rezultatas buvo malonus netikėtumas, nes gavosi geriau nei tikėtasi ir net greičiau“, – džiaugėsi vyras.
Pakruojis – ypatingų istorijų kraštas
Šiuo metu Pakruojo verslo informacijos centre turizmo vadybininku dirbantis Rolandas sakė negalintis lyginti darbo čia, Pakruojo rajone, ir užsienyje, tačiau visuomet ieškantis sąsajų, kurios galėtų maloniai nustebinti.
„Aš kaip gidas žiūriu civilizaciškai. Ar aš gyvenu Gataučiuose, ar Pakruojyje, ar nukeliauju į Romą – visa tai matau, kaip krikščionišką vakarų civilizaciją ir suprantu, kad mes esam viso to dalis. Tai man padeda, nes aš nesujaučiu esantis kažkokiame užkampyje. Čia yra tokie patys civilizacijos dėsniai ir palikimas.
Čia pro langą matau Pakruojo neoromaninę bažnyčią, o Šiaurės Italijoje galėčiau pamatyti senąją romaninę bažnyčią. Atsivertęs Linkuvos metrikas aš skaitysiu lotynų kalba, bet juk ir nuvažiavęs į Romą skaitysiu ta pačia lotynų kalba. Tokios gijos, sąsajos, suveda viską į vieną bendrą paveikslą“, – sakė istorikas.
Rolandas sakė, kad visur atrasti kažką įdomaus yra jo darbo specifika, tačiau malonu, kad Pakruojo kraštas nebeatrodo kaip užkampis ar neatrasta žemė. Vyrui ypač įdomu į šį kraštą pažvelgti iš istorinės perspektyvos.
„Aš net esu sugalvojęs tokį šūkį: Pakruojis – ypatingų istorijų kraštas. Jis ypač įdomus čia gyvenusiais žmonėmis. Pakruojo krašte gyveno bent penkios didelės bendruomenės, kurios paliko savo pėdsakus.
Pakruojyje kažkada gyveno latviai, vokiečiai, rusų sentikiai, konfesiniu požiūriu: liuteronai, Romos katalikai, reformatai, žydai, sentikiai. Visa tai sudaro labai margą paveikslą ir tai įdomu“, – pasakojo istorikas.
Bendraudamas su turistais vyras sakė besistengiantis, kad kiekvienas ne tik pažintų Pakruojo kraštą ir jo istoriją, bet susimąstytų ir apie savo gimtuosius miestus ir kaimus. Rolandas akcentavo, kad svarbiausia į istoriją žiūrėti ne kaip į daiktus ar pastatus, bet kaip į žmonių gyvenimus.
„Aš visada vadovaujuosi tuo, kad visa istorija yra žmonių istorija. Reikia kalbėti apie žmones, kurie su absoliučiai viskuo susiję, kurie gyveno, mylėjo, verkė, pyko, kentėjo.
Tada ir atsiranda tos sąsajos, kai praeitis maišosi su dabartini ir brėžia kelią į ateitį. Turime turėti tą savyje ir nežiūrėti į istoriją kaip į labai trumpą laiką. Mes esam pajėgūs atsiminti ir kas buvo prieš kelis šimtus metų“, – įsitikinęs Rolandas.
Svarbiausia nebijoti didelių svajonių
Rolando įsitikinimu svarbiausia gyvenime yra turėti dideles svajones ir jų nebijoti. Nors trumpalaikiai tikslai ir rezultatai džiugina, tačiau svajonės, kurios persiduoda iš kartos į kartą yra dar svarbesnės.
„Norisi, kad palikuonys tų, kurie čia gyveno, atvyktų, pamatytų, atrastų, kad būtų, kas jiems papasakoja apie Pakruojo kraštą. Didžiausia svajonė, aišku, kad mes visi čia būtume laimingi. Tai yra vienas didžiausių siekinių – ne tik jaustis, bet ir būti laimingu“, – sakė istorikas.
Rolandas sakė turintis ir konkrečių svajonių susijusių su Pakruojo kraštu, tačiau, turėdamas omenyje frazę „Vienas lauke – ne karys“, nesitiki jų įgyvendinti be pagalbos.
„Svajoju, kad atsidarytų daugiau restoranų miesteliuose. Tarkime, Linkuva yra antras pagal dydį rajono miestas. Dabar ten gyvena apie 1000 žmonių, tarpukariu buvo gal dvigubai daugiau, bet veikė 6 restoranai. Dabar iš esmės jų nuolat veikiančių apskritai nėra“, – sakė Rolandas.
Istorikas minėjo norintis, kad istorija nebūtų tik vadovėlinė ir kad ji iš lūpų į lūpas persiduotų ateities kartoms.
„Svarbiausia, kad būtų prisiminta, kad praeitis nebūtų tik vadovėlinė. Aš Gataučių gyvenimą pratęsiau gal dar keturiasdešimčiai metų, bet neaišku, kas bus po to. Net ir mano protėviai nežinojo, kas bus po jų, bet mes esame. Gal ir po mūsų kažkas bus, kurie toliau visas šias svajones tęs“, – tikėjosi Rolandas.
