Gyvoji istorija yra gyvenimo būdas
Gyvosios istorijos klubas „Pilsota“ greitai skaičiuos savo dešimtmetį. Benas Šimkus pasakojo, kad poreikis įkurti tokį klubą atsirado iš sostinės grįžus gyventi į gimtąją Klaipėdą.
„Mes užsiiminėjome gyvosios istorijos veikla viename Vilniaus klube, kol ten gyvenome, tačiau, kai su šeima grįžome gyventi į Klaipėdą, pastebėjome, kad čia tokios veiklos nėra.
Iš pradžių užsiiminėjome tik su šeima ir po truputį pradėjo atsirasti bendraminčių. Taip išaugom į būrelį, į bendruomenę, o vėliau atsirado ir juridinis asmuo“, – pasakojo Benas.
Kuršių istorija jau kurį laiką besidomintis vyras sakė, kad gyvoji istorija visų pirma yra ne veiklos ar edukacijos, o gyvenimo būdas. Pašnekovas sakė, kad gyvoji istorija yra visame pasaulyje paplitęs pomėgis kaip gyvenimo būdo veikla, kai žmogus siekia kuo autentiškiau perteikti vieną ar kitą laikmetį, keisdamas save ar savo gyvenimo būdą. Edukacijos pradedamos vykdyti tada, kai laikmečio rekonstruktorius pasiekia tam tikrą lygį ir gali skleisti žinią plačiau.
„Kai išaugome kaip bendruomenė ir galėjome parodyti kažką ir kitiems, prasidėjo edukaciniai užsiėmimai ir su vaikais, ir su suaugusiais. Dalis mūsų veiklos yra gyvosios istorijos pamokos, paskaitos mokyklose įvairaus amžiaus mokiniams. Iš esmės stengiamės per pramogą pateikti istorijos pamokas.
Organizuojame ir įvairius gyvosios istorijos renginius, esame ir Klaipėdos miesto gimtadienio šventes organizavę kelis kartus, atvirus festivalius, mažesnius visuomeninius renginius, kur žmonės gali susipažinti su gyvosios istorijos entuziastais, kurių metu rodomi tiek pramoginiai dalykai, tiek edukaciniai.
Veiklomis bandome prikelti tradicinę kultūra, švenčiame senąsias kalendorines šventes“, – pasakojo Benas.
Susiformavęs požiūris į vikingus – klaidingas
Benas pasakojo, kad susidomėjimas šiuo laikmečiu kilo pirmiausia iš romantizavimo ir domėjimosi senąja Lietuvių kultūra.
„Man buvo įdomu, ar esame kažkuo unikalūs, ar tokie kaip visi. Pradėjau ieškoti atsakymų, gilintis ir natūraliai apsistojau ties XIV-XV a.
Iš pradžių pradėjau domėtis lietuviškosios pagonybės kultūra, o kadangi esu iš pajūrio krašto, tai susidomėjau ir šio krašto autochtonais – kuršiais“, – sakė pašnekovas.
Vyras sakė, kad besidomint kuršių gentimi galima atrasti ir malonių netikėtumų, apie kuriuos nepasakoja istorijos pamokose.
„Daug kas žino tik pagrindinius Saulės, Žalgirio ar Durbės mūšius, o čia gali atrasti, kad kuršiai minimi dar net anksčiau nei Lietuvos vardo paminėjimas, kas neminima istorijos pamokose.
Kai gyveni šiuose kraštuose, smagu atrasti kažką tokio ir suprasti, kad tavo protėviai buvo pastebėti metraštininkų, dalyvavo svarbiuose mūšiuose“, – pasakojo Benas.
Anot jo, vikingo paveikslas yra sugadintas šiuolaikinių filmų ir serialų. Žmonėms jau įprasta ekranuose matyti vikingus, kurie primena barbarus: ilgais plaukais ir barzdomis, nešvarūs, keistais rūbais ir šarvais, labiau atsilikę nei kitų laikmečių žmonės. Vis dėlto Benas pasakojo, kad archeologiniai radiniai liudija visai kitokį vaizdą.
„To laikmečio žmogus buvo pakankamai gražiai apsirengęs, tas rūbas nedaug skyrėsi nuo XIV-XV a. žmonių rūbų. Nėra jokių ikonografijos pavyzdžių, kad vikingai būtinai buvo su ilgais plaukais iki juosmens ir barzdomis iki bambos, nes randami įvairūs skustukai, higienos priemonės, šukos, pincetai, kas rodo, kad jie prisižiūrėjo, jie prausėsi.
Jų ginkluotė rodo, kad jie išvaizdžiai dabino ginklus, taip pat sugebėjo skoningai puoštis ir patys. Tokie žmonės atrodo kultūringai ir tvarkingai lyginant su filmų įvaizdžiais. Krikščionybė ir raštas neabejotinai pakeitė tą laikotarpį, bet tai nereiškia, kad jie įnešė šviesą, o iki tol buvo tamsa“, – teigė pašnekovas.
Muziejuje orientuojasi į pojūtį
Benas nuo 2006 metų dirba Lietuvos kariuomenėje. Būtent darbo metu jam ir kilo idėja apie muziejaus įkūrimą.
„Su darbu buvau darbinėje išvykoje Kuveite ir kaip tik ten būdamas pradėjau kurti visus su muziejumi susijusius planus. Močiutės žemėje buvo griūnantys pastatai ir kilo mintis, kad būtų galima juos prikelti.
Per ilgą laiką domintis gyvąja istorija susikaupė nemaža dalis archeologinių radinių rekonstrukcijų ir dažniausiai jas demonstruodavome išvykdami į įvairius festivalius ar šventes. Kilo idėja, kad galbūt geriau būtų turėti šiems daiktams centrą, kur galėtume juos eksponuoti nuolat ir žmonės galėtų patys atvykti, nebūtinai laukdami mūsų dalyvavimo kažkokiame renginyje“, – pasakojo pašnekovas.
Nors muziejus įkurtas jau turėtose žemėse Skuodo rajone Mosėdyje, tačiau šis miestas nuo kuršių kultūros taip pat nėra nutolęs.
„Mosėdis yra apsuptas kuršių paveldo, mitologinių, archeologinių vietų. Norėjosi tą kraštą parodyti, reprezentuoti, kad mūsų provincija yra turtinga savo praeitimi.
Kuršius mes dažnai įsivaizduojame kaip pajūrio gyventojus dėka Kuršių marių ar Kuršių Nerijos, bet užmirštama, kad kuršiai sudarė didžiąją dalį dabartinės Žemaitijos. Tokia vieta, kaip Mosėdis, yra labai tinkama šiai veiklai akcentuoti“, – teigė Benas.
Vyras pasakojo, kad kuriant muziejų savomis rankomis teko ir patiems daug ko išmokti ir nemažai laiko paaukoti. Pats Benas savomis rankomis mokėsi raižyti medieną kuršiška ornamentika, teko mokytis ir kai kurių statybos subtilybių. Ypač sunkus laikotarpis tiek fiziškai, tiek emociškai anot pašnekovo buvo prieš pat muziejaus atidarymą, tačiau džiugu, kad visa tai atsipirko geru rezultatu.
Pašnekovas džiaugėsi, kad jų muziejus yra netipiškas. Nors eksponatų gausa ir negali lygintis su nacionaliniais muziejais, tačiau lankytojus sudomina istoriją pasakodami per pojūčius.
„Mes turime ne tik tikslius archeologinius artefaktus, tačiau ir tikslias jų rekonstrukcijas. Žmogus gali pamatyti, kaip vienas ar kitas daiktas atrodė naujas dar prieš atsidurdamas žemėje. Jis gali ne tik pamatyti, bet ir jį paliesti, paimti, su juo nusifotografuoti, gali išbandyti vieną ar kitą ginklą.
Taip pat mūsų muziejuje galima išbandyti įvairius amatus: audimą vertikaliomis pasvarinėmis staklėmis, kurios buvo būdingos vikinginiam periodui, maisto gamybą ant muziejuje esančio atviro ugniakuro“, – pasakojo vyras.
Svajoja praplėsti gyvosios istorijos bendruomenę
Benas pasakojo, kad jų gyvosios istorijos klubas nėra panašus į kitas visuomenines organizacijas ar klubus. Šį klubą sudaro vietiniai žmonės, todėl ir pagrindiniai tikslai yra susiję su šiuo kraštu.
Pašnekovas sakė, kad be muziejaus tobulinimo turintis tik vieną svajonę – auginti veiklią bendruomenę provincijoje.
„Mūsų tikslas provinciją puošti veikliais žmonėmis. Visos svajonės susisieja bendruomenių augimu. Tikimės, kad kada nors dabartinės bendruomenės Klaipėdoje, Salantuose, Mosėdyje taps kitų besikuriančių bendruomenių branduoliais.
Visa tai daro įdomesnį gyvenimą mūsų krašte. O niekas kitas to nepadarys, jeigu mes patys nepasidarysime“, – sakė Benas.
