„Jei gerai jaučiatės, galite eiti, tam reikia labiau moralinio nei fizinio pasirengimo“, – įsitikinęs Valerijus. Kitaip sakant, Jokūbo kelyje galioja ta pati taisyklė kaip ir kalnuose, kad lipama galva, o kojos tėra „instrumentas jai nešti“.
Mintyse slypi motyvacija, o teisinga strategija yra įspūdingos kelionės sėkmės paslaptis.
Išmokti padėkoti net už pritrintas pūsles
Jei skaitote apie Jokūbo kelio patirtis, galima spėti, kad jums patinka vaikščioti pėsčiomis. Žinoma, vis populiarėjantis laisvalaikis – 20 ar 30 kilometrų savaitgalio žygis – nėra tas pats, kas trijų savaičių kelionė pėsčiomis, kai panašų atstumą tenka minti kasdien, o ant pečių dar neštis kuprinę su visais daiktais.
„Kodėl einu? Vienareikšmio atsakymo nėra. Gal todėl, kad patinka iššūkiai, norisi pakeisti rutininę aplinką, kitas šalis pažinti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, o kartais pabūti tik su savimi. Visa tai ir dar daugiau jungia vienas žodis – emocija.
Mes visi gyvename emocijų pasaulyje ir visai nesvarbu, ką tuo metu veikiame. Mus nuolat veikia aplinka ir tik nuo mūsų priklauso, kaip ją priimame. Camino moko priimti kelio dovanas atverta širdimi, tiesiog gera būti čia ir dabar“, – sako V.Vencius.
Pirmą kartą į Jokūbo kelią alytiškis išsiruošė 2017 metais, 50-ojo gimtadienio proga. Šį rugsėjį ėjo kita maršruto atkarpa, per dvi savaites – 300 kilometrų.
Tobula piligrimystė! Turbūt taip pagalvojo ne vienas Valerijaus feisbuko draugas, matydamas nuostabius gamtos vaizdus, garuojančią kavą ir egzotiškus patiekalus, vynus, laukiančius pavargusio keliautojo.
Juolab kelionės vaizdais socialiniuose tinkluose alytiškis dalijosi ypač dosniai. Kaip pats sako, fiksavo viską, kas jam atrodė gražu ir įdomu kas kiekvienus 70 centimetrų, taip yra kas žingsnį.
„Carpe diem, džiaukis akimirka ir gyvenimu!“ – skamba romantiškai, bet realybėje, žinia, pasitaiko visko. 50 litrų talpos turistinė kuprinė ant pečių nuo ryto iki vakaro, o joje – visi būtiniausi daiktai, kurių svoris buvo apie 10 kilogramų.
Vėjas ir lietus, kurio taip pat tenka paragauti keliautojams. Knarkiantys bendrakeleiviai 8 kvadratinių metrų ploto albergo (tokie specialūs nebrangūs pakelės nakvynės namai piligrimams) kambarėlyje.
Čia ir paaiškėja, kad kelionei būtinas nusiteikimas – gebėjimas ne tik priimti pačias įvairiausias patirtis, bet ir padėkoti už jas. Taip pat ir už... pūslėtas kojas, nes taip išmokstama laiku pasikeisti sudrėkusias kojines. Šios kelionės metu Valerijus, kaip ir kiti piligrimai, jas džiovino pritvirtinęs kanceliariniais segtukais prie kuprinės. Šios kojinės – specialios, skirtos trekingui.
Eidamas Jokūbo keliu 2017 metais, alytiškis vieną pametė, o likusią be poros sudegino baigęs kelią. Tai – dar viena ypatinga piligrimiška tradicija, kad, perėjus Jokūbo keliu, reikia atsisveikinti su nebereikalingais daiktais – palikti save praeityje tokį, koks buvai iki kelionės.
Jokūbo kelyje koronavirusas – nematomas, bet pakeleivis
„Camino ir moko! Patikėkite, ne tik dėl Ispanijos ar Portugalijos pažinimo verta eiti. Camino keičia žmones! Duoda labai daug svarbių patirčių. Suteikia tokias erdves ir laiką, ko įprastame gyvenime niekada nebūna. Pojūčiai stipriausi, mintys giliausios. Kelyje per įvairias patirtis labai aiškiai parodoma ir gyvenimo prasmė. Štai kodėl tūkstančiai eina ir vėl eina.
Neįmanoma papasakoti, reikia kiekvienam pačiam patirti ir išjausti. Taip, tai nėra lengvas pasivaikščiojimas. Bet čia taip viskas dera ir suderinta, kad aš dar ir dar vieną Camino keisčiau su priemoka į bet kokią kitą nemokamą prabangią kelionę. Neįtikinėsiu, neturiu jokio tikslo. Kas bandė – patvirtins, kas pabandys – nesigailės“, – sako V.Vencius.
Pastaruoju metu, bent iki pandemijos, ispaniškasis Jokūbo kelias sulaukdavo kritikos, kad legendinis maršrutas yra tapęs popsiniu, blėsta piligrimiška dvasia, daugėja komercijos, nes juo eina minios žmonių.
Alytiškis Jokūbo keliu ėjo laikydamasis tam tikrų principų, pavyzdžiui, nesinaudojo vietinių kurjerių, kurie siūlo už papildomą mokestį pervežti daiktus į kitą albergą, paslaugomis.
Iki galo išjausti piligrimiškas patirtis su sunkia kuprine ant nugaros Valerijų paskatino filmas ir knyga apie Camino – Kristinos Stalnionytės „Kelias į Santjago de Kompostelą“ ir filmas „The Way“. Šiame filme, beje, yra rodoma kolona su Šv. Jokūbo spaudu, kurią Santjago de Kompostela katedroje pavyko rasti ir Valerijui.
Likimas jam dovanojo papildomą vakarą šioje piligrimų mekoje – neva dėl techninių problemų vėlavo COVID-19 testo rezultatas ir Santjago oro uoste alytiškis nebuvo įleistas į lėktuvą, skrendantį į Londoną. (Nepaisant ES skiepų sertifikato, reikėjo daryti testą prieš skrydį). Finansinis ir moralinis nuostolis atsipirko su kaupu, nes dovanojo naują patirtį – papildomą laiką Santjago de Komposteloje.
„Tai ir buvo man didysis kelionės nuotykis bei nemenkas stresas, susijęs su kovidu“, – sako V.Vencius, kuris gali palyginti Jokūbo kelią iki pandemijos ir po. Jo manymu, kelias tapo kitoks. Ir ne tik dėl to, kad juo eina keliskart mažiau piligrimų. Problema kita – bent trečdalis albergų yra uždaryti, veikia tik privatūs. Duris užvėrė piligrimų pamėgti valstybiniai bei įkurti prie bažnyčių, kuriuose vakarais piligrimai bendrai ruošdavo maistą, muzikuodavo, bendraudavo. Dabar tos emocijos visiškai neliko, o susitikę kelyje piligrimai dalijasi ne kelionės įspūdžiais, o patirtimi, kur ir kaip rasti nakvynę.
„Kas antrą nakvynę tenka rinktis ne alberguose, suprantama, ir mokėti tenka žymiai brangiau. Alberguose naktis kainuoja nuo 5 iki 10 eurų, hosteliuose gali siekti ir 35 eurus. Bet net ne kaina esmė, o aplinka, teko pasinaudoti ir Airbnb paslauga, gyventi privačiame name su vaizdu į vandenyną“, – pasakoja Valerijus.
Skaičiuojama, kad kilometras lietuviško Jokūbo kelio kainuoja 1,3 euro, tai yra šiek tiek brangiau nei tas pats kilometras piligrimų keliu Ispanijoje, tačiau panašu, kad kovidas šią kainą jau išaugino. „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – sumažėjus piligrimų, laisviau tapo alberguose, dviaukštėse lovose leidžiama nakvoti tik pirmajame aukšte, tapo erdviau, ką tikrai įvardyčiau kaip privalumą“, – pastebi Valerijus.
Trofėjai ir emocijos
Ispaniškasis Camino kelias Valerijui šįkart buvo kupinas ir asmeninių emocijų – jį skyrė savo mamai, kuriai rugsėjo 12 dieną būtų sukakę 90 metų. Paminėdamas šią dieną, alytiškis paliko laminuotą savo su mama nuotrauką senos bažnyčios pamatuose su mintimi, kad kada nors drauge su šeima būtinai čia dar atvažiuos. Ypatinga emocija alytiškį užplūdo tada, kai sužinojo, kad bažnyčia turi Švč. Marijos vardą, kaip ir jo mama.
Jokūbo kelyje V.Vencius taip pat paliko ir iš Lietuvos atsivežtą akmenuką. Pagal visas piligrimystės tradicijas, akmenys yra sudedami specialiose vietose, turinčiose savitą aurą. Daugelis akmenukų paženklinti juos palikusių keliautojų mintimis, svajonėmis, linkėjimais.
Nekasdieniškų patirčių dovanojo ir Santiago de Compostela mieste esanti katedra – populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė. Manoma, kad po didžiuoju altoriumi katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai. Švenčių proga ir kai kurių mišių piligrimams metu siūbuojamas ant keliolikos skriemulių pakabintas milžiniškas sidabrinis smilkytuvas – Botafumeiro. Jį siūbuoja penki vyrai, kol smilkytuvas pradeda judėti skersai katedros ir beveik siekia jos skliautus.
„Man jo siūbavimas paliko neužmirštamą jausmą! Tai reikia pamatyti!“ – sako Valerijus.
Po keturių valandų, praleistų eilėje, alytiškio laukė dar viena labai įsimintina akimirka, nes jis gavo Kompostelą, liudijančią, kad tikrai nuėjo Jokūbo kelią, o vakarienei dar reikėjo būtinai (nes kitaip piligrimas grįžta namo su nuodėme) paragauti šukučių karamelizuotuose svogūnuose patiekalą, užsigeriant baltuoju vynu. „Patiekalo skonis fantastiškas, kaip ir viskas šioje kelionėje“, – užtikrina Valerijus.
Ir tai nėra agitacija eiti ispaniškuoju Jokūbo keliu (nors skamba būtent taip), nes kiekvienas kelias prasideda peržengus savo namų slenkstį.
