Pasak V.Jorudo, dažnas žmogus, išgirdęs pasiūlymą nužygiuoti 15 km, išsigąsta ir tokios idėjos atsisako, nors esą ne vienas tiek suvaikšto laisvesnį savaitgalį prekybos centruose. „Būtent nuo 10–15 km ir rekomenduočiau pradėti. Vėliau, įsivertinus sunkumus ir pojūčius, atstumus galima didinti“, – patarė sportininkas, pats per parą kartais įveikiantis ir 100 km.
– Viliau, į žygius dažnam maloniausia leistis šiltu ir saulėtu oru, tuo metu dabar Lietuvoje turime atvėsusius rudeniškus orus, darganą. Tačiau, galbūt, kaip tame posakyje, svarbiausia yra gera apranga, o ir gamtoje yra ką pamatyti ir išgirsti. Kiek pats dabar leidžiatės į žygius?
– Aš pats esu labiau alpinistas nei žygeivis, nors tai glaudžiai susiję. Viskas prasidėjo nuo lietuviškų žygių, o tuomet aistra augo iki kalnų žygių ir tikrojo alpinizmo.
Lietuvoje pastaruoju metu vaikštau rečiau, nes, kai „paragauji“ kalnų, lietuviški miškai atrodo mažiau įdomūs. Kita vertus, nevengiu apsilankyti gražesnėse mūsų šalies vietose, labai mėgstu vaikščioti Neries regioniniame parke, Neringoje. Beje, būtent Neries regioniniame parke yra daug turistinių pažymėtų trasų, kurias gali išbandyti ir pradedantieji, ir patyrę. Ši vieta puikiai tiks ir draugų kompanijoms arba įmonėms, mat dėl pandemijos dabar daugelis veiklų yra apribotos, o štai lauke bendrauti ir leisti laiką yra saugiau. Šioje vietoje yra ir įrengtų stovyklaviečių. Iš esmės, pagal norus ir sugebėjimus galima nužygiuoti nuo 5 iki 35 km. Tai yra vienas populiaresnių maršrutų prie Vilniaus.
Aš pats dažniausiai nesinaudoju gairėmis ir pats einu kaip man atrodo tinkama ir kaip patinka. Juk smagu pačiam susidėlioti maršrutą, norimus aplankyti objektus, ir leistis į kelionę.
– Sulaukėme tamsiojo metų laiko, kai jau anksti temsta. Tad kuriomis valandomis geriausia planuotis žygį, kad netektų pasiklysti?
– Yra auksinė taisyklė ir žygiuose, ir alpinizme – geriau pradėti su tamsa negu baigti su tamsa.
Juk pradėjus maršrutą dar nebūna taip įdomu, nėra ką per daug žiūrėti, o ir smagiau baigti žygį, kai dar yra šviesu. Taigi verčiau anksčiau atsikelti ir pasitikti saulę, nors kiti nori pradėti žygius per pietus, kai būna šilčiau, bet tuomet vakare stipriai atvėsta, o ir žmonės tuo metu jau būna pervargę.
– Apranga – vienas svarbiausių dalykų žygiuose. Kaip reikėtų apsirengti, kad žygis būtų įveiktas tinkamai ir be rizikos sušalti bei susirgti?
– Apranga leidžiantis į žygius išties labai svarbi, bet už ją dar svarbesnė yra avalynė. Juk, galima sakyti, tai yra pagrindinė jūsų transporto priemonė tą dieną.
Tai turi būti specialūs žygio batai su storu padu, kurie amortizuotų paviršiaus nelygumus, turėtų gerą sukibimą su paviršiumi, kad eiti būtų patogu. Kuo atstumas didesnis, tuo batas turėtų būti masyvesnis, stambesnis, kad geriau prilaikytų pėdas, nes einant ilgus atstumus jos pavargsta.
Tokiu atveju, žmonės vis mažiau savo jėgos naudoja pėdai pastatyti, o tuomet kyla rizika pasisukti čiurną, pakreipti koją ar gauti kitą traumą. Taigi batas turėtų prilaikyti pėdą. Ir čia yra tam tikras paradoksas, kad kai užsidedi sunkesnį ir kietesnį batą mažiau pavargsti, nei eidamas avėdamas lengvus sportbačius, su kuriais esi pripratęs.
Taip yra dėl to, kad su kietu standžiu batu einant reikia naudoti mažiau jėgų laikyti pėdą, taigi, mažiau jėgų ir išnaudojama.
Jei einama į kelių dienų žygį ir tenka nešti sunkesnę kuprinę, rekomenduojama avėti batus su aulu, kad būtų įtvirtinta čiurna ir saugoma nuo pakrypimų. Tai – papildomas krūvis, prie kurių mūsų sąnariai ir raiščiai nėra prisitaikę, taigi reikia papildomos paramos.
Vis tik aulas yra aktualu, jei einama sudėtingais reljefais kalnuotose vietovėse. Tuo metu lietuviškiems takams užtenka ir įprastų žemaaulių batų.
Kalbant apie aprangą, auksinė taisyklė būtų vengti medvilnės. Džinsai ar medvilniniai bliuzonai yra netinkami žygiams, nes sušlapę tokie drabužiai lėtai džiūsta ir vėsina kūną.
Jei jus sulis ar stipriai suprakaituosite, medvilnė neišdžius per valandą ar dvi. Įsivaizduokite, kas tuomet nutiks, jei išėjote visai dienai – tiesiog galite peršalti.
Šiltesniu metų laiku sintetika vis tik būtų tinkamiausias dalykas, nes ji greitai džiūsta ir kvėpuoja. O vėsesniais orais geriau dėvėti vilnonius apatinius drabužius.
Taip pat reikalingas sluoksninis rengimasis – verčiau užsidėti ne vieną storą striukę, o šiltus apatinius drabužius, megztinį, plonesnę striukę ir t.t, – kad sušilus būtų galima nusirengti tik tiek, kiek būtina.
– Ką patartumėte dėl mitybos, kiek vandens neštis su savimi kelionės metu?
– Skaičiuojama, kad jei leidžiamės į 15–20 km žygį, ėjimo metu reikėtų turėti bent 2 litrus vandens, atsižvelgiant į tai, kad ryte taip pat būsite atsigėrę pakankamai vandens, o ir vakare jo bus galimybė atsigerti.
– Tarkime, yra žmogus, kuris niekuomet nesileido į ilgesnius žygius, bet labai norėtų. Nuo ko jam siūlytumėte pradėti, kokio ilgio maršrutą reikėtų susiplanuoti, kad būtų pasiektas finišas ir nedingtų noras žygiuoti toliau?
– Skaičiai tik iš pradžių gali atrodyti labai gąsdinančiai, pavyzdžiui, kad bus nueita 15 km. Žmogui tai gali atrodyti baisiai daug, bet tokį atstumą dažnas gali nueiti be problemų. Juk ir prekybos centruose savaitgaliais žmonės panašiai tiek suvaikšto, o įprastai per dieną – apie 10 km. Būtent nuo 15 km ir rekomenduočiau pradėti. Vėliau, įsivertinus sunkumus ir pojūčius, atstumus galima didinti.
Jei kažkas nori pradėti vaikščioti į žygius, rekomenduočiau pasirinkti jau gyvuojančias bendruomenes ir klubus, kurie organizuoja pasivaikščiojimus. Yra nemažai studentiškų klubų, pavyzdžiui, Vilniaus universiteto žygeivių klubas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Turistų klubas ir kiti, taip pat ir komercinių, kurie paruošia visą programą, nuveža į vietą ir parveža. Tai gana patogu tiems, kurie nori patogesnių būdų keliauti.
Žygiavimo sportas populiarus tuo, kad tam nereikia jokios specialios įrangos, maniežų ar krepšinio aikštelių, kaip krepšinyje. Tam reikia tik laiko ir nusiteikimo išeiti pasivaikščioti. Juk galima ištyrinėti ir vietines apylinkes, pamatyti tai, ko galbūt ilgai nepastebėjote ar detaliau nesusipažinote su vietove, kurioje gyvenate.
O aš pats reguliariai dalyvauju pėsčiųjų keliautojų maratone, kuriame varžybos vyksta orientaciniu principu. Per parą tuomet reikia įveikti 100 km.
– Kiek laiko reikia atsigauti suvaikščiojus tokį atstumą?
– Reikia laiko, bent tris dienas niekur nesinori eiti, o atsistoti nuo kėdės taip pat reikia pastangų. Iš esmės atsigauti po tokio žygio reikia savaitės, o jausmas panašus kaip nubėgus maratoną.
– Kokio ilgio trasas jums pačiam maloniausia vaikščioti?
– Šaltuoju metų laiku, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai dar išsilaikęs įšalas, galima aplankyti tokias vietas, kurių paprastai lankyti nebūtų galima. Pavyzdžiui, susitarus su Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, galbūt galima aplankyti Mirusias kopas Neringoje, kai dėl įšalo ten vaikščiodamas nepadarysi žalos gamtai. Žiemą būna ir atvirų rezervatų, mat pelkės taip pat būna užšąlusios.
Galiu išskirti ir piliakalnius, kurie gražūs nepriklausomai nuo metų laiko. Žiemą apsnigti jie taip pat atrodo įspūdingai, galima susidaryti maršrutą nuo vieno piliakalnio iki kito – tai būtų tarsi kopimas į kalnus. Neries regioninis parkas tuo ir įdomus, nes jame yra keli piliakalniai. Taip pat būtų galima nuvykti į Ūlos kraštovaizdžio draustinį. Tiesa, žmonės dažniau linkę vasarą plaukti upe, nei rudenį ir žiemą vaikščioti pakrantėmis, tačiau ten taip pat yra vaizdingų pasivaikščiojimo takų ir šiuo metų laiku galima grožėtis ne augalija, bet vaizdingais šlaitais ir atodangomis.
– Kaip apskritai įvertintumėte pėsčiųjų takus Lietuvoje, kokia jų kokybė? Ar dažnai tenka išeiti į važiuojamąją kelio dalį?
– Jau parengti pažintiniai takai yra pakankamai neblogi, jais einant retai kada tenka prasilenkti su automobiliais. Naujausia ir populiari tokia trasa yra 100 km takas aplink Vilnių, orientuotas tiek į pėsčiuosius, tiek į bėgikus. Einant tuo taku tenka mažai keliauti palei kelią, o jei tenka tą daryti – dažniau šaligatviais ar takeliais.
Apskritai reikia atskirti pasivaikščiojimo trasas nuo žygių. Kalbant apie pasivaikščiojimus, pastačius automobilį gali žygiuoti 10 ar 15 km specialiu taku, o kur kas labiau įdomu ir tikra leistis į tikrus klasikinius žygius, kai keliaujama kartu su kuprine, miegmaišiu, palapine ir kitais atributais, ir taip keliaujama kelias dienas. Tokiu atveju, žmonės gali jaustis daugiau nuveikę ir pamatę, o ne tik apėję ratą ir grįžę į tą patį tašką.
Paskutinis mano pasivaikščiojimas buvo Labanoro girioje, o dėliodamas maršrutą stengiausi vengti asfaltuotų kelių. Taigi mes su draugais automobiliu nuvykome iki Molėtų ir pėsčiomis perėjome beveik visą Labanoro girią iki pat Švenčionėlių traukinių stoties. Tas žygis truko tris dienas, per kurias nuėjome apie 60 km, turėjome dvi nakvynes. Taip pavyko aplankyti ir nemažai gražiuų vietų. Taigi nebūtina apsiriboti vien tuo, ką siūlo kelionių vadovai – Lietuvos miškuose yra daug vietos fantazijai.
