Kaip atsirado Juodkrantės Raganų kalno mažasis brolis Pasakų parkas? 1987 metais čia iškilo medinės skulptūros, vaizduojančios mitines būtybes, pasakų personažus ir siužetus. Mūsų dienas pasiekė nemaža dalis taip seniai pastatytų medinių skulptūrų. Klastingos laumės raganos laukia patiklių praeivių. Išdidus mitinis elnias devyniaragis demonstruoja savo karūną. Nelaimingi baudžiauninkai sunkiai dirba užburtą darbą, ilgindami ir taip ilgas savo dienas.
Sutemus Pasakų parką puošia šiuolaikinės meninės instaliacijos. Vakare ir naktį čia kaskart atgimsta 10 šviečiančių Vilniaus legendų. Sutemus takeliuose ir medžių lajose nušvinta Geležinio Vilko, Bazilisko, Šv. Kazimiero ir kitų visiems gerai žinomų ar bent girdėtų legendų ir istorinių asmenybių projekcijos.
Tai sėkmingas, veikiantis ir Lietuvoje unikalus projektas. Šiuolaikiniais techniniais sprendimais pavyko pristatyti meną ir kultūrą šiandienos praeiviui. Instaliacija keičia istorijos ir legendų vaizdavimo formą, išlaiko parko idėją.
Tikintys, kad per Heloviną iš žemės gali išlįsti kažkas netikėto, parke gali susipažinti su dabar populiarėjančiu žemės menu. Čia yra gerai išlikęs vienas žemės meno kūrinys. Nusileidus laiptais slėnyje stūkso suformuota grunto ir akmenų kompozicija. Turbūt tai vienas pirmųjų žemės meno pavyzdžių Vilniuje ir Lietuvoje.
Vilniaus Pasakų parkas miesto gyventojams svarbus ne vien per šelmiškas šventes. Ant Karoliniškių ir Lazdynų mikrorajonų ribos esantis miškas yra svarbi rekreacinė zona ištisus metus. Miško parko istorija prasideda nuo Lazdynų ir Karoliniškių mikrorajonų statybų. Miesto planuotojai parinko patogią vietą miesto želdiniams ir suprojektavo miško parką.
Projekto autorius – kraštovaizdžio architektas Romualdas Jurgilis. Parkas 1987 m. įsteigtas kalvotoje vietovėje. Aukštesnėse vietose želia miškas, o žemumoje, slėnyje liko natūrali pieva. Teritorijoje suprojektuoti takeliai, kita būtina infrastruktūra. Parkas atlieka gamtinio ramsčio vaidmenį intensyviai urbanizuotoje teritorijoje šalia Vilniaus televizijos bokšto.
Pasakų parko svarbiausia gamtinė vertybė yra miškas. Tai jaunas 40–50 metų pušynas su nemaža panašaus amžiaus beržų priemaiša. Medynas vieno ardo, nesudėtingas. Po medžių lajomis daug kur želia tankus krūmų trakas. Pušyno kaita kitomis medžių rūšimis menkai pastebima. Medynas labai tankus, neleidžia po lajomis dygti drebulėms, liepoms, eglėms ir kitiems medžiams.
Pušyne randama beržo priemaiša miesto parke laikoma vertybe. Panašiame ūkiniame miške beržai be gailesčio būtų naikinami dėl jų daromo neigiamo poveikio pušims. Rekreacinėje zonoje beržo priemaiša saugoma dėl biologinės įvairovės palaikymo. Mišriuose spygliuočių ir lapuočių medynuose paukščių, žvėrių, vabzdžių ir kitų gyvų organizmų biologinė įvairovė didesnė.
O štai vienarūšiai pušynai – palyginti skurdūs vos kelių organizmų namai. Būdingi parko žvėreliai – kiaunės, voverės, ežiai, kurmiai, šikšnosparniai. Įprasti parko paukščiai – kėkštai, mėlynosios ir didžiosios zylės, startos, juodieji ir strazdai giesmininkai, karetaitės, liepsnelės, devynbalsės, pečialindos, geniai. Šį pavasarį savanoriai parke iškėlė du inkilus naminėms pelėdoms.
Pasakų parko miškas yra vienas iš Vilniaus miesto elementų, kuriantis žalio miesto įvaizdį ir tikrovę. Parkas, kaip gamtinis koridorius, jungia Karoliniškių draustinio miškus su miškinga pietvakarių miesto dalimi. Net nedidelės giraitės yra svarbios gamtinio karkaso tinklo dalys.
Pasakų parke daug gamtos, žmonių, istorijos bei legendų. Kviečiame aplankyti Pasakų parką nors du kartus per metus – dieną ir sutemus, kai ryškiai šviečia miesto legendų instaliacijos.
