„Tiesiog vieną vakarą pagalvojau – kada, jei ne dabar, geriausias laikas imti ir pažinti tėvynę? Labai norėjosi išbandyti savo jėgas keliaujant dviračiu, pabūti arčiau gamtos ir parodyti pavyzdį moterims, kurios galbūt nepasiryžta keliauti vienos“, – apie kelionės užuomazgas pasakoja Raminta.
Susidėliojusi maršrutą ir kelionės planą apie išvyką kybartietė užsiminė mamai, kuri, tikina Raminta, panoro keliauti kartu.
„Labai daug kas galvoja, kad ją reikėjo kalbinti, tačiau taip nebuvo. Leidau jai pasirinkti, ar ji tikrai norės važiuoti su manimi, dar kartą pasakiau, ko ji gali tikėtis, kur aš planuoju važiuoti“, – pasakoja dviratininkė.
Trys savaitės – 1400 km
Daugiau nei tris savaites trukusią kelionę Raminta su mama pradėjo birželio 23 dieną. Vis dėlto kartu su kelione prasidėjo ir visą Lietuvą apėmusi karščio banga.
„Per daugiau nei tris savaites buvo tik dvi ar trys vėsesnės dienos, tik dvi dienos, kai lijo, o visos kitos buvo labai karštos – temperatūra pasiekdavo ir 33 laipsnius“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, pirminis planas buvo per dieną įveikti 60 km, o vėliau įveikiamą atstumą didinti, tačiau karštis ir saulė to padaryti neleido – minti pavykdavo tik anksti ryte ir vakare. Raminta neslepia, kad alinanti kaitra kelionę apsunkino, tačiau svarsto, kad tobulo oro kelionei galbūt ir nėra.
„Paskui su mama nusprendėm, kad gal to tobulo oro ir nėra, tik tiek, kad kai pradedi minti, oras nusako tos dienos tempą – pagal orą susidėlioji dienos ritmą. Be to, saulė priversdavo anksti keltis. 6 ryto jau visą laiką pradėdavome kelionę, todėl keltis tekdavo apie 4“, – įspūdžiais dalijasi Raminta.
Į namus Raminta su mama grįžo liepos 15 d. – per 23 dienas trukusią kelionę moterims pavyko įveikti ne tik įveikti 1400 km, tačiau ir pasisemti neišdildomų įspūdžių.
Susipažinti teko ir su vietiniais
Į kelionę su mama išsiruošusi Raminta tikina, kad nors Lietuvoje aktyviai laisvalaikį leidžiančius senjorus matyti dar nėra visiškai įprasta, užsienyje jų sutikti galima kur kas daugiau. Vis dėlto sutikti nepavyko ne tik vyresnio amžiaus keliaujančios moters, tačiau apskritai nei vienos dviratininkės moters.
„Lietuvoje nei vienos moters nesutikome taip keliaujančios, tik vyrus, tačiau jie buvo įvairaus amžiaus – ir senjorą ir jaunesnių vaikinų. Tikėjomės, kad gal ir mes tą pavyzdį parodysime“, – šypsosi pašnekovė.
Bijoti, padrąsina Raminta, nėra ko, o ir nuogąstavimų ar baimių dėl saugumo nei ji nei mama sako neturėjusios. „Nuogąstavimų nebuvo. Aš vežiausi dujų balionėlį, todėl blogiausiu atveju, jei jau neišeitų žmogiškai susikalbėti ar koks agresyvus žvėris prie palapinės ateitų, galėčiau apsiginti.“
Maloniai ir šiltai keliautojas sutiko ir vietiniai gyventojai. Susipažinti su jais, pasak Ramintos, tekdavo paprašius įpilti vandens, o taip ir užsimegzdavo pokalbis.
„Žmonės tikrai labai geranoriški ir draugiški. Pamenu, vienas vyras pavaišino mus medumi, agurkais, viena rokiškiečių šeimyna pasikvietė kavos ir kartu pavakarieniavome. Žmonės labai atvira širdimi, išsiilgę bendravimo, ir jiems įdomu buvo apie pačią kelionę sužinoti, visi žavėjosi mamos jėgomis“, – su šypsena prisimena kybartietė.
Didžiausias nerimas – miegojimas palapinėje
Visą kelionės laiką Raminta su mama naktimis ilsėdavosi nedidelėje dvivietėje palapinėje. Dviratininkė pasakoja, kad vietą nakvynei išsirinkdavo per pietus, pasižiūrėjusi, kurioje maždaug vietoje jos atsidurs vakare.
„Ateidavo maždaug 9 valanda ir dairydavomės nupjautos žolės, berželių. Buvo tik vienas kartas, kai miegojome kempinge, ir tai tik tam, kad išsiskalbtumėme rūbus, normaliai išsimaudytume“, – kelionės įspūdžiais dalijasi Raminta.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad dėl to, kaip pavyks išsimiegoti nedidelėje palapinėje, šiek tiek nerimavo. „Aš labiausiai jaudinausi, kaip mums pavyks toje palapinėje miegoti, nes ji maža, dvivietė. Pirkau ją kuo lengvesnę, kad būtų patogu vežtis ant dviračio. Klausimas buvo ir kaip pavyks sugyventi tiek laiko“, – juokaudama sako Raminta.
Nors nedidelių pykčių išvengti ir nepavyko, kybartietė sako, kad greitai pavyko apsiprasti ir rasti kompromisus.
Lietuvos gamta vis dar sugeba nustebinti
Kelionė, pasakoja Raminta, tikrai įsimins ilgam, o įspūdį paliko ir Lietuvoje esantys objektai.
„Didelį įspūdį Šiaurės ir Rytų Lietuvoje paliko žydinčios pievos. Ypač mamai, kuri pamatė augalus, kuriuos tik vaikystėje Suvalkijoje buvo mačiusi. Taip pat Truikinų šaltinis ar kitaip vadinama Švitos versmė, esanti netoli Skuodo. Aš, pamenu, net nenorėjau eiti pažiūrėti, bet mama kalbino, kad tikrai niekada nesu nemačiusi tokio. Iš tikrųjų niekada nebuvau to mačiusi Lietuvoje, net nebūčiau pagalvojusi, kad mes tokių versmių turime.
Taip pat Šilutės urbanistikos paveldas, Akmenės krašto muziejus su garsiausia drugelių ir fosilijų ekspozicija, Joniškio sinagogos kompleksas paliko labai didelį įspūdį, Pasvalio kraštas garsėjantis smegduobių parku. Labai gražu buvo Marcinkonyse pamatyti išlikusias etnografines sodybas“, – kelionės įspūdžiais dalijosi Raminta.
Tačiau išvengti nepavyko ir nemalonių nutikimų. Trečią kelionės dieną nuvargusios keliauninkės Kintuose susirado vietą nakvynei netoli apžvalgos bokšto, tačiau šalia esantys staliukai penktadienio vakarą pritraukė ir daugiau svečių.
„Nepagalvojome, kad penktadienis ir pasistatėme palapinę šalia traukos objekto. Girdime, kad triukšmas, kažkas švenčia prie pat mūsų, laukiam, kaip kas bus. Nieko ne5vyko, bet palapinę persinešėme kitur.“
Mamai – 65-eri, o vartoja tik vitaminus
Paklausta, ar nekilo abejonių dėl mamos sveikatos, Raminta nei nesudvejojusi atsako, kad mamos sveikata – puiki. „Jai 65 metai, o ji tik vitaminus vartoja, – šypsodamasi sako ji. – Dėl sveikatos nebuvo klausimų. Kadangi iš kart kaitra atėjo, mes tik susitarėme dienos tempą, nemynėme per karštį.“
Mama, pasakoja Raminta, jau nuo jaunystės mėgo keliauti – būdama maždaug 30-ies su Vilkaviškio keliautojų klubu vykdavo į žygius kalnuose.
Aktyviai laisvalaikį, pasakoja Raminta, visa šeima leido ir anksčiau.
„Mama nuo vaikystės pratino su dviračiais važinėti, savaitgaliais būdavo šeimos išvykos prie ežero. Taipogi mama buvo užrašiusi mane į skautų organizaciją, kur daug žygių ir stovyklų būdavo miškuose. Visa vaikystė praleista gamtoje, palapinėje, lakstant, žaidžiant. Mamos pasakojimai ir šeimos išvykos tikriausiai prisidėjo prie mano pomėgio keliauti“, – svarsto kybartietė.
Be to, kelionės dviračiu nesibaigė ir po ilgosios išvykos aplink Lietuvą – grįžusios moterys važiavo aplankyti už 60 km gyvenančios Ramintos tetos, o ir grįžti pavyko tą pačią dieną.
Tokios kelionės, neslepia Raminta, artimųjų per daug nenustebino, o ir palaikymo iš jų tikrai netrūko. Ateityje Raminta pripažįsta turinti ir dar didesnių kelionės tikslų – apkeliauti norėtų kitą Europos šalį, o galbūt net ir visą Europą. O susiviliojusiems šalį pažinti dviračiu Raminta turi ir kelis patarimus.
„Labai rekomenduočiau prieš kelionę nuvežti dviratį pas patikimą meistrą ir, jei ant dviračio nėra taip vadinamų ragų, būtinai juos užsidėti, nes taip rankos mažiau pavargs. Pasiimti patarčiau dujų balionėlį, kelioninę maisto viryklę, būtinai reikia mažo dviračio tvarkymo komplekto, kelių žemėlapio, taip pat saulės baterijos“, – pataria Raminta.
