Kretingiškis dvarus įamžina ne tik fotoaparatu, bet ir grafiškai, po to rengia savo darbų parodas. Vaikystėje su bendraminčiais iššniukštinėjęs Kauno senamiesčio pastatų, bažnyčių ir fortų požemius, vėliau susidomėjo dvarais.
Du ratai aplink pusiaują
Apžiūrinėdamas dvarus, A.Patamsis sakė, automobiliu sukoręs per 80 tūkst. km, o tai – beveik du ratai aplink žemę per pusiaują.
„Labai kruopščiai ruošdavau maršrutus, kad kuo optimaliau išnaudočiau kelionę – aplankyčiau kuo daugiau dvarų. Pagal galimybes apžiūriu jų vidų, užfiksuoju fotoaparatu. Todėl turiu nuotraukų ir tų dvarų, kurių jau nelikę nė ženklo. Per vieną kelionę įveikiu apie tūkstantį kilometrų, o kur dar – darbas internetu, paieškos knygose.
Jei pavyksta, atgaivinu dvarų istorijas pagal liudininkų pasakojimus. Įkvepiu dvarams gyvybės. Nes dvaras be istorijos tėra tik pastatų kompleksas“, – tvirtino tyrinėtojas.
Jo žodžiais, Lietuvą pagal charakteringus dvarų bruožus galima būtu suskirstyti į regionus. Vakarų Lietuva – tai Tauragės, Klaipėdos, Telšių apskritys, kur juntama Prūsijos įtaka. Čia dominavo labiau stambūs ūkiai, o ne dvarai.
Šiaurės Rytų regione dvarams įtakos turėjo iš Livonijos kilę didikai Roppai, Lansbergiai, Tyzenhauzai, Veisenhofai, Riomeriai, Rosenai, Morikoniai. Vidurio Lietuvoje – Kauno, Vilniaus, Alytaus apskritys – klestėjo lenkų dvarų tradicijos. Užnemunėje, Marijampolės apskrityje, dominavo labai turtingi dvarų ūkiai.
„Regionas, į kurį vis noriu grįžti, – Anykščių kraštas: Svėdasų dvaro griuvėsiai – buvusios Radvilų, Marikonių giminių šlovės liekanos. Netoli Vašuokėnų dvaras, kur gyveno Maironis. Važiuodamas į Troškūnus, aplankau juos ir prisimenu poeto poemą apie Trakų pilį, kurios sienos, apleistos ir vienos, griūva kaip ir šių dvarų“, – vaizdingai kalbėjo keliautojas.
Tyrinėtojas sakė, kad jam dar liko neapvažiuotas Vilniaus kraštas – nuo Druskininkų per Elektrėnus, Ukmergės, Visagino link. „Dabar dėl įvairių priežasčių negaliu grįžti prie savo pomėgio, bet būtinai grįšiu, – nebaigtų darbų, o ir laiko juos įgyvendinti liko ne tiek jau ir daug“, – atviravo pašnekovas.
Turi savo favoritus
Dvarais ir jų istorija, A.Patamsis sakė, pradėjęs domėtis spontaniškai: pirmasis jo akį patraukė Raudondvaris, kurį aplankęs ir ėmėsi brandinti idėją apvažiuoti daugumą Lietuvos dvarų.
„Nemėgstu keliauti autostrada, vien važiuojant senuoju žemaičių plentu nuo Kauno iki Jurbarko – šeši puikūs dvarai: Raudondvario, Raudonės, Belvederio, Veliuonos, Gelgaudų, arba Panemunės pilis, ir Jurbarko dvarvietė. Puiki puokštė. Taip ir gimė mintis aplankyti Lietuvos dvarus ir nuodugniau susipažinti su gimtine. Dabar jau nėra Lietuvoje lopinėlio, kurio nebūčiau apsilankęs, išskyrus Šalčininkų rajoną“, – tvirtino jis.
A.Patamsio žodžiais, netekę savo tiesioginės paskirties, dvarai buvo pasmerkti išnykti. Dvaro rūmai turi turėti paskirtį, kad išgyventų, o juos remontuoti ir laikyti tuščius – tik pinigų švaistymas. Taip nutiko ir su Vilkėnų dvaro rūmais: paskutinė Pliaterių palikuonė juos remontavo, bet nerado, kam pritaikyti.
Po metų iš rūmų nieko neliko: nešildomi supelijo ir vėl virto apgailėtinu statiniu. Visai kas kita, jei dvarą perima bendruomenė ir savo jėgomis tvarko, arba juose įsikuria muziejai, kaip yra Kretingoje, Palangoje, Biržuose, Rokiškyje.
Tarp kretingiškio aplankytų dvarų yra favoritų: jo mėgstamiausias – Onuškio dvaras Rokiškio rajone. Rūmai pastatyti pagal architekto iš Florencijos Cezario Anikinio, kuris apie 1812 m., sekdamas įkandin Napoleono kariuomenės atvyko į Lietuvą, projektą.
„Man Onuškio dvaras vienintelis, kuris dar išlaikė sielą. Nors rūmai ir sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau liko mūro liekanos. Šie rūmai, skirtingai nuo kitų, nepatyrė rekonstrukcijos sovietmečiu. Ten viskas autentiška. Nubyrėjęs tinkas atskleidžia mūrininkų meistriškumą.
Mėgstu Troškūnų Smiltinės dvarą, nes ten – mano prosenelių ir proprosenelių kapai. Šiame dvare mano senelis Antanas išmoko fotografijos ir tapo vienu pirmųjų fotografų Panevėžyje, šiam miestui padovanojęs didelę fotografijų kolekciją.“
Vaikystės tyrinėjimai ir nuotykiai
„Ko gero, praėjusiame gyvenime buvau koks egiptologas, landžiojęs po Karalių slėnio požemius ir kapavietes, – juokavo pašnekovas. – Nežinau, iš kur tas noras šniukštinėti, bet ir mano pirmuosiuose piešiniuose – požemiai su siautėjančiais vampyrais.
Visos kambario sienos vaikystėje buvo nukabinėtos plakatais su Drakula, Nosferatu, Frankenšteinu. Ligi šiol mano mėgstamiausios tebėra Žiulio Verno knygos. O pirmas mano rimtas pasivaikščiojimas po tamsos karalystę buvo Pažaislio vienuolyno požemiai. Tam, kad gaučiau žemėlapį su visomis nuorodomis į vienuolyno požemius, teko vienam kaimynystėje gyvenusiam vaikinui sumokėti siaubingai daug – 10 rublių – pagal to meto kišenpinigius.
Vienam tai buvo nepakeliama finansinė našta, todėl susimetėme 7 „akcininkai“. O tai buvo iš kažkokios knygos išplėštas žemėlapis. Požemiuose išbuvę apie dvi valandas, pasiklydom ir įkliuvom sargams. Ir kaip bausmę už smalsumą turėjome dvi savaites ravėti Pažaislio vienuolyno teritoriją“, – pirmuosius nuotykius prisiminė pašnekovas.
Vėliau su draugais išlandžiojo Kauno senamiesčio požemius, dešimt Kauno fortų, ir, kiek leido galimybės, tiek pat redutų. „Rizikavome nugarmėti į drenažinius šulnius, nukentėti nuo benamių, buvo ir kitokių pavojų, bet smalsumas buvo stipresnis už baimes“, – atviravo A.Patamsis.
Skaičiuojama, kad stambių ūkinių subjektų – dvarų, palivarkų ir stambių ūkių – Lietuvoje būta apie 6 tūkst., įskaitant ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdas dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Per žemės reformą 1920 m. Lietuvos teritorijoje buvo likę 2 tūkst. 215 dvarų, kurie turėjo daugiau negu po 100 dešimtinių, arba 1 tūkst. 925 ha, žemės.
Sovietmečių visi kolūkiai ar tarybiniai ūkiai kūrėsi dvaruose ar palivarkuose. 1951 m. Lietuvoje buvo 2 tūkst. 923, o 1989 m. – 750 kolūkių. Šiandien išlikę apie 600 dvarų, palivarkų ir tų vietų, kur dar kyšo bent vienas pamatinis dvaro akmuo.
