Nors žiemą stengiuosi nepraleisti nė vienos sniegingos dienos nepaslidinėjęs bent valandos Pavilnyje arba Vingio parke, tai darau savo gimtajame mieste. Slidinėjimas ir kalnai neturi būtino ryšio – šios nuomonės nebepakeisiu, o į kalnus kitą kartą keliausiu taip pat vasarą.
Ten grįžti turėsiu, nes liko daug neišvaikščiotų takų ir neįveiktų viršukalnių. Apie šią savo kelionę 2019 m. vasarą kalbėsiu taip, tarsi viską būčiau daręs gerai. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada, o keltų bilietus pirkome į abi puses.
Turėdami gerą šturmaną – Evą – pasirinkome puikią nakvynės vietą Tatrų Lomnicoje: nuo apartamentų iki kelto – keli žingsniai. Miestelis – netoli sienos su Lenkija, bet važiavome iš priešingos pusės, grįždami iš kelionės po Košicę, Spišą ir Levočą – apie tai truputį vėliau.
Kas dėl Lenkijos Tatrų, kuriuos aplankėme tos pačios kelionės metu, apie juos – kitas pasakojimas. Tatrų Lomnicoje vienintelis sunkumas – kaip surasti užsakytus apartamentus? Kelrodis čia nepadėjo, nes miestelis – be gatvių, o šeimininkas nesugebėjo nurodyti koordinačių. Šią problemą išsprendėme susitikę su šeimininku prie prabangaus viešbučio, kuris pasitarnavo kaip miestelio (ne gyvenimo) orientyras.
Kita menka problema buvo ta, kad šeimininkas beveik nekalbėjo jokia kalba, kuria kalbu – nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai. Čia padėjo mūsų su Eva (mano prastesnės, jos geresnės) lenkų kalbos žinios dėl panašumo į slovakų kalbą. Tiesa, visada galima rinktis prabangius viešbučius ir išvengti šių problemų. Rašau tai po metų, kai prabangūs viešbučiai beveik visame pasaulyje uždaryti dėl koronaviruso.
Prie keltuvo Tatrų Lomnicoje, skirtingai nei Zakopanėje, eilės beveik nėra. Iki Uolėtojo ežero (Skalnaté pleso) kelia du keltuvai su persėdimu pakeliui. Kėlimasis – įstabiausia kelionės dalis. Viena, atsiveria pakalnės vaizdai. Kita, patiri virsmą nežinodamas, kas tavęs laukia.
Mūsų visada laukia įvairios galimybės ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso tai, kas mus ištiks. Bėda ta, kad ateities vaizdai neatsiveria nelyginant kalnų papėdės, nebent vizijos. Pagrindinis klausimas – ar pasirinkę vieną gyvenimo kelią galėsime sugrįžti ten, kur išsišakoja kitas? Tuo tikėti reiškia manyti, kad galima atgręžti laiką. Ar galima sugrįžti į Aukštuosius Tatrus? Nebent aprašant šią kelionę. Ar galima ištaisyti padarytas klaidas? Nebent judant pirmyn.
Galima buvo ne keltis keltuvu, bet lipti aukštyn pėsčiomis, taip prarandant dvi ar tris valandas – kildami aukštyn matėme daugybę žmonių tai darant. Viršuje tyvuliuoja ežeras ir boluoja observatorijos kupolai.
Norai pažaidus vaikų aikštelėje ir pasivaikščiojus aplink ežerą galima pavalgyti savitarnos valgykloje arba tai padaryti vėliau. Su dar vienu keltuvu galima pakilti į Lomnicos viršukalnę (Lomnický štít) 2634 m aukštyje – šiuo atveju bilietas į abi puses būtinas. Tai galima padaryti, jei negaila pinigų, jei pakankamai geras oras, kad veiktų keltuvas, ir jei esi pakankamai šiltai apsirengęs. Tuo metu Tatrų Lomnicoje buvo 20, prie Uolėtojo ežero – 13, o Lomnicos viršukalnėje – 5 laipsniai šilumos.
Nuo Uolėtojo ežero galima valandą keliauti toliau link Didžiosios Svištovkos (Velká Svištovka) viršukalnės. Takas vestų aukštyn link Lomnicos viršukalnės, tada išsilygintų ir raitytųsi toliau einant per judančius po kojomis riedulius su maršruto žymėmis.
Nuo Didžiosios Svištovkos reikėtų eiti nelygiu taku tarpeklyje įsikibus grandinę vietoj turėklo dar pusantros valandos, kad patektum prie Žaliojo ežero (Zelene pleso) su trobele ir restoranu prie jo. Jei išalkai, galėtum pavalgyti ir eiti toliau palei raudonas žymes arba palei geltonas žymes tiek link Jahnaco viršukalnės (Jahňací štít), tiek link Biela Vodos. Pasirinkęs pastarąjį maršrutą eitum pustrečios valandos lygiu taku po medžiais palei upę. Biela Vodoje tavęs lauktų autobusas arba taksi.
Kitą dieną traukinuku galėtum pavažiuoti į kitą miestelį su keltuvu, tarkim, į Štrbské Pleso. Miestelyje gali pakilti iki ežero, nueiti iki krioklio ir pasirinkti kitus kalnų maršrutus. Gali likti miestelyje ir pavalgęs pyrago kavinėje traukinuku grįžti į Tatrų Lomnicą.
Slovakijos Aukštieji Tatrai – iš karto persiritus Lenkijos sieną, kuri nutįsusi per tuos pačius kalnus. Iš Zakopanės, apie kurią – kitas pasakojimas, nuvažiavome į Košicę, tada grįždami aplankėme Spišo pilį ir Levočą. Tačiau galima visur važiuoti iš eilės. Iš kur žinoti, kokia eile judėti savo keliu? Iš kur žinoti, kuris kelias – mūsų? Ar kelią daro mūsų tai, kad jį renkamės iš kelių galimų?
Košicė – antras Slovakijos miestas po Bratislavos. Košicė mus atviliojo pirmiausia savo senamiesčiu, kuris – didžiausias Slovakijoje. Tiesa, reikalų nė viename iš miesto trijų universitetų šįkart neturėjau. Slovakai didžiuojasi tuo, kad tai – pirmas Europos miestas, kuriam 1369 m. suteiktas herbas.
Pasakiau „slovakai“, bet tuo metu tai buvo vengrų laisvasis miestas. Beje, jis buvo ir vengrų kalbos atgimimo centras. Iki šiol vengrai, o ne romai, kaip kai kas mano, yra didžiausia Slovakijos tautinė mažuma. Panašiai kaip Vilnius kitame Vidurio Europos krašte, tai buvo kontrreformacijos centras, jėzuitams 1657 m. įkūrus universitetą. Kas dėl vokiečių, po Antrojo pasaulinio karo jie buvo išvaryti, kaip ir iš Čekijos miestų.
Apie istorinį paveldą dar pakalbėsiu. Tačiau Košicę galima lankyti ir dėl jos, Europos kultūros sostinės 2013 m., palikimo. Stebėtinu būdu tai siejasi su mano fakultetu Vilnius Tech.
Skirtingai nei Vilniuje, kuriame nuo 2009 m., kai jis buvo tokia pat sostine, liko tik (o gal net?) vienas vamzdis, Košicėje ta proga buvo išplėtoti keli kūrybinių industrijų centrai, gyvybingi iki šiol. Tai ir Kasárne kultūros parkas, XIX a. kareivines pavertus šiuolaikinio meno parodų centru, koncertų salėmis ir kūrybinių industrijų dirbtuvėmis. Tai ir Kunsthalle, XX a. VII dešimtmečio plaukimo baseiną pavertus pirmąja Slovakijoje meno sale.
Tai ir SPOTai, XX a. VIII ir IX dešimtmečio nenaudojamus šiluminius mazgus pavertus kultūros vietomis („spotais“) panelinių namų rajone. Tai ir Miesto bei Komenskio parkai, atgaivinus šias urbanistines erdves. Tai ir Košicės pilies, Amfiteatro, Krásnos dvaro, Amatininkų gatvės rekonstrukcija. Tai ir Tabačka, XIX a. tabako fabriką pavertus nepriklausomos kultūros centru.
Nors Košicė turi daugiausia saugomų paminklų Slovakijoje, beveik visi jie sutelkti Pagrindinėje gatvėje (Hlavná ulica). Jei važiuoji į Košicę dėl jų, tam nereikia dviejų nakvynių – užtenka vienos dienos. Beje, nakvynė netoli istorinio centro kainavo brangiai. Tai aiškinu nedidele trumpalaikės nuomos pasiūla. Čia sako, kad Šv. Elžbietos katedra nuo XIV a. pab. – labiausiai į rytus nutolusi vakarietiška gotika.
Jei taip, ką turime sakyti apie Vilniaus Šv. Onos bažnyčią? Tai reiškia, kad Vilnius – ne taip nutolęs į rytus kaip Košicė? O gal tai reiškia, kad vilnietiška gotika nėra vakarietiška? Beje, vilnietiškos gotikos meistrai atvyko būtent iš šių kraštų, jogailaičiams pasklidus po Vidurio Europos sostus.
Šalia katedros – XIV a. Šv. Mykolo koplyčia, netoliese – barokinis obeliskas 1710–1711 m. maro aukoms atminti (Immaculata). O kaip dėl paminklo šiandienos viruso aukoms? Tarp obelisko ir katedros – neobarokinis valstybės teatras. Mergelės Marijos gimimo graikų katalikų bažnyčia verčia susimąstyti apie tai, kad Vytauto Didžiojo siekis integruoti LDK visuomenę būdingas ne vien jam.
Drauge tai primena apie buvusius šiame krašte stačiatikius, kurie per Karpatus susisiekdavo su savo tautiečiais Lenkijoje-Lietuvoje. Šiuo atveju kalnai skiria ar jungia? Tai primena ir apie patį konservatyviausią kultūros klodą – religiją bei apie sunkiai pajudinamos institucijos – Katalikų bažnyčios – nuolaidas giminingo tikėjimo broliams ir seserims. Budelio bastionas primena ne tik apie budelio vaidmenį, bet ir apie šioje vietoje buvusius miesto įtvirtinimus. Ar budelis – visuomenės tradicijoms įtvirtinti?
Kol paskutinę buvimo Košicėje dieną Eva su Maja ieškojo dovanų, su Nora nuėjome į vieną seniausių šalyje Rytų slovakų muziejų, kuris 1876 m. įsteigtas kaip Aukštutinės Vengrijos muziejus. Jame pamatėme šį bei tą nuo mamutų kaulų iki antikinių puodynių, bet įdomiausia laukė kieme – būtent medinė Šv. Mykolo bažnyčia su varpine iš Rytų Karpatų regiono. Viduje išlikę ne taip mažai – smaluotos medienos kvapas, spalvų dėmės ir vargiai įskaitomi užrašai ant sienojų.
Į Rytų slovakų galeriją, esančią už gatvės, su Nora nubėgome slėpdamiesi nuo liūties. 1779 m. pastatas – pavėluoto baroko, kuris daro reveransus klasicizmui. Kai grįžo Eva su Maja, paraginau jas čia ateiti ne tiek dėl lietaus, kiek dėl autentiškų meno kūrinių, pirmiausia tapybos darbų, tikėtina, atkeliavusių iš bažnyčių. Nerimstanti liūtis privertė neskubant viską apžiūrėti.
Pakeliui iš Košicės į Tatrų Lomnicą sustojome Spišo pilyje ir Levočos miestelyje – abu saugomi UNESCO. Pagal mastą Spišo pilį galiu palyginti nebent su Malborko pilimi Lenkijoje. Abi turi kelis – žemutinius ir aukštutinius – lygmenis ir daugybę užkaborių. Tiesa, pirmoji – daug labiau apgriuvusi, o stogą teturi patalpa su kankinimo prietaisais, naudotais pilyje. Be budelio ir čia neapsieita.
Ant kalvos boluojantys apgriuvę pilies kuorai – suaugę su gamtovaizdžiu, drauge iškilę iš jo traukdami akį. Nors ši XII a. vengrų pilis pasitiko iš tolo, buvo neaišku, kaip prie jos privažiuoti. Pilis buvo pristatoma ir perstatoma, kol 1780 m. lemtingai nenukentėjo nuo gaisro. Išgirdau net tris gaisro versijas: gal padegė patys savininkai, kurie jau buvo išsikraustę, kad išvengtų papildomų mokesčių už pastatus su stogu, gal suliepsnojo nuo žaibo, o gal užsidegė kareiviams verdant naminukę ant atviros ugnies. Visada yra „gal“ ir „galima“, ypač kalnuose ir prie kalnų.
Į Levočą atsibeldėme pavakary skubėdami į Tatrų Lomnicą. Visos istorinės įžymybės sutelktos Meistro Pavlo aikštėje (Námestie Majstra Pavla), kurioje ir pasistatėme automobilį įvažiavę pro XV a. Košicės vartus.
Čia yra senoji rotušė (XV – XVII a.), evangelikų liuteronų bažnyčia (1837 m.), gėdos narvas ir, svarbiausia, Šv. Jokūbo bazilika. Mums pasisekė, kad atvažiavome ne per vėlai, ir pastaroji dar buvo atidaryta – vyko pamaldos. Meistro Pavlo išdrožtas altorius – didžiausias medinis altorius pasaulyje.
Kadangi liūtis Košicėje pavogė mūsų laiką, mišiose negalėjome dalyvauti – vien sukalbėti maldą ir slapta pafotografuoti. Dabar, per karantiną, taip pat negalime dalyvauti mišiose – nebent „pafotografuoti“ prisimintas patirtis. Levočė dabinosi būdama šalia kelio tarp Vengrijos ir Lenkijos. Apie tai liudija nuo XV a. išlikę Lenkų vartai. Čia išgirdau dvi miesto istorijas – abi jos susijusios su mero asmeniu.
Pirmoji – aprašyta vengrų rašytojo Kálmáno Mikszátho – apie tai, kaip medžioklės metu merą atsitiktinai sužeidžia vietos bajoras, šiam atkeršijama, tada nužudomas meras, kurio ranka nupjaunama, išbalzamuojama ir rodoma rotušėje kviečiant keršyti. Kita istorija apie tai, kaip pastatomas minėtas gėdos narvas, į kurį meras pirmiausia uždaro savo dukrą, slankiojusią be vyro palydos sutemus, t. y užsidegus žibintams. Mus sutemos užklupo jau Tatrų Lomnicoje.
Pabaigoje – keli klausimai. Jei judėjimas pirmyn – bilietas į vieną pusę, kaip dėl prisiminimų? Ar klimato kaita – bilietas į vieną pusę? Ar socialiniai tinklai kartais nėra mūsų pačių gėdos narvas? Kas yra budelis, o kas – pasaulio meras karantino sąlygomis? Ar virusas nėra gamtos kerštas už mūsų neatsakingą elgesį?
