Andrius Rimiškis teigė, kad jeigu ne žmonos užsispyrimas ir didžiulis noras išbandyti tokią kelionę, jam greičiausiai nė nebūtų į galvą atėjusi tokia idėja.
„Mano žmona labai domėjosi šiuo keliu ir vis užsimindavo, kaip būtų smagu pabandyti ir mums leistis į tokią kelionę. Asmeniškai aš niekada nemėgau ėjimo, man daug labiau patikdavo važinėtis įvairiomis transporto priemonėmis. Bet kai šis žygis atsirado Lietuvoje, Vaida mane įkalbėjo ir nusprendėme pabandyti įveikti pirmąjį etapą“, – pasakojo dainininkas.
Pirmasis šio žygio etapas prasidėjo Žagarėje, baigėsi Buivydžiuose. Šio ruožo ilgis 28,8 kilometro.
„Iš pat pradžių buvome pilni energijos, bet po pirmųjų vienuolikos kilometrų pajutome, kad batai pradeda trinti kojas ir kad starto energija blėsta. Žinoma, nuo pat pradžių buvome nusiteikę, kad tai nebus lengva pramoga. Žinojome, kad tai bus iššūkis tiek man, tiek mano žmonai“, – kalbėjo A.Rimiškis.
Dainininkas tikino, kad jo žmona didžiąją žygio dalį įveikė su šlepetėmis. „Vaida paneigė mitą, kad su šlepetėmis negalima žygiuoti. Ji likusius kilometrus įveikė su guminėmis šlepetėmis be jokio vargo ir kojų trynimo“, – pasakojo atlikėjas.
Pačiam A. Rimiškiui su avalyne žygio metu labai nepasisekė. „Nors tikrai esu girdėjęs, kad su naujais batais negalima leistis į žygį, nepaklausiau šių kalbų ir nusipirkau naujus batus. Deja, jau po kelių kilometrų pajutau, kad jie trina. Dabar kitam ėjimui iš pažįstamų gavau labai daug patarimų dėl avalynės, tai tikrai jų paklausysiu ir tikiuosi, kad nereiks vėl kęsti to skausmo“, – tikino pašnekovas.
„Nors artėjant žygio pabaigai mes tikrai jautėmės pavargę, paskutiniuosius 2 kilometrus ėjome vėl su šypsena ir energingai. Visą šį ruožą įveikėme per 7 valandas ir jau dabar laukiame kitų etapų. Gali būti, kad šį kartą eisime ne vieną ruožą, o bandysime įveikti kelis iš karto“, – tikino A.Rimiškis.
– Kokia buvo žmonių reakcija, kai pamatė, kad žygiuoja žinomas dainininkas?
Labai įdomu buvo pamatyti žmonių reakcijas. Bet žmonės labai šiltai reagavo ir didžiavosi mumis, kad pasiryžom tokiam iššūkiui.
– Kokių vidinių stiprybių pasisėmėt iš šio žygio?
Šis žygis yra skirtas pabuvimui su savimi, su savo artimais žmonėmis, su gamta, su tave supančia neįprasta aplinka. Po šio žygio atsiranda viduje tvirtumas, nes visos šios kelionės metu tu susiduri su iššūkiais, kuriuos pats turi apgalvoti ir įveikti. Taip pat atsiranda kažkoks kitoks požiūris į gyvenimą. Atrodo, lyg gyvenimas pasidaro daug tvirtesnis.
– Kuri vieta jums labiausiai įsiminė? Galbūt atradot nematytų vietovių?
Kažkada seniai koncertavau Žagarėje, bet tada nebuvo kada pamatyti miestelio grožio. Todėl dabar buvo puiki proga susipažinti su šiuo miesteliu. Labai patiko ten esantis Puodų namas, apie kurį aš nieko nebuvau girdėjęs, bet pamatęs negalėjau atitraukti akių. Žygiuojant vis keičiasi gamta, horizontai, ir visi šie pokyčiai kelia didžiulį susižavėjimą. Taip pat grožėjomės mažais kaimeliais, kuriuose buvo galima išvysti autentikos elementų. Šis kelias pasirodė lyg istorijos pamoka.
– Kaip manote, ar smagiau leistis į šį žygį kartu su žmona, ar mieliau būtumėt šį laiką praleidęs vienas?
Jeigu ne žmona, aš iš viso nebūčiau niekur ėjęs. Vienas tikrai nenorėčiau leistis į tokią kelionę. Mes šešiolika metų kartu, tai kažkaip esame pripratę prie vienas kito draugijos. Šios kelionės metu buvo daug laiko mums abiem išsikalbėti, tai net neįsivaizduoju, ar galėčiau keliauti vienas.
Bet dauguma šio žygio žmonių ėjo po vieną. Manau, todėl, kad po šio sunkaus laiko žmonėms reikia ramybės ir sykiu vėl atrasti jėgų atsistoti ir kabintis į gyvenimą. Ši kelionė puikiai tam tinka.
– Ar patartumėt kitiems žmonėms pasiryžti tokiam žygiui?
Taip, tikrai patarčiau. Tik manau, kad tam reikia pribręsti ir psichologiškai pasiruošti. Jeigu žmogus galvoja, kad tai yra tik atrakcija – jam šis žygis bus per sunkus.
Kadangi dabar turite patirties, pasidalinkite, ką tikrai būtina pasiimti į šį žygį.
Svarbiausia – patogi avalynė. Kai eisiu antrą kartą, pasiimsiu atsargai dar vieną porą batų. Žinoma, reikalinga gertuvė ir kepurė. Bet turbūt svarbiausia – pleistrai. Jei nebūčiau turėjęs daug pleistrų, galbūt šio žygio būčiau neįveikęs.
Dainininkas tikino, kad šiame žygyje yra būtina gera nuotaika ir nusiteikimas, kad ši kelionė nėra kančia. „Jeigu žygio dalyvis bus nusiteikęs pozityviai, jis iš jo grįš laimingas. Toks, koks dabar esu aš ir mano žmona“, – pabrėžė atlikėjas.
