Kuršo kunigaikštystė, kurios viena iš sostinių buvo Kuldyga, – LDK imperinių užmačių rezultatas. Ji susiformavo iš pradžių kaip LDK, vėliau kaip Lenkijos-Lietuvos vasalinė valstybė varžantis regione dėl įtakos su maskvėnais. Baltų gentis kuršiai, kažkada buvę tikras siaubas Vakarų Europai, davė vardą vokiečių kolonistams, kurie čia statė pilis, steigė miestus ir plėtojo prekybą.
Matysime, kad kuršiai netiesiogiai davė vardą ir kolonijoms už tolimų jūrų, bet apie tai – kiek vėliau.
Kuldygos klestėjimo „kaltininkas“ – kunigaikštis Jokūbas Kettleris, pirmojo Kuršo kunigaikščio Gotthardo Kettlerio anūkas. Beje, Jokūbui kunigaikštystė atiteko ne iš tėvo, bet iš dėdės, kuris neturėjo palikuonių. Dėdė Frydrichas kažkada persvėrė Salaspilio mūšio baigtį, kai su 300 raitelių persikėlė per Dauguvą ir kirto švedams.
Nors Jokūbo tėvas buvo sumanus valdytojas, išplėtęs kunigaikštystę, jis nesutarė su dvarininkais, kurie jį išvijo. Jokūbas ne tik gavo pamoką, kad reikia visada siekti santarvės, bet ir galimybę pamatyti plačią Europą, po kurią jo tėvas priverstinai bastėsi. O kas dar toliau – už Europos? Šis pasakojimas – tiek apie santarvę, tiek apie polėkį.
Kunigaikščio Jokūbo palikimas – istorinis Kuldygos centras prie Alekšupytės. Kai kurie ne tik mūriniai, bet ir mediniai pastatai mena kunigaikštį. Alekštupytė čiurlena tarp namų sienų, todėl miestas dažnai vadinamas Latvijos Venecija.
Alekšupytės krioklys – aukščiausias (4,5 m) Latvijoje, jis buvo pritaikytas pirmajame Kuršo popieriaus fabrikui kunigaikščio laikais. Dėl viso to turistai pirmiausia ir važiuoja į Kuldygą. Turistus vilioja ir Riežupės smėlio olos – 2 km ilgio požeminių olų labirintas, susidaręs po kunigaikščio vykdytos smėlio gavybos.
Tapęs Kuršo kunigaikščiu Jokūbas ne tik plėtė prekybą, statė laivyną, steigė manufaktūras, bet ir – o tai svarbiausia – sėkmingai vedė. Jo žmona Luiza Š. Brandenburgė atėjo ne tik su dideliu kraičiu, bet ir su ryšiais bei akcijomis nyderlandų Vakarų Indijos kompanijoje.
Latviai leidžia pašto ženklus, skirtus Kuršo kolonijoms, ir svarsto, kaip jų tapatumas susijęs su šiuo istoriniu faktu. Pakalbėkime apie tai, kas pavyko vasalui, bet niekada nepavyko senjorui – LDK. Matysime, kiek nuotykių lydėjo tuos, kurie pasišovė šiai avantiūrai. Jei dar kada nors rašysiu romaną, jis bus paremtas tikrais įvykiais – neįmanoma prifantazuoti daugiau likimo posūkių nei jų teikia gyvenimas.
Kaip minėta, „kuršiai“ (toliau vokiečius iš Kuršo taip vadinsiu be kabučių) turėjo kolonijinę patirtį, o kunigaikštis Jokūbas veržėsi į platų pasaulį. Tam pirmiausia reikėjo galingo laivyno. Windau (dabartiniame Ventspilyje) ir Libau (dabartinėje Liepojoje) jis pastatydino per 150 laivų, tinkamų tolimiems plaukiojimams.
Vazos muziejuje Stokholme mačiau to meto galeoną – turint omeny, kad ne bet koks ąžuolas tiko, jam pastatyti reikėjo viso miško ir būrio meistrų, kurie dirbdavo metus ar net dvejus. Savo organizacinio talento ir ryšių dėka Jokūbas sukūrė didžiulį laivyną. Trečdalis laivų buvo karo – prekybinius laivus reikėjo ginti.
Tai buvo nuolatinio karo laikai tiek sausumoje, tiek jūroje, o trumpus taikos laikotarpius reikėjo išnaudoti karinių pajėgų didinimui. Trumpo atokvėpio metu tarp Smolensko karo ir „tvano“ Jokūbas nukreipė savo žvilgsnį tolyn, į Afriką ir Ameriką. O kas, jeigu Kuršas neišliks mėsmalėje tarp Lenkijos-Lietuvos ir Rusijos bei Švedijos? Ar išeitis – Naujasis Kuršas? O kas, jei mes, kovodami už savo daiktinę gerovę, neišliksime? Ar išeitis – gyvenimas anapus vartojimo?
Krikščionys kariavo su čiabuviais, katalikai – su protestantais, anglai – su olandais, olandai amsterdamiečiai – su olandais groningeniečiais, o piratai – su visais. Apie kebeknę kariaujant vieniems su kitais naujai atrastose žemėse liudija kuršių bandymai įsitvirtinti Tobage, saloje prie Lotynų Amerikos.
1637 m. kuršiai čia kovojo su ispanais, kurie prieš tai nušlavė danus. Panašus likimas ištiko ir kuršių pirmuosius kolonistus, kol 1642 m. atplaukė dar du laivai su 300 kolonistų, bet jėzuitų misionieriai suagitavo ir apginklavo Karibų gentis pulti kolonistus, kurie turėjo evakuotis į Tortugą, vėliau – į Jamaiką. Jokūbas išmoko santarvės su čiabuviais pamoką.
Vis dėlto norėčiau papasakoti apie kitą kuršių koloniją, būtent Vakarų Afrikoje. Po susitarimo su kitomis protestantų valstybėmis 1651 m. Kuršas gavo pirmą koloniją Afrikoje, šv. Andriejaus saloje Gambijos upėje. Čia kolonistai pastatė Jokūbo fortą. Jame nebuvo vandens, todėl buvo įsigytas sklypas už 60 km.
Viena iš pelningiausių prekybų – vergais, bet kunigaikštis suprato, kad svarbu sugyventi su vietinėmis gentimis. Taigi jis uždraudė gaudyti vietinių genčių žmones. Maža to, vietinį Baros karalių apipylė dovanomis. Šio pasiuntiniai netgi buvo atvykę pas kunigaikštį į Kuršą.
Tiesa, Jokūbas juos priėmė ne Kuldygoje, o Mintaujoje (dabar Jelgava), kurios vokiška gimnazija vėliau, carmečiu, priėmė ir išugdė daug Lietuvos nepriklausomybės signatarų.
Iš šv. Andriejaus salos bandyta surengti dvi ekspedicijas į Gambiją, bet abu kartus jos nepasisekė dėl užsieniečių – olando ir dano – kapitonų suktybių. Teko kliautis savais žmonėmis, todėl gubernatoriumi ir forto vadu paskirtas kuršis kapitonas Otto Stielis.
„Tvano“ metu kunigaikštis ir jo šeima švedų įkalinami Rygoje, tad salos aprūpinimas nutrūksta. Viena vertus, pasiteisina planas B tam atvejui, jei Kuršas „užtvindomas“ priešų. Kita vertus, kolonija negali gyvuoti be nuolatinės paramos, kuri tampa neįmanoma paralyžavus šalį. Tada ir prasideda kolonijos kova už būvį.
Suuodusi apie sunkią salos padėtį Vakarų Indijos kompanija susitaria su kunigaikščio atstovu Amsterdame Henry Momberiu dėl salos aprūpinimo mainais už tai, kad olandai perims salos valdymą. Neturėdamas instrukcijų iš Jokūbo, Momberis sutinka. Tada olandai nusiunčia laivą su kareiviais užimti salą.
Stielis nesutinka, bet garnizonas, dvejus metus negavęs algos, pakelia maištą, vos olandai pažada užmokestį. Galiausiai visi Stielio kariai išvyksta į Olandiją jiems suteiktu laivu, o su jais – ir surakintas Stielis. Vis dėlto olandai saloje išsilaiko neilgai.
Vieną 1660 m. naktį prancūzų kaperis, tarnaujantis švedams, netikėtai užpuola salą su savo piratais, išvaro garnizoną ir apiplėšia salą. Praūžęs visas atsargas kaperis pasiūlo praplaukiantiems pirkliams iš Groningeno išpirkti salą. Šie varžydamiesi su amsterdamiečių padaliniu Vakarų Indijos kompanijoje atsisako pirkti salą nurodydami Kuršo kunigaikštį kaip jos savininką.
Išgirdęs apie tai Momberis susisiekia su Stieliu, įstrigusiu Olandijoje. Šis pasukioja pirštu ūsus, tada skubiai surenka įgulą ir grįžta į salą laivu, suteiktu Groningeno pirklių rūmų. Po kelių savaičių atplaukia trys Amsterdamo pirklių laivai ir pareikalauja, kad Stielis pasiduotų.
Šis atsisako, tuomet olandai išsilaipina su patrankomis forto šturmui. Stielis su saujele vyru priverstas pasiduoti. Tuo metu Baros karalius pasipiktina, kad Stielis vėl išvaromas. Turėdamas savų sąskaitų su olandais, kurie grobia jo žmones vergijon, jis nusprendžia padėti Stieliui paimdamas įkaitais kelis olandus, išsilaipinusius jo valdose dėl vandens.
Karalius susivienija su kitais vietiniais karaliukais ir pareikalauja, kad Stielis būtų sugrąžintas. Kad argumentai būtų įtikinamesni, čiabuviai užblokuoja Gambijos upėje olandų laivus – tą jie moka geriau už bebrus. Po keturių savaičių svarstymų, vis senkant gėlo vandens (ir ypač alaus) atsargoms olandai nusileidžia.
Prieš grąžindami fortą Stieliui ir kuršiams olandai jį palieka iš dalies sugriautą ir be atsargų. „Dar grįšiu čia, kad pakarčiau tą Stielį ant rėjos“, – olandų kapitonas siunta rodydamas į savo galeono bures. „Jawohl, mein fliegender Holländer“, – atsako Stielis.
Per kitus aštuonis mėnesius garnizonas sumažėja iki septynių europiečių, iš jų – dvi moterys. Panašiai septyni riteriai gindavo pilį senajame Kurše. Tada grįžta ne olandai, o anglai, kurie salą pervadina Džeimso (James), Jorko kunigaikščio ir vėlesnio karaliaus, vardu. Vėliau fortą trumpam perima prancūzai, jį nuolat niokoja ir piratai. Jokūbas, paleistas iš kalėjimo, bando tartis su anglais, bet daugiausia, ką pavyksta iš jų išpešti, tai Tobago pripažinimą Kuršui.
Tobage kuršiai su pertraukomis išsilaikė beveik 40 metų. 1654 m. į Tobagą atvyksta kunigaikščio galeonas su 124 kareiviais ir 80 šeimų. Kapitonas Willemas Mollensas salą paskelbia Naujuoju Kuršu, pastatomas Jokūbo fortas, o šalia įsteigiamas Jakobštadas, Jokūbo miestas (Jacobsstadt, dabar Plimutas) su evangelikų liuteronų bažnyčia.
Čia atsiranda ir Didžioji Kuršo, Mažoji Kuršo, Jokūbo bei Libau (Liepojos) įlankos. Šie pavadinimai išlikę iki šiol. Tačiau ir čia netrūksta varžovų. Kitoje salos pusėje olandai įsteigia savo gerokai didesnę koloniją, prie kurios prisijungia ir prancūzų hugenotai.
„Tvano“ metu olandai apsupa fortą ir priverčia pasiduoti kuršių gubernatorių. Maža to, sunaikinamas laivynas ir manufaktūros. Kolonistų likimas sprendžiasi Europoje, kur lietuviai su lenkais išstumia švedus iš Kuršo, o 1660 m. pasirašoma Olivos taika, pagal kurią Tobagas sugrąžinamas kuršiams.
Vis dėlto 1666 m. kuršiai palieka Tobagą dėl ispanų antpuolių. Prie išsikraustymo prisideda ir piratų puldinėjimai. Vienas iš Kuršo atsiųstas 1668 m. galeonas nesėkmingai, o kitas – 1680 m. sėkmingai atsiima Jokūbo fortą. Praėjus keliems metams po kunigaikščio Jokūbo mirties, jo sūnus, kuriam labiau rūpi artimi baliai nei tolimi polėkiai, koloniją parduoda.
Kolonijos kaip atraminiai prekybos punktai didino motininių valstybių turtus. Kuršo kolonijos – ne išimtis: Kuldyga išpuoselėta ir dėka kolonijų. Tačiau kolonijos buvo ir nuolatinis nesantaikos tarp valstybių obuolys. Čia buvo išbandomas motininių valstybių jėgų santykis.
Kita vertus, kolonijos – šalies nepriklausomumo išlyga, kai vasalas megzdamas ryšius su pasauliniais žaidėjais perkelia politinį žaidimą anapus savo vasaliteto. Lenkija-Lietuva neprisidėdama prie savo vasalo kolonijų išlaikymo ir globos tarsi pripažino jam teisę į savarankišką užsienio politiką, kuria buvo reguliuojama kolonijų padėtis su pasaulinėmis galybėmis.
Jeigu šiapus jūrų tavo politika nieko nereiškė (paskelbtas neutralitetas netgi tapo dingstimi švedams įkalinti kunigaikštį Jokūbą), tai gal anapus jūrų ji kam nors svarbi? Tačiau norint tai pranešti reikėjo kapitonų štylių, galeonų ir patrankų.
Jokūbo paminklas Kuldygoje – bronzinė plokštė, kurios vienoje pusėje pavaizduotas žengiantis į vandens ratilus kunigaikštis, kitoje – išnyranti iš ratilų jo šypsena, kurią vos slepia riesti ūsai. Ką latviams reiškia šis vokiečių, kolonizavusių jų kraštą, palikuonis, siuntęs į platų pasaulį žinią apie Kuršą? Ar šalis turi būti taip užspausta, kad iššautų savo vaikus kaip iš patrankos į kitą pasaulio kraštą? Kaip šie laiko vandenų ratilai atsirita iki šiandieninės Latvijos?
Iš tikrų kuršių (be kabučių) Kuldygoje teišliko piliakalnis, ant kurio kažkada stūkstojo medinė pilis. 1242 m. įrašas dėl leidimo Kuršo kolonistams Livonijos riteriams statyti mūrinę pilį ant Ventos kranto laikomas miesto įkūrimo data. Kuršo „neutraliteto“ kaina – apylygiai padalintos katalikams ir protestantams liuteronams bažnyčios, iš kurių seniausia – šv. Kotrynos.
Iš šios protestantų bažnyčios bokšto žvalgėmės po miestą – vis tik kolonijų iš jo nesimatė. Vietoj to tyrinėjome latviškus užrašus ant vidinės bokšto sienos. Stebina du dalykai: kiek daug panašių žodžių ir kaip sunku suprasti sakinio prasmę. Kaip suprasti artimos tautos tolimą praeitį?
Ventos slenkstis – plačiausias natūralus krioklys Europoje. Jo ilgis – 249 m. Tiesa, aukštis – vos metras. Sako, kunigaikštis Jokūbas prie krioklio išrado lašišų gaudymo būdą ore „tiesiai į krepšį“. Kiek aukščiau slenksčio – paplūdimys, kur mudu su Nora maudėmės šalia didžiulio riedulio it forto Gambijos upėje.
Žemiau slenksčio – vienas ilgiausių mūrinių tiltų Europoje. Tai caro palikimas. Nežinau, kokius laikus – gal kuršių (su kabutėmis ar be kabučių, spręskite jūs) – mena nuogalių lenktynių tradicija ant tilto Joninių naktį.
Palaksčius ant tilto ir išsimaudžius Ventoje galima pasivaikščioti miesto sode su kalavijuočių pilies ir vėlesnės kunigaikščio Jokūbo pilies fragmentais. Be to, čia – daugybė latvių skulptorės Livijos Rezevskos kūrinių.
Grįždami į Palangą stabtelėjome prie Aizputės pilies, statytos Livonijos riterių, Jokūbo pirmtakų, griuvėsių. Apgriuvusios pilies kuorai kyšojo iš tamsos bylodami apie mūsų fortus, dėl kurių esame pasirengę padėti galvas.
