Sofija nebuvo atsitiktinumas – per ją pasirinkau skrydį, kitur mane vežiojo automobiliu. Jei ne tarptautinis projektas, kuriame dalyvavau, daugelio vietų, įskaitant Kumanovą ir Kokiną, niekada nebūčiau pamatęs. Kaip minėta, į Tiraną skridau atskirai.
Pradėsiu nuo Motinos Teresės – vėliau paaiškės, kaip tai susiję su mano kelionėmis. Tai išties mūsų laikų šventoji, savo visą gyvenimą pašventusi „vargingiausiems iš vargingiausių“. Gimusi albanų katalikų šeimoje Skopjėje, ji dar paauglė apsisprendė tapti misioniere. Pirmiausia įstojo į vienuolyną Airijoje, vėliau išvyko į Indiją.
Čia mokytojavo mokykloje, kurios vadove galiausiai tapo. Vis dėlto ši užtikrinta padėtis jos netenkino – vienos kelionės metu ji pasiryžo viską mesti ir pradėti nuo pradžių. Taigi ji su bendramintėmis įsteigia vienuoliją ir apleistoje hinduistų šventykloje Kalkutoje įsteigia pirmą hospisą.
Nors pradžia buvo labai sunki – trūko tiek patalpų, tiek lėšų, tiek darbuotojų (netrūko tik varguolių) – iki jos mirties vienuolija išsiplėtė nuo 13 iki 5000 seserų bei milijonu bendradarbių šešiuose šimtuose misijų, mokyklų ir prieglaudų 120 šalių. Vienuolija rūpinosi našlaičiais, AIDS ligoniais, pabėgėliais, akliais, neįgaliais, senukais, alkoholikais, skurdžiais, benamiais, potvynio, epidemijų ir bado aukomis ne tik skurdžiose šalyse, bet ir turtingose JAV, Austrijoje, Italijoje.
1979 m. jos veikla įvertinta Nobelio Taikos premija. 1982 m. per Beiruto apgultį ji išgelbėja 37 ligonius vaikus pati atvykusi į karo zonoje esančią ligoninę, prieš tai įtikinusi Izraelio armiją ir Palestinos partizanus dėl paliaubų – jokios tarptautinės organizacijos to nesugebėjo padaryti. Pažymėtini keli dalykai.
Pirma, Motina Teresė parodė, kad varguolių apstu net turtingiausiose šalyse – apsidairykime ir pamatysime šalia daugybę pagalbos reikalingų žmonių. Antra, ji – bene garsiausia XX a. katalikė, – kilusi iš tautos, kurios dauguma – musulmonai. Trečia, ji laisvai kalbėjo penkiomis kalbomis – tai jai padėjo plėtoti savo humanitarines misijas.
Ketvirta, kuo plačiau ji dirbo, tuo daugiau buvo kritikuojama tiek dėl higienos stygiaus vienuolijos įstaigose, tiek dėl neigiamo požiūrio į abortus, tiek dėl kančios iškėlimo, tiek dėl pasitarnavimo miestų blogam įvaizdžiui, tiek dėl garbės troškimo. Penkta, ji neigė esanti socialinė darbuotoja, ji viską dariusi dėl Jėzaus Kristaus.
Šešta, kaip ji prisipažino savo laiškuose, ji visada kankinosi dvejodama dėl savo tikėjimo: „kai bandau pakylėti savo mintis į Dangų, ten tokia nelemta tuštuma, kad manyje <...> vien nykuma ir tamsa“.
Su Motina Terese susidūriau keliose vietose: Tiranoje jos vardu pavadintas oro uostas, o Skopjėje, netoli miesto centro, mačiau jos gimtąjį namą. Šiek tiek anksčiau su ja susidūriau drauge su Algiu Mickūnu rašydamas knygą Kūrybos komunikacija – Algis jos atžvilgiu taip pat buvo kritiškas. Prisipažįstu, kad šalia savęs niekada nematau vargstančiųjų.
Motina Teresė man reikšminga ne tik todėl, kad tai primena. Ji man svarbi kaip pavyzdys dėl kelių dalykų. Pirmiausia siekiant tikslo mažiausiai reikia paisyti kitų žmonių nuomonių – jos būna įvairios, o ir kritika reiškia pripažinimą. Kad ir ką darytume, turime savo veiklas viešinti įvairiomis kalbomis ir įvairiose šalyse.
Be to, darydami kažką neturime savęs įsprausti į jokio „žanro“ rėmus. Sakydami „socialinė darbuotoja“ toli gražu neapibūdiname Motinos Teresės veiklos. Maža to, kančią turime prisijaukinti – tai mūsų pasaulio neįkainojamos patirties dalis. Galiausiai dvejonės ir svyravimai – tai, kas sustiprina, o ne susilpnina mūsų pasiryžimus.
Dabar grįžkime prie minėtų miestų ir vietovių. Beveik visi čia minimi miestai yra prie kalnų, kurie lydi ir važiuojant nuo vieno jų prie kito. Maža to, kai kurie jų – aukštumose. Antai Sofija – antra pagal aukštumą ES sostinė po Madrido. Čia į galvą pirmiausia šauna Bogota, kurios netgi klimatas drastiškai pasikeitęs dėl buvimo aukštumoje. Kitas buvimo tarp kalnų aspektas – užterštas oras, nors to nepastebėjau nei Sofijoje, nei Skopjėje.
Sofija – ne tik kalnų, bet ir vidurio miestas. Pati būdama toli nuo vandens (prateka tik nedidelė Iskaro upė), geografiškai ji yra pusiaukelėje tarp Adrijos ir Juodosios jūrų. Be to, ji yra tarp trijų religijų. Apie tai liudija Sveta Nedelia cerkvė, Bania Baši mečetė ir Sofijos sinagoga.
Istoriškai ji buvo tarp bizantiečių, osmanų ir slavų. Miesto centre galima pamatyti ne tik Bojanos cerkvę, kurios viena dalis – iš X a., bet ir atkastą romėnų laikų Serdiką, kurioje buvo gynybinės sienos, viešos pirtys, administraciniai pastatai, šventyklos, amfiteatras, hipodromas ir forumas. Iš antikinių laikų – Šv. Jurgio rotunda, tvirtovės sienų ir amfiteatro liekanos. Iki čia siekė ir jogailaičių ambicijos.
Tačiau po žlugusio Vladislavo III kryžiaus žygio miestas tapo osmanų imperijos provincijos sostine keturiems šimtams metų. Rusų ir bulgarų draugiški santykiai rodo precedentą, iš kurio ne visada pasimokyta: jei nori turėti draugų, išvadavęs šalį nepamiršk iš jos išeiti.
Šios draugystės liudijimas – Aleksandro Neviškio įspūdinga cerkvė, prie kurios paprastai baigiasi miesto ekskursijos. Cerkvė pastatyta po carinės Rusijos pagalbos vaduojantis iš osmanų XIX a. Apie Sofijos „viduriškumą“ liudija ir centre esantys istoricizmo (neobarokiniai, neorenesansiniai, neoklasicistiniai) pastatai, kartu – secesijos pavyzdžiai, kokių gausu įvairiuose Vidurio Europos miestuose nuo Rygos iki Zagrebo.
Pasigailėjau, kad Sofijoje neužteko laiko aplankyti ne tik Nacionalinės galerijos padalinį Kvadrat 500 su olandų aukso amžiaus tapyba, Albrechto Dürerio, Auguste’o Rodino darbais ir, žinoma, ikonų kolekcija, bet ir Vitošos gamtos parką – seniausią nacionalinį parką Balkanuose. Tai būtų kelionė į pakylėtą Sofiją – Vitoša yra kalnynas.
Kas dėl vargingųjų, skaičiau, kad 70 proc. Sofijos kalinių – čigonai, nors jie tesudaro kelis procentus gyventojų.
Šiaurės Makedonija, dėl kurios vardo pyksta graikai, istoriškai buvo tiek Serbijos, tiek Bulgarijos grobis. Apskritai dvi giminingos tiek kalba, tiek religija serbų ir bulgarų tautos nesipyko turbūt tik tada, kai abi buvo po osmanų padu.
Tačiau tai niekis palyginti su visų karu su visais tarp beveik vienodai kalbančių tautų po Jugoslavijos žlugimo: kroatai kariavo su serbais ir bosniais, o serbai – su kroatais ir bosniais. Niekas geriau neiliustruoja Thomo Hobbeso frazės Bellum omnium contra omnes, išsakytos jo Leviatane. Apie Kroatiją bei Bosniją ir Hercogoviną – kitas pasakojimas.
Kas dėl sostinės Skopjės, ji, prisipažįstu, sutrikdė. Kaip ir daugelis kitų balkanų miestų, antikoje tai buvo romėnų karo stovykla, kiek vėliau miestas atsidūrė Bizantijos imperijoje, dar vėliau užkariautas osmanų. Prieš tai Skopjė kelis šimtus metų priklausė tai Serbijai, tai Bulgarijai, kol abi buvo nukariautos turkų. Po penkių šimtų metų istorija kartojosi regione varžantis Serbijai ir Bulgarijai.
1963 m. drebėjimas, palaidojęs 80 proc. miesto, – esminis, po jo miesto veidas pasikeitė neatpažįstamai. Skopjė atkurta kaip moderni, bet... pilka sostinė. Kaip atsvara šiai vienodai pilkumai miesto landšafte sumanytas urbanistinis projektas „Skopjė 2014“.
Tai ne tik milžiniškas Aleksandro Makedoniečio monumentas centrinėje aikštėje. Beje, oficialiai jo vardas neminimas nenorint supykdyti graikų. Ar mes turėtume pykti dėl Algirdo paminklo Vitebske, lietuviams neįstengiant pagerbti savo iškilaus valdovo? Ant akmeninio tilto per Vardarą – įpaminklintos publikos margumynas, makedonams (kaip kitaip vadinti šią tautą graikų pykčiui?) karštligiškai siejant savo tapatumą su šia „nieko bendra neturinčia bendrija“, sutupdyta ant vieno tilto.
Beje, albanai – beveik ketvirtadalį gyventojų sudaranti mažuma – liko kažkur už tilto. Dar vienas vargstančiųjų atvejis? Gal juos įkūnija jautriausios bevardės figūros, kurios yra ne ant tilto, o šalia, vandenyje. Viena moteriška figūra pasiruošusi nerti į vandenį, o kitos kyšo tik pėdos.
Kumanovą paminėsiu dėl trejopų nuklydimų: į makedonų restoranus, į Staro Nagoričaną ir į Kokiną. Restoranuose svarbu neapsirikti teikiant užsakymą: porcijos neįtikėtinai didelės. Maža to, kai šalia muzikantai groja gyvai, nežinai, kaip reaguoti – kartu dainuoti ar duoti pinigų? O gal viena ir kita?
Staro Nagoričane esanti Šv. Jurgio cerkvė, išlikusi nuo XIV a. pradžios – senesnė už Vilniaus seniausią bažnyčią. Palyginti kukli išorė slepia graikų meistrų tapytas freskas viduje. Nors joje yra įrašas, kad ji funduota Serbijos karaliaus Stefano Milutino, manoma, kad tai – rekonstruota bizantiečių XI a. statyta cerkvė.
Tai išduoda jos apatinė dalis iš smiltainio blokų. Tai, kad šventoriuje palaidotas Bulgarijos karalius Michailas Asenas III, dar kartą liudija apie bizantiečių, serbų, bulgarų ir, pridursiu, osmanų interesų sankirtą Makedonijoje, kurios tapatumas ir formavosi šioje kebeknėje.
Tai, dėl ko verta važiuoti į Kumanovą, yra Kokinas – 4000 m. senumo astronominė observatorija 30 km už miesto, kalnuose. Pasak NASA, tai ketvirta pagal senumą observatorija pasaulyje. Kadangi pirmose trijose nebuvau, gaudžiau ketvirtą akimirką kalnuose, atitolus nuo draugų, suskambus besiganančios karvės varpeliui, praslydus spinduliui pro dviejų viršūnių tarpą ir persmelkus abejonei dėl to, ką darau.
Apie Albaniją pasakysiu nedaug. Mano tėvukas, aršus antikomunistas, kuriam dabar devyniasdešimt septyneri, sovietmečiu Albaniją vadindavo socialistine šalimi „be rusų“ (suprask: be sovietų armijos), o tai reiškė didelį pliusą. Albanijos garbei reikia pasakyti, kad ji išstojo iš Varšuvos pakto po Prahos pavasario, tiksliau, po sovietų diriguotos invazijos į Čekoslovakiją mano gimimo metais.
Vis dėlto tai buvo totalitarinė šalis, kurios liekanų iki šiol apstu Tiranoje. Iki šiol daug kas lanko šalį dėl jos bunkerių, kurių totalitarizmo laikais pristatyta keliolika tūkstančių. Pasekmės to, kad buvo draudžiama išpažinti religiją, yra dvi: pirma, trečdalis šalies gyventojų yra netikintys, antra, albanė Motina Teresė – bene garsiausia XX a. katalikė. Turi būti ypač engiami tikintieji, kad rastųsi šventieji.
Tiranoje gyvenau viešbutyje centrinėje aikštėje, pavadintoje XV a. albanų sukilėlių prieš osmanus vado Gergjo K. Skanderbego vardu. Šis didvyris dvidešimt penkerius metus žygiavo skersai išilgai per osmanų imperiją skindamas vieną pergalę po kitos. Raudona vėliava su juodu dvigalviu ereliu – Skanderbego palikimas.
Kai kitą kartą automobiliu keliausiu po Albaniją, aplankysiu Butrinto nacionalinį parką su romėnų teatro liekanomis, Kruję, „Adrijos balkoną“, su Skanderbego pilimi, „akmens miestą“ Gjirokasterį, Himarės paplūdimius ir Beratą, „tūkstančio langų miestą“.
