Ši bažnyčios su romanine išore ir gotikiniu vidumi architektūrinė detalė – nuoroda tiek į gyvenimo ratą, tiek į Mergelę Mariją.
2017 m. vasarą nesusiklostė kelionė į Kroatiją, tad su šeima padarėme ratą po Moraviją ir Bohemijos pietus. Tebūnie tai šio pasakojimo apie dešimt miestų pagrindinis motyvas. Apskritai visiems aplankytiems miestams būdingi keli bendri bruožai. Pirma, didelė jų gyventojų dalis buvo vokiečiai, čekų miestuose pradėjo daugėti tik XIX a. pabaigoje veikiant tiek tautiniam atgimimui, tiek industrializacijai.
Beje, šie prieštaringi veiksniai buvo svarbūs ir kituose Vidurio Europos kraštuose, įskaitant Lietuvą, kur jie subrandino tautų pavasarį. Po Antrojo pasaulinio karo beveik visi vokiečiai buvo ištremti, o žygyje į Austriją dalis jų krito nuo ligų ir išsekimo.
Antra, visuose miestuose svarbus žydų palikimas. Kaip žinoma, žydų likimas dar tragiškesnis – absoliuti jų dauguma 1942 m. ir 1943 m. buvo išvežti į koncentracijos lagerius, kur jie buvo nužudyti. Trečia, visur svarbūs religiniai motyvai. Ketvirta, miestai pradėti puoselėti, o jų paveldas imtas saugoti UNESCO XX a. dešimtajame dešimtmetyje, po aksominės revoliucijos ir po skaudaus, bet taikaus Slovakijos atsiskyrimo. Ar saugotino paveldo atsiranda po skaudžių patirčių? Kitas čia iškylantis klausimas, kliudantis visą Vidurio Europą, – kiek paveldas, įsteigtas kitataučių bendrapiliečių, yra mūsų?
Pirmasis aplankytas miestas – Olomoucas. Tai bažnytinis centras ir istorinė Moravijos sostinė iki švedų nuniokojimo per trisdešimtmetį karą XVII a. pirmoje pusėje. Šis šimtatūkstantinis miestas – gera proga pakalbėti apie tautų judėjimo ratą.
Antikoje tai buvo romėnų fortas, kuris kaip ir visa Vakarų Romos imperija, neatsilaikė puldinėjant germanų gentims. Vėliau čia atklydo slavai, kurie galiausiai atsidūrė vokietkalbių valdomoje valstybėje.
Kaip minėta, po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai buvo ištremti. Vokiečiai ir jų pirmtakai – pagrindinis Vidurio Europos radimosi ir plėtros veiksnys drauge gyvenant ar prieš juos kovojant? Galbūt regiono ribas galėtume brėžti pagal šį veiksnį?
Viduramžiais tai buvo didžiausias Moravijos miestas, varžęsis su Brno dėl sostinės teisių. XV a. antra pusė – aukso amžius, kai miestas priima karalius, sprendžiančius politinius krašto reikalus. Kaip ir Gedimino kviesti į Vilnių vokiečiai, čia jie užtikrino komunikacinę terpę pritraukiant amatininkus, tarnautojus, pirklius ir net muzikantus iš visos Europos. Drauge vokiečiai užtikrino miesto augimą statant jame tai, kas dabar rodoma turistams.
Šie pirmiausia lanko XVIII a. pradžios 35 m aukščio šv. Trejybės koloną, įtrauktą į UNESCO paveldo sąrašą. Jie lanko ir gotikinę katedrą, pastatyta 1107 m., o XIX a. perstatytą neogotikiniu stiliumi. Šalia – vyskupo Jindřicho Zdíko romaniniai rūmai, netoli – šv. Mauricijaus gotikinė bažnyčia, stovinti nuo XV a.
Mieste yra šeši barokiniai fontanai su nuorodomis į anksčiau čia kovojusių romėnų pasaulį. Penki jų vaizduoja romėnų dievus Jupiterį, Merkurijų, Tritoną, Neptūną ir Herkulį, o vienas – Julių Cezarį, pasak legendos, įkūrusį miestą. Fontanus išgelbėjo dažni gaisrai mieste – jie naudoti kaip rezervuarai gaisro atveju.
XXI a. Aukštutinėje aikštėje (Horní náměstí) įrengtas Ariono fontanas iliustruoja dar vieną laiko ratą. Visų fontanų ir kitų objektų vietą galima rasti bronziniame senamiesčio modelyje, esančiame prieš astronominį laikrodį toje pačioje aikštėje.
Palacký universitetas – seniausias Moravijoje ir antras Čekijoje. Jis įsteigtas tame pačiame XVI a. dešimtmetyje kaip Vilniaus universitetas panašiomis aplinkybėmis – kontrreformacijos tikslais. Panašiai kaip VU, uždarytas caro režimo už paramą 1831 m. sukilimui, Olomouco universitetas buvo uždarytas XIX a. 6 dešimtmetyje Habsburgų režimo dėl profesorių ir studentų dalyvavimo čekų nacionaliniame atgimime. Beje, universiteto pastatai sudaro trečdalį miesto paveldo.
Brno – didžiausias iš aplankytų miestų. Mūsų kelionėje jis buvo antras. Daugeliu atžvilgiu Brno ir yra antras po Prahos: tiek pagal gyventojų, tiek pagal universitetų, tiek pagal paveldo objektų skaičių. Masaryko universitetas – antras pagal dydį Čekijoje.
Pro Brno pravažiuodavome ne kartą keliaudami į Kroatiją, bet anksčiau niekada čia nesustodavome. Šįkart Brno nakvojome kelias naktis, taigi turėjome laiko apžiūrėti tiek miestą, tiek jo apylinkes. Kalbant apie kalbos apylinkes, mums neįprasta trijų ar net daugiau priebalsių sangrūda žodyje būdinga vakarų ir pietų slavams: tai girdime važiuodami didžiuoju ratu, įskaitant Slovakiją ir Kroatiją.
Kalbant apie Brno, paminėtinas šv. Tomo vienuolynas, kurio abatas Gregoras Mendelis laikomas genetikos mokslo pradininku. Savo vienuolyne tyrinėdamas kryžminamus žirnius jis pirmasis suformulavo paveldimumo, t. y. gyvenimo rato, principus ir aprašė juos pasitelkdamas matematinę statistiką.
Čia krenta į akis du dalykai. Pirma, matematika – tai, kas leidžia aprašyti kartų kartotę, tai, kas išlieka pastovu keičiantis gyvavimo ciklams. Antra, Mendelio idėjos buvo „užmirštos“ nuo jo pranešimo 1865 m. Brno gamtos istorijos draugijoje iki pat 1900 m., kai jis imtas cituoti kitų gamtos mokslininkų, atmetusių vyraujančius postulatus.
Koks dėsnis lemia tai, kad mus prisimena ar užmiršta vėlesnės kartos? Ar vyraujančios nuostatos nėra pastovumo, kurio taip geidžia mokslas, iliuzija? Galbūt mokslui nieko taip nereikia kaip jo nuostatų kaitos, mokslininkams prisimenant ir užmirštant savo pirmtakus?
Vienuolynų kaulininkai – dar vienas bylojimas apie mūsų gyvenimą ir mirtį. 2001 m. atkastas Brno kaulininkas – antrasis Europoje po Paryžiaus katakombų. Kitas kaulininkas mieste – Kapučinų kripta su vienuolių ir žymių žmonių mumijomis. Žmonių kaulų pynės – kas tai? Bandymas palaikus paversti menu, kurio taip trūksta mūsų gyvenime? O gal tai – bandymas suteikti dermės likimo chaotiškai mėtytiems kaulams? O kaip dėl Paskutinės teismo dienos, kurios metu viskas esą grįš į savo tikrąsias vietas? Ar dėl „tikrumo“ reikės vėl išardyti kruopščiai sudėtas kaulų pynes, kad jie grįžtų savo teisėtiems savininkams? „Amžinoji atogrąža“ (Nietzsche’ė) reiškia amžinybę trunkantį sugrįžimą prie tikrosios padėties ar nuolatinį grįžimą prie jos? Ar mes taip nutolę nuo jos, kad reikia visos amžinybės sugrįžti?
Kaip minėta, iki pat Trisdešimtmečio karo pabaigos 1648 m. Brno varžėsi su Olomoucu dėl Moravijos sostinės vardo. Brno tapo sostine pirmiausia todėl, kad nepasidavė švedams, tad miestas nebuvo toks nuniokotas kaip Olomoucas. Ištvertas apgulties chaosas leido vėliau telkti Moravijos žemes pokario atgimimui.
Tiesa, vėliau pačios Moravijos, kaip autonominio branduolio, vaidmuo vis mažėjo, jam besisukant apie Vienos, o vėliau – apie Prahos orbitą. Mums, lietuviams ir lenkams, atvirkščiai, 1648 m. įsimintini kaip besiartinančio „tvano“ metai, sumaišę politines kortas Abiejų Tautų respublikai, užtvindytai sukilusių kazokų, įsiveržusių maskvėnų ir įžygiavusių švedų kariaunų.
Čia kyla mintis apie susikabinusius politinius Vidurio Europos krumpliaračius, likusiems be darbo vokiečių karo samdiniams patraukus link rytų. Ar bet kokie politinio rato vienos pusės įskilimai neišvengiamai atsikartoja kitame regiono pakraštyje, ratui pasisukus į kitą pusę?
Brno mieste – daugybė krokodilų ir drakonų. Krokodilo iškamša mus pasitinka prie įėjimo į rotušę. „Krokodilas“ (krokodýl) – įdaryta bagetė. Vietinė radijo stotis vadinama Krokodilo radija. Maža to, vietinis beisbolo klubas pavadintas Brno drakonais (Draci Brno), o tarpmiestinis traukinys tarp Brno ir Prahos – Brno drakonu (Brněnský drak).
Visa tai – legendos atgarsiai. Legendos apie slibiną, gąsdinusio gyventojus tol, kol miesto drąsuolis nenužudė jo įviliojęs į griaučius, pripildytus kalkių. Atrodo, ištįsęs slibinas ar krokodilas – linijiškumo simbolis, priešingas rato motyvui. Apie tai byloja ir minėta istorija su pradžia ir pabaiga.
Vis dėlto grėsmės (slibinai) miestui ir jo gyventojams kartojasi nuolat žadindamos gyventojų drąsą. Be to, Brno slibinas nurodydamas į Vavelio drakoną Krokuvoje ir bastėjos baziliską Vilniuje piešia regiono ribų kontūrus.
Linija neatsiejama nuo rato: prie miesto rotušės rodomas ir kitas simbolis – vežimo ratas. Jis primena istoriją apie darbštuolį, kuris penkiasdešimt mylių už miesto nukirto medį, pasidarė ratą, užsimovė ant vežimo stebulės ir atvažiavo į Brno – viską per vieną dieną. Tai pribloškė patį vyruką.
Kadangi tai atrodė neįmanoma, jis galiausiai patikėjo, kad visa tai padarė padedamas velnio, tada pasijuto pasmerktas ir baigė savo dienas kaip skurdžius. Ši istorija apie sėkmių ir nesėkmių kaitą mūsų gyvenime? O gal apie tai, kad nepakankamai tikime tuo, ką darome?
Tugendhato vila, suprojektuota XX a. 3 dešimtmetyje Ludwigo M. van der Rohe’ės, man daugiau siejasi su linija nei ratu. Tą patį galima pasakyti apie kitus moderno architektūros pavyzdžius visame pasaulyje. Modernas su savo grynomis formomis ir funkcionaliomis erdvėmis atsiveria gamtai, įžengiančiai į tavo namus per terasą ar stiklinę sieną.
Vis dėlto ne bet koks modernas daugiau klauso nei vaizduoja užgoždamas. Drauge tai – kultūrinę aplinką ir istorinį kontekstą ignoruojantis stilius, kurio agresyvūs pavyzdžiai be pasigailėjimo pradėti griauti brėkštant kontekstualaus ir (savi)ironiško postmodernizmo aušrai. Atrodo, toks likimas negresia šiam pastatui, kuris vienintelis Brno mieste įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Kalbant apie istorinį kontekstą paminėtini Špilberko pilis ir tvirtovė, pastatyta XIII a., o XVII a. perstatyta kaip barokinė citadelė su kalėjimu. Neįmanoma nepastebėti ir gotikinės šv. Petro ir Povilo katedros, statytos XIV–XV a. vietoj XI a. koplyčios; jos neogotikiniai bokštai baigti tik 1909 m. Paminėtinas ir Moravijos muziejus bei jo padalinys Antropos.
Kai kuriais atžvilgiais Brno yra pirmas Čekijoje. Lužanskių parkas, įsteigtas XVIII a., yra seniausias viešas parkas Čekijoje, o mečetė, pastatyta 1998 m., kol kas yra vienintelė šalyje. Beje, užsigrūdinusiems kovose su slibinu miestiečiams užtenka drąsos planuoti metro, nors pusantro karto didesnė Lietuvos sostinė tokių ambicijų nepuoselėja. Įdomu tai, kad penktadalis Brno gyventojų save laiko ne čekais, bet moravais. Ar tai žemaičių Lietuvoje atitikmuo?
Kitas miestas pakeliui – Tžebyčius, kurį jau minėjau. Už jo – Telčas su garsiąja pailga aikšte, kurioje išsirikiavę renesansiniai ir barokiniai namai su frontonais ir arkadomis. Papietavus aikštėje galima dar apžiūrėti renesansinę pilį su anglišku parku.
Mūsų ratas užgriebė tris vietoves Bohemijoje. Budejovicuose (České Budějovice) nakvojome ne dėl Budweiser alaus, bet dėl Krumlovo, kuriame nakvynė būtų brangesnė. Drauge apžiūrėjome Otokaro II aikštę (Náměstí Přemysla Otakara II) su rotuše ir Juoduoju bokštu (Černá věž) bei Domininkonų vienuolyną su gotikine bažnyčia. Vos 16 km už miesto – Holašovicų (Holašovice) kaimas su UNESCO saugomais pastatais.
Čekijos Krumlovas (Česky Krumlov) – miestas pietų Bohemijoje, todėl jis vadinamas Čekijos arba Bohemijos, o ne Moravijos, kur yra tokiu pat pavadinimu kitas miestas. Miestas apjuostas Vltavos upės, o senamiestis, saugomas UNESCO, susitelkęs prie XIII a. pilies nelyginant priebalsės pilies valdytojų pavardėje. Pilis – antra pagal dydį Čekijoje po Prahos pilies. Beje, mūsų kelionė po Moraviją ir Čekiją būtų neįvykusi, jei ne Evos iniciatyva. Panašiai gyvenimo rate svarbiausią vaidmenį vaidina moteris.
Kalbama apie Baltosios Damos šmėklą pilyje prieš svarbius įvykius: baltos jos pirštinės reiškia sėkmę, juodos – nelaimę. Tai Rožmberkų (Rosenberg) Prechta, per prievartą ištekinta už grafo Jano von Lichtensteino, kuris su ja taip žiauriai elgęsis, kad negavęs jos atleidimo net mirties patale. Ar Prechta vaidenasi dėl to, kad neatleido savo kankintojui? O gal dėl to, kad primintų apie pilies valdytojus nuo rožių kalno (Rosenberg) ir besikartojančias kaip besisukančioje rozetėje prievartos šeimose istorijas?
Nuo pilies atsiveria vaizdas į Vltavą ir senamiestį upės vingyje, o perėję per tiltą su praraja ateiname į rokoko parką su fontanu. Parke – besisukantis amfiteatras, atkartojantis pilies teatrą. Pilį supa griovys ne su vandeniu, bet su lokiais, pilies didikams siejant save su italų Orsini (lot. orso – lokys) gimine, davusia tris popiežius ir bent septynis kitus žymius veikėjus. Kai pamačiau lokius, pagalvojau, kad tai – irgi šmėklos, bet Nora tai suvokė tiesiogiai verždamasi juos paglostyti. Pilies barokinis teatras, veikęs nuo 1680 m., išlaikė savo mašinas, dekoracijas ir rekvizitą. Ar teatras – mūsų sielos apvalymo mašina? Mieste – Egono Schiele’ės, Gustavo Klimto mokinio (vos nepasakiau „vaiduoklio“), muziejus.
Grįždami į Moraviją atsiduriame Valticėje su barokiniais Lichtensteinų (vėl jie) rūmais prie pat Austrijos sienos. Rūmai suprojektuoti Johanno B. F. von Erlacho XVIII a. pradžioje. Angliškame parke su kolonada – ir neoklasicistine Dianos šventykla. Romėnų mitologijoje Diana – ne tik medžioklės ir augmenijos, bet ir gimdyvių bei mėnulio kaitos, t. y. gyvenimo rato, deivė.
Lednicės rūmai – dar viena Lichtensteinų valda, projektuota to paties architekto. XIX a. viduryje rūmai perstatyti neogotikiniu stiliumi. Rūmus supa didžiulis angliškas parkas su paupio takais ir minaretu. Tako ratas ir linija aukštyn.
Dešimta stotelė – Kromeržyžas (Kroměříž) Moravijoje, kuris 1997 m. paskelbtas gražiausiu istoriniu Čekijos miestu. Kaip ir Valticės bei Lednicės, Kromeržyžo pilis ir parkai įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Miesto nacionaliniame muziejuje – vėl nuoroda tiek į Italiją, tiek į antikinį siužetą.
Tiziano vėlyvasis darbas Marsijo nudirimas – apie išpuikusį satyrą, radusį Atėnės prakeiktą fleitą ir iškvietusį į muzikinę dvikovą Apoloną. Šis, pralaimėjęs dvikovą, liepęs gyvam Marsijui nudirti odą. Ar dėl visko kalta linija, bjaurojusi apvalų išminties deivės veidą? Paveikslas nekėlė žinovų susidomėjimo iki pat 1909 m., kai buvo nustatyta jo autorystė.
P.S. Czesławas Miłoszas knygoje Isos slėnis aprašo šimtmečiais Lietuvoje taikytą būdą atsikratyti vaiduokliais. Skaitykime Miłoszą.
