Su šeima Kroatijoje lankėmės dvi vasaras iš eilės: 2015 m. ir 2016 m. Važiuodavome automobiliu su dviem nakvynėmis pakeliui: pirmoji (grįžtant – antroji) visada būdavo Čenstakavoje, Lenkijoje, antroji – kuriame nors Austrijos ar Slovėnijos mieste. Mūsų giminaičiai, kurių namuose netoli Podacos svečiavomės dvi vasaras, važiuodavo su viena nakvyne. Žinau patrakėlių, kurie tą atstumą nuvažiuoja be nakvynės per nepilną parą. Taigi vien kelionė į abi puses iš mūsų atimdavo šešias dienas. Tai būdavo gyvenimas automobilyje pietaujant, pasakojant giminės istorijas, susipykstant ir vėl susitaikant už vairo. Maja ir Nora, kurių amžiaus skirtumas net devyneri metai, sėdėdamos greta ant užpakalinės sėdynės norom nenorom turėdavo rasti bendrą kalbą. Ši ilga kelionė buvo ir pasiryžimų metas. Kaip minėjau kitur, po vieno suvalgyto dešrainio, pirkto degalinėje, Maja pasakė: tai – mano paskutinė valgyta mėsa. Kartais kai ką automobilyje ištikdavo isterijos priepuolis. Tuomet tekdavo vairuoti, žiūrėti į kelią ir į veidrodėlius, sekti kelrodį ir raminti šeimos narius – viską kartu. 2016 m. keliavome iš Palangos ir į ją grįžome, taip prie 2000 km į vieną pusę pridėdami dar po 200 km. Keliai, kaip ir nuotaikos automobilyje, – patys įvairiausi: nuo siaurų vingiuotų keliukų rytinėje Lenkijoje ir Slovėnijoje iki puikių greitkelių vakarinėje Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje ir Kroatijoje. Tiesa, visur, išskyrus Lietuvą ir Lenkiją, už kelius reikia mokėti. Sakoma, viskas turi savo kainą, net ir nemokami Lietuvos keliai. O kaip įkainoti šeimos buvimo kartu laiką? Ar laisvės pamatyti tolimą šalį kaina – būti uždarytam ankštame automobilyje šešias dienas pakeliui į ir iš Kroatijos?
Kadangi Kroatija – ištįsusi palei Adrijos jūrą, gali rinktis: važiuoti mokamu greitkeliu arba nemokamu raitytu pajūrio kalnų keliu. Pirmuoju atveju laimėsi brangias valandas buvimui, tarkim, prie jūros; antruoju – vaizdus į žydrąją Adriją. Kaimelyje prie Podacos niekada neužsibūdavome: pirmaisiais metais aplankėme Dubrovniką, Trogirą ir Hvarą saloje tuo pačiu pavadinimu, antraisiais – Splitą, Stari Gradą Hvaro saloje ir Mostarą. Mūsų nakvynės vieta Kroatijoje buvo tokioje stačioje kalvoje, kad net važiuodamas pirmu bėgiu negalėjai būti tikras, jog pavyks pakilti. Tokioje kelionėje apskritai niekada nebūdavai dėl nieko tikras. Apie tai dar pakalbėsiu.
Į Dubrovniką, kaip ir į Mostarą po metų, važiavome pajūrio keliu, kadangi nuo Podacos jis palyginti netoli. Be to, pakeliui galima nusipirkti vietinio vyno. Kita tokia galimybė pasitaikys tik Hvaro saloje. Pakeliui į Dubrovniką reikia pravažiuoti 20 km ruožą Bosnijoje ir Hercogovinoje. Pajūrio miestą Neumą bosniams kažkada nupirko iš venecijiečių Dubrovniko (tiksliau, Raguzos) osmanai, nors apie šią savo paslaugą tada net nenutuokė. Ši istorinė priklausomybė tapo pagrindu bosniams reikalauti bent siauros prieigos prie Adrijos. Tada, 2015 m. vasarą, važiuodamas tuo ruožu naiviai galvojau, kad įvažiuosime į mečečių ir minaretų šalį. Kaip vėliau paaiškėjo, šis Bosnijos ir Hercogovinos kraštas apgyvendintas daugiausia kroatų, taigi katalikiškas. Netgi Mostare, kur yra ne viena mečetė, dauguma gyventojų – kroatai, nežymiai persveriantys bosnius. Bosnijos karo metu už sienos likę kroatai buvo nuolaida, su kuria turėjo susitaikyti Zagrebas, siekęs narystės NATO bei ES ir troškęs persverti jėgų santykį serbų nenaudai. Kita vertus, Bosnijos karas ir kilo todėl, kad šiame krašte buvo tikra tautų ir religijų maišalynė. Kaip pasidalinti laisve su bendrapiliečiais?
Įvažiavus į Dubrovniką sunkiausia rasti vietą automobiliui: netgi šiokiadienį miestas buvo apgultas turistų. Taigi ne tik architektūra, bet ir turistų antplūdžiu Dubrovniko senamiestis panašus į Veneciją. Beje, abu miestai panašiai kovoja prieš turistų antplūdį ribodami kruizinius laivus. Dubrovniko tvirtumą išduoda jo pavadinimas, kuris siejamas su slavišku žodžiu „dubrava“, t. y. ąžuolynu. Dėl istorinio jo pavadinimo „Raguza“ kilmės mokslininkai laužo ietis. Gal jiems padėtų lietuvių kalbos žinios? Juk lietuviškai ragu vadinamas ne tik iškyšulys jūroje (koks yra Dubrovnikas), bet ir šventa vieta, tinkama valdovams ir šventykloms (palyginkime: Šventaragis Vilniuje). Dubrovnikas – iškilus miestas ne tik Kroatijos mastu.
Viena iš istorinių Dubrovniko vėliavų – „Libertas“, tai lotyniškai reiškia laisvę. Nuo pat VII a., kai miestas buvo įkurtas graikų pabėgėlių spaudžiant slavams, jo gyventojai nuolat turėjo kovoti už savo laisvę: tiek su venecijiečiais, tiek su vengrais, tiek su osmanais, tiek su prancūzais, tiek su austrais. 1991 m. rudenį Dubrovnikas buvo apgultas ir apšaudytas iš artilerijos Jugoslavijos pajėgų, sudarytų iš serbų ir juodkalniečių, šiems pretenduojant į miestą. Kroatijos pajėgos apgultį nutraukė tik kitų metų kovą. Taigi laisvės vėliava čia suplevėsavo ne taip seniai.
Nuo priešų saugant savo laisvę, miestas viduramžiais buvo apjuostas 2 km ilgio 25 m aukščio gynybine siena, kuria galima apeiti senamiestį. Būnant tarp sienų visada iškyla klausimas apie laisvės ribas ir jos kainą. Kaip ten bebūtų, laisvą gyvenimą mieste nuo pat 1272 m. ribojo statutas, paremtas Romos teise ir vietiniais papročiais, jis apėmė miesto planavimą ir karantino reguliavimą. Beje, karantinas, kuris vėl tapo aktualus, – dar vienas laisvės ribų išbandymas.
Dubrovniko senamiesčio ašis yra Placa, kurios ilgis – per 200 m. Ji tęsiasi nuo Pilies vartų iki Laikrodžio bokšto prie uosto. Kažkada vietoj šios ištįsusios aikštės buvo pelkė, dalinusi miestą į bizantiečių ir slavų puses. Ar dingusios natūralios užtvaros kaina – senųjų miesto gyventojų išnykimas?
Prie uosto – renesansiniai Sponzos rūmai, rotušė, katedra ir Rektorių rūmai. Pastarieji, kaip ir Pranciškonų bažnyčia su vienuolynu ir maža Išganytojo bažnyčia – renesansiniai. Renesansas su laisvo žmogaus figūra iki čia iš Florencijos atsirito gerokai anksčiau nei iki LDK sostinės.
Apie laisvų žmonių sambūvį mieste liudija Žydų (Žudioska) gatvė, kurioje yra viena seniausių Europos sinagogų, žydams atsikėlus iš Ispanijos, kur jie buvo persekiojami. Šv. Blažiejaus bažnyčia, skirta miesto globėjui, pastatyta XVIII a. Tarsi užbėgdama už akių legenda bylojo, kad šventasis surinkdavęs šaudomus sviedinius ir numesdavęs anapus sienos. Tokios pagalbos miestui ypač reikėjo prieš trisdešimt metų, kai ant jo nukrito per 2000 artilerijos sviedinių. Domininkonų vienuolynas – viso miesto metafora: iš išorės jis panašus į tvirtovę, o viduje – meno muziejus ir romaninė su gotikos elementais bažnyčia, kurioje saugomi 216 inkunabulai.
Fontanai ypač reikalingi karštą vasaros dieną, kai miestas apgultas turistų. Be to, vanduo graikams visada reiškė atvirą pasaulį, kurio ribos išbandomos laisvai keliaujant jūromis. Abu Onofrijo fontanus vandeniu aprūpina akviadukai nuo 1438 m. Didysis fontanas mažoje aikštėje panašus į didelį cilindrą (vėl gynybinė siena?), kurio šonuose čiurkšlėmis trykšta vanduo iš šešiolikos maskaronų burnų. Mažasis Onofrijo fontanas su skulptūromis – Placos rytinėje pusėje.
Dubrovniko varpinė – dar vienas istorinis laisvos Raguzos simbolis, matomas virš viso miesto. Varpinė pastatyta 1444 m., bet 1929 m. rekonstruota, kad nesugriūtų po žemės drebėjimo. Lužos aikštėje – statula Rolandui, legendiniam miesto gelbėtojui nuo saracėnų, kaip lojalumo imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui, kažkada pasiūliusiam karūną Vytautui Didžiajam, ženklas. Imperatorius užtikrino Raguzos nepriklausomybę nuo Venecijos. Kaip dažnai būna, tam buvo ir ekonominis motyvas (kaina) – alternatyvus prekybos kelias, aplenkiantis Veneciją.
Į Hvaro salą vykome du kartus – 2015 m. su automobiliu keltu iš Drveniko į Sučurajų ir 2016 m. be automobilio iš Splito į Stari Gradą. Pirmoji kelionė keltu tetrunka 35 min, bet po to laukia nuotykiai. Antroji trunka dvi valandas. Abiem atvejais reikia kantrybės: pirmu atveju su automobiliu laukiant savo eilės, antru – stovint eilėje prie kelto bilietų. Renkantis kelionę automobiliu, vairavimo potyrius galima palyginti nebent su Henry-George’o Clouzot filme Atlygis už baimę pavaizduota įtampa. Važiuoti tenka vingiuotu kalnų keliu, kurio pakraštyje nėra jokios atitvaros: jei padarysi neatsargų judesį, su visa šeima nugarmėsi nuo skardžio. Prie šių pavojų prisideda ir remontuojamo kelio rizikos. Maža to, prie Hvaro miesto į kelią prieš pat automobilį išbėgo kalnų ožių šeimynėlė. Kai atvažiavome, Eva pasiūlė išgręžti mano marškinėlius – jie buvo permirkę nuo įtampos prakaito. Prisimenu, kad daug prakaito išliedavome kas naktį, kai nuo karščio vis atsibusdavome drėgnoje patalynėje. Virš 30 laipsnių karštis ypač kamavo 2015 m., kai Kroatijoje lankėmės liepą. 2016 m. rugpjūtį patyrėme ir liūtis bei audras.
Kaip minėjau, Hvaro sala – svarbus vyndarystės kraštas. Be to, čia tyvuliuoja levandų laukai. Hvaro miesto Šv. Stepono aikštė – atvira jūrai. Stari Gradas (gr. Pharos) – vienas seniausių Europos miestų, kurį įkūrė graikai 384 m. pr. Kr. Stari Grado lyguma – UNESCO paveldas. Viduramžiais čia buvo Venecijos laivyno bazė su vienu seniausių viešu teatru Europoje ir kilmingųjų rūmais. Salos priklausomybė keitėsi daugybę kartų per amžius, o bene ramiausias (nors ne laisviausias) laikotarpis – XIX a., kai visa Kroatija priklausė Austrijai-Vengrijai. Ramu ir Stari Grado restoranėlyje, kai žinai, kad tavęs telaukia nerūpestingos maudynės ir grįžimas keltu į Splitą.
Keliaudami į Podacą 2016 m. Splite nakvojome kelias naktis. Tada apžiūrėjome ne tik Splitą, bet ir Trogirą bei minėtą Stari Gradą. Kaip ir dauguma kitų Dalmatijos miestų, Splitas įkurtas graikų kolonistų apie III–II a. pr. Kr. Tačiau miestas garsus pirmiausia imperatoriaus Diokletiano, minėto pasakojime apie Romą, rūmais, kurie šimtmečiais buvo laisvės užuovėja miestiečiams per priešų antpuolius. Viduramžiais miestas džiaugėsi laisve, tarpusavyje kariaujant Venecijai ir Kroatijai. Net nukariavus Splitą vengrams, miestas išlaikė savo senas laisves, neatsiejamas nuo Romos teisės ir galimybės rinktis arkivyskupą. Laisvės aspektas buvo ir atleidimas nuo mokesčių.
Diokletiano rūmai, vėliau tapę Splito užuomazga, statyti šalia imperatoriaus gimtojo miesto Salonos, kurios gyventojai po kelių amžių slėpdavosi rūmuose nuo avarų ir slavų. Rūmai užima didžiulę teritoriją; išlikusios kolonos, vestibiulis ir Jupiterio šventykla, vėliau dedikuota mergelei Marijai. Geriausia pasivaikščiojimo vieta Splite – pakrante, vėliau pakylant į apžvalgos aikštelę ant kalvos. Iš Splito nesunkiai pasiekiamos ir kitos žymios Kroatijos vietos, pavyzdžiui, Trogiras.
Trogiras – 27 km nuo Splito. Jo laisvės byla panaši kaip ir kitų Dalmatijos miestų, kurie įkurti graikų kolonistų, o vėliau priklausė Romos imperijai, kol neatiteko Bizantijai. Dar vėliau jie visi laviravo tarp besivaržančių regione Venecijos, Kroatijos, Vengrijos ir Osmanų imperijos. Lyginant su Dubrovniku Trogiras gerokai ilgiau išliko priklausomas nuo Venecijos, nors išlaikė autonomiją. Kas dėl osmanų ir vengrų, jų rankos čia beveik nesiekė dėl venecijiečių atkirčio, kol miestas neatiteko Austrijai-Vengrijai. Į UNESCO paveldo sąrašą jis įtrauktas būtent dėl venecijietiškos architektūros. Trogiras – tai 2300 m. nenutrūkstamos urbanistinės tradicijos su geriausiai išsilaikiusiu romaninės ir gotikinės architektūros kompleksu visoje Vidurio Europoje – į laisvės bylą žiūrėkime plačiau. Po miestą už aukštos sienos vaikščiojome kaip po muziejų su išlikusia pilimi, bokštais ir rūmais. Taigi jame galima aptikti įvairiausio paveldo: romaninio, gotikinio, renesansinio ir barokinio. Istoriniame miesto branduolyje – bent dešimt bažnyčių ir daug pastatų iš XIII a.
Kaip ir kituose Dalmatijos miestuose, Trogire daug vandens – dalis miesto yra Čiovo saloje, su kuria žemyninė dalis sujungta tiltais. Tarp Čiovo salos ir žemyninės dalies – dar viena salelė, kurioje yra Šv. Lauryno katedra, Kamerlengo tvirtovė ir Šv. Dominyko bažnyčia. Tiltai – užuomina į Mostarą, kuris yra ne Kroatijoje, o Bosnijoje ir Hercogovinoje.
Mostaro pavadinimas – iš vardo tiltų sargų (mostari), kurie kadaise saugodavo Senąjį tiltą (Stari most) per Neretvos upę. Senąjį akmeninį tiltą, miesto įžymybę, pastatė osmanai XVI a. vietoj ankstesnio medinio. Iš Podacos į Mostarą yra bent trys keliai. Svarbiausias dalykas panašiais atvejais – nepasitikėti kelrodžiu. Kalnų vietovėse ir ypač ten, kur reikia kirsti valstybių sienas, artimesnis kelias nebūtinai reiškia greitesnį. Išbandėme du kelius: į priekį važiavome lyguma palei Neretvą (E73), atgal – kalnais pro Medžiugorję (R425). Pastaroji garsi dėl 1981 m. apsireiškusios kroatams šv. Marijos. Apsireiškimas – reiškinys, kalbant fenomenologų žodžiais: net jei apsireiškimą kai kas ginčija, tai tapo reiškiniu, pritraukiančiu turistus iš viso pasaulio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šv. Marija apsireiškia ne centre (tarkim, Romoje), bet pakraštyje ties riba (tarp katalikų ir musulmonų arba tarp katalikų ir protestantų, kaip tai įvyko Šiluvoje). Be to, ji dažniausiai apsireiškia vaikams, tiems, kurie atviri visoms galimybėms ir kurių protas dar nesukaustytas primestomis nuostatomis (prisiminkime Liurdą ir Fatimą). Esame laisvi rinktis: važiuoti palyginti tiesiu keliu, bet prie Kroatijos ir Bosnijos-Hercogovinos sienos laukti tris valandas ar važiuoti kalnų keliu be atitvarų kelkraštyje, bet su Medžiugorje pakeliui ir be eilių pasienyje.
Kas dėl laisvės, Bosnijoje-Hercogovinoje jos buvo kur kas mažiau. 1468 m. regionas užkariautas osmanų, Mostaras įtvirtintas, o minėtas tiltas pastatytas 1566 m. sultono Suleimano Didžiojo įsakymu. Tai tas pats sultonas, kuriam skirtas turkų televizijos serialas „Didingas amžius“, pritraukęs daugybę žiūrovų ne tik Turkijoje, bet ir Vidurio Europos šalyse. Tiltas jungia dvi miesto dalis ant aukštų Neretvos krantų. Aukštas kaip dangus, o gal aukštas kaip laisvė tiltas? Mimaras Hayruddinas, garsaus architekto Mimaro Sinano mokinys, suprojektavo 28,7 m ilgio ir 21 m aukščio akmenų arką. Čia iškyla ir kitas klausimas – kiek mokytojo kūrybinis polėkis turi būti aukštas, kad jį pralenktų mokinys?
Senasis tiltas prastovėjo daugiau nei 400 metų, kai Bosnijos kare 1992 m., visiems kariaujant su visais, jis buvo sugriautas kroatų. Paprastai paminklai griaunami iš apmaudo, kad jie atitenka kitiems. Prie tilto atstatymo po karo prisidėjo daug šalių, įskaitant Ispaniją, JAV, Turkiją, Italiją, Nyderlandus ir... Kroatiją. Drauge buvo restauruojamas istorinis Mostaras. Mieste man įdomiausias osmanų palikimas, pirmiausia šalia tilto. Iš Koski Mehmedo pašos mečetės minareto atsiveria vaizdas ne tik į Neretvą, išgriaužusią gilią vagą Balkanų laisvės istorijoje, bet ir į senąjį tiltą, jungiantį skirtingas regiono tautas. Šalia tilto – ir seniausia Čejvano Čehajo mečetė, pastatyta 1552 m.
Vis dėlto Mostaras – įvairių tautų, įvairios architektūros ir įvairios virtuvės miestas. Viskas paveikta tiek Vakarų, tiek Rytų tradicijų. Architektūra ir virtuvė persmelkti Turkijos, Artimųjų Rytų ir Viduržemio įtakų. Tačiau iš 13 mečečių, osmanų statytų įtvirtinant valdžią ir konsoliduojant imperiją, septynios buvo sugriautos dėl ideologinių sumetimų arba bombarduojant miestą. Panašus likimas ištiko ir kai kurias cerkves. Ar ne dėl to, kad daug ko nepavyko išsaugoti, mostariečiai – tiltų ir paminklų sargai – atrodo užguiti?
